Atgarsiai. Sapnas apie laisvę

Rudenį kaimynai latviai ir estai vertino pirmą visų trijų Baltijos valstybių - Lietuvos, Latvijos ir Estijos - bendros gamybos filmą „Senekos diena“ (rež. Kristijonas Vildžiūnas). Siūlome paskaityti, ką apie jį mano kaimynai kino kritikai ir žurnalistai, šia proga prisiminę ir ankstesnį šalių bendradarbiavimą filmų gamybos srityje.   

Sapnas apie laisvę

Pirmajame bendrame Lietuvos, Latvijos ir Estijos vaidybiniame filme „Senekos diena“ grįžtama prie dar visai neseniai mus vienijusių įvykių ir klausiama, ar turime tai, ko troškome atgimimo laikais (...)

Artimoji tolimoji Baltija

Nepaisant to, kad bendra praeities ir dabarties patirtis tarsi turėtų intriguoti Latvijos žiūrovus, taip pat leisti suprasti ir užjausti lietuvių bei estų filmų herojus, apie kaimynų kuriamą kiną žinome labai mažai. Regis, kliūtis nėra ir tai, kad reikia skaityti subtitrus – šis trivialus faktas dažnai tampa trukdžiu mažų šalių filmams patekti į didžiųjų valstybių kino ekranus. Vis dėlto Lietuvos ir Estijos filmai, kurie Latvijos kino teatrų repertuaruose reguliariai buvo rodomi pastaruosius 20 metų, suskaičiuotini ant vienos rankos pirštų. Situacija absurdiška – nors pagrindiniai kino platintojai Latvijoje turi filialus ar partnerius visose trijose Baltijos šalyse, jų žvilgsnis iš esmės tvirtai krypsta į  komerciškai naudingą Holivudo ar Rusijos kino pusę, o artimiausia aplinka tampa akląja zona.

Vis dėlto bendradarbiavimas tarp Baltijos šalių vyksta. Sovietmečiu, kai filmavimą dažniausiai prižiūrėjo ir vienijo „centras“, esantis Maskvoje, gausybę populiarių vaidmenų Latvijos filmuose suvaidino lietuvių aktoriai, o šios srities „mainų programos“ egzistavo ir tarp Latvijos bei Estijos, tačiau šiandien bendradarbiavimas daugiausia vyksta užkulisiuose – ar tai būtų lietuvių techninis personalas, kuris dažnai dalyvauja kuriant latviškus filmus. Tai mūsų režisierės Lailos Pakalniņios su estų operatoriumi Arko Okku ir montažo režisieriumi Kasparu Kallasu kurti filmai. Taip pat ar vaikų numylėtinė, kupina gyvenimo džiaugsmo estų kalaitė Lotė, kurios nuotykiai animuoti Latvijos studijoje „Rija“. Iki šiol bendradarbiavimas buvo dvišalis, tačiau „Senekas diena“ turėjo tris  prodiuserius – tai Uljana Kim iš Lietuvos, Robertas Vinovskis iš Latvijos ir Riina Sildos iš Estijos. Visi trys ir kiekvienas atskirai savo šalyje atstovauja sėkmingoms studijoms, turinčioms patirties bendruose projektuose. Štai  Latvijos studija „Lokomotīve“, kurioje pastaraisiais metais sukurti filmai „Žmonės ten“ (Cilvēki tur) ir „M.O.Ž.“, taip pat „Pelenų sanatorija“ (Pelnu sanatorija) - šių bendragamintoja yra „Studio Uljana Kim“. Abi studijos bendradarbiavo ir kurdamos lietuvišką filmą „Lošėjas“, vieną iš nedaugelio, kuris pateko į Latvijos kino teatrų repertuarą. Savo ruožtu Riina Sildos  yra ne tik jau paminėtų animacinių filmų apie Lotę prodiuserė, jos studijoje „Amrion Productions“ sukurta ir daugiau rimtesnių bei prieštaringų reakcijų sukėlusių estų filmų „Klasė“ ir „Kertu. Meilė yra akla“, kurie buvo rodomi Latvijoje vykusiuose kino festivaliuose.

Dirbti kartu prodiuserius skatina, viena vertus, pragmatiškos priežastys – finansavimo idėjai įgyvendinti paieškos įvairiuose šaltiniuose („Senekos dieną“ finansavo visų Baltijos šalių nacionalinės kino institucijos) ir galimybė gauti paramą Europos Sąjungos programose. Vis dėlto tokia pat didelė motyvacija yra ir kūrybiniai įkvėpimai bei viltis, kad filmu pavyks sudominti platesnę auditoriją. 

Kaip gyventi geriau?

„Vis dėlto „„Senekos diena“ nėra politinis filmas, jos herojų domina tik meilė ir muzika“,– tokiais žodžiais filmo premjeroje žiūrovus įspėjo režisierius Kristijonas Vildžiūnas. Kadaise jis pats buvo populiarus muzikantas, o dėl filmo atkūrė savo grupę „Šiaures kryptis“, su kuria 9-ojo dešimtmečio pabaigoje kartu įrašė sukurtas dainas. Ši autobiografinė detalė tampa stipriausiu filmo aspektu – pauzių tarp siužeto posūkių metu jo kadrai skambant muzikai įgauna videoklipą primenančią simbolinę poetiką…

Filmo centre Simonas, romantiškai nusiteikęs jaunuolis, kuris 9-ojo dešimtmečio pabaigoje kartu su dviem draugais įkuria „Senekos draugiją“ ir pasiryžta kiekvieną dieną nugyventi taip, tarsi ji būtų paskutinė, tačiau draugystę greitai sugriauna meilės trikampis. Atgimimo įvykiai lieka filmo fone ir į Simono gyvenimą patenka tik kaip TV naujienos. Tai vis dar netikėtas ir originalus filmo aspektas – į pirmą planą iškelti ne atgimimą, o gyvenimą, kuris vyksta paraleliai.

Po  dvidešimt penkerių metų, palaidojęs vieną iš jaunystės draugų, Simonas iš naujo įvertina praeities įvykius, ir, nors jis gyvena visko pertekęs ir gerą gyvenimą, sugrįžęs jaunystės maksimalizmas liepia įvertinti tai, kas pasiekta. „Senekos diena“ koncentruojasi ties Simono emocijomis, o kiti vaidmenys išplėtoti nepakankamai. Kartais tai daro dviprasmišką personažų motyvaciją ir pagrindinio herojaus santykius su jais, bet tam tikra prasme tinka filmui, nes ir Simonas gyvena kaip rūke – jo motina, žmona ir draugai yra šešėliai kažkur regėjimo lauko pakraščiuose.

Filmo pasakojimas sudėliotas ne chronologine tvarka, šokinėjama tarp dabarties ir kelių periodų, trunkančių apie metus 9-ojo dešimtmečio pabaigoje – tai apsunkina suvokimą. Tačiau, jei gebate nesijaudinti dėl to, kokia tvarka viskas vyksta, o pasiduoti filmui kaip sąmonės srautui, tuomet emocinė patirtis įmanoma. Šiuo atžvilgiu jis atkartoja prieš 10 metų sukurtą Vildžiūno filmą „Aš esi tu“, kuris buvo įtrauktas į Kanų kino festivalio „Un Certain Regard“ programą ( joje rodomi originalaus meninio stiliaus darbai). Vildžiūno stilių galima būtų vadinti Baltijos „magiškuoju realizmu“ – jame natūraliai sudera tikrovė ir siurrealizmas.

Filmo finale režisierius nepateikia atsakymo į klausimą, kaip gyventi geriau, ir ar jo herojus iš tiesų yra susitaikęs su praeitimi ir randa harmoniją su savimi. Vis dėlto lieka jausmas, kad pagrindinis stoicizmo iššūkis – prisiimti asmeninę atsakomybę už savo gyvenimą ir emocijas, tačiau Simonas to taip ir nesuprato.

Sanita Grina (šaltinis - la.lv)

Vidutinio amžiaus krizė su nostalgijos prieskoniais

Jei planuojate į lietuviško filmo "Senekos diena" seansą atsivesti savo atžalas kaip į istorijos pamoką, to daryti neverta – nors filmo įvykiai ir nukelia žiūrovą į laiką, kai Baltijos šalys siekė nepriklausomybės atkūrimo, tačiau pagrindinis filmo dėmesys visgi skiriamas vidutinio amžiaus krizę išgyvenančio vyro mintims ir jausmams, kuriuos galima suprasti tik turint gyvenimo patirtį.

Vidutinio amžiaus krizė – dėkinga tema, jos pagrindu buvo sukurta nemažai kino juostų. "Pasiklydę vertime" (Lost In Translation, rež. S. Coppola) ir „Vidutinio amžiaus džiaugsmai“ (Keskea rõõmud, rež. Lembit Ulfsak, ) – tai pirmieji, ateinantys į galvą.

„Senekos diena", be abejonės, labiau pretenduoja į dvasinį bendrumą su pirmuoju iš jų, nors lyginti vis tiek nederėtų – bendra yra tik tema, o gvildenama ji skirtingai.

Dauguma estų tikriausiai niekada nematė nei vieno lietuvių sukurto filmo. Pirmiausia nustebina tai, kad šie, pasirodo, irgi geba kurti filmus, kurių tempas panašus į estų – „Senekos diena“, be jokios abejonės, yra būsenos filmas, kurio autorius sugeba įlįsti į pagrindinio veikėjo Simono – po kelių gyvenimo įvykių savo pasiekimais ėmusio abejoti vyro – kailį.

Filmo varomoji jėga yra 1989 metų istoriniai įvykiai, kai trijų Baltijos šalių nepriklausomybės pastangoms pasiekus kulminaciją, senosios taisyklės nebegalioja. Trys draugai lietuviai, ką tik išlydėti į suaugusiųjų gyvenimą, pasirašo paktą remdamiesi Antikos filosofo aprašytu principu, kad kiekvieną dieną reikia pragyventi kaip paskutinę. Dainuojančios revoliucijos sąlygos leidžia kartais elgtis pernelyg drąsiai – priešintis ir galiojančiai tvarkai, ir senajai nomenklatūrai, nors tam tikra prasme tai, žinoma, daro kiekvienos epochos jaunimas.

Kaip bebūtų, vykstant devintojo dešimtmečio pabaigos permainoms laikas yra išnarintas ir viskas atrodo įmanoma. Žinoma, jaunimas yra jaunimas, jie kartu kuria muziką, geria, įsimyli, ir Simonas labai prisiriša prie Vakarės, savo bičiulio draugės, pusiau estės. Mergina kaip Venera, dangiškai graži ir išsiskirianti iš visų kitų merginų – žiūrovas visiškai įtikinamas Vakarės ypatingumu, nes kamera glosto ją sulėtintais kadrais.

Nors įsimylėjusių jausmai yra abipusiai, jokių veiksmų jie nesiima – vėliau matome, kad Vakarė jau yra Simono draugo žmona, o ankstesnė jaunuolių draugija nesusitinka ir net nebebendrauja. Visgi pirmoji meilė visada lieka ypatinga ir nepamirštama. Buvę draugai susipyksta, ir štai taip paauglystės skausmu palydėta vaikystė ir baigiasi.

Prasideda rudens puota

Po 25 metų matome, kad Simonas gyvena iš pažiūros ramų ir patogų viršutinės viduriniosios klasės žmogaus gyvenimą. Jis turi jauną, žavią žmoną, mokyklinio amžiaus sūnų ir padorią buitį. Materialių problemų šeima neturi, tačiau žiūrovas supranta, kad šeimos galva save laiko žmona, nelabai paisanti vyro nuomonės ir jausmų.

Taigi, „ten, po ledo pluta, tarsi tvinkčioja danties nervo skausmas“, kaip rašė Augustas Sangas paskutiniais savo gyvenimo metais. Po draugo mirties Simono širdį ima nustelbti per daug metų susikaupęs liūdesys ir ilgesys dėl minčių, kaip jis dabar gyventų, jei savo laiku viskas būtų rutuliojęsi kitaip. Ir mintys vėl sugrįžta prie Vakarės. Pasirodo, ji su vyru jau kurį laiką išsiskyrusi ir išsikrausčiusi į Estiją. Prasideda kelionė su nuotykiais ir Simono sieloje, ir tris Baltijos šalis vienijančiame kelyje, kai Simoną Estijos link varo žodžiais neapibūdinama sumaištis ir viltis dar išgyventi Senekos dieną. Tačiau nuo savęs juk nepabėgsi.

Režisieriaus Kristijono Vildžiūno filmas kalba poetine ir svajinga vaizdų kalba, kurios kadrus papildo pradžioje, vaikinų jaunystę vaizduojančioje filmo dalyje, skambanti romantiška ir graudi muzika. Jos tempas atitinka kameros ramų ir mąslų įvykių stebėjimą.

Dideliame ekrane tokiu lėtu filmu galima mėgautis, tačiau žiūrint jį per televiziją gali pasidaryti kiek nuobodu, ypač jei dar nepasiekėte būtent to gyvenimo taško, kuriame yra Simonas. Filmo kūrėjai gana tvirtai išlaiko žiūrovų dėmesį, tik, tiesą sakant, keliose vietose perėjimas prie kitos dalies palieka klaustukų. Pavyzdžiui, painiavos neišvengiama, kai apie nepastebimai pralėkusį amžiaus ketvirtį galima spėti tik iš kelių buitinių detalių – namų sienų nebedengia ankstesnei epochai būdingi nykūs tapetai.  Bet jau po tam tikrų abejonių sutrikusį žiūrovą išgelbėja kadre pasirodęs planšetinis kompiuteris.

Keistą jausmą sukelia ir saloje vykstančio balsavimo scena, kai tenka pasirinkti, kas iš išsigelbėjusių plauks laivu kviesti pagalbos. Ar čia yra Simono sapnas, ar kažkada realiai buvusi situacija, kurią vyras prisimena po aršaus ginčo su žmona – klausimai paliekami spręsti žiūrovui.

Apskritai filmas realistinis, tačiau jo pabaigoje imama žaisti net animacija, sukurta talkinant Estijos animatoriams. Ar tokios priemonės naudojimas yra pagrįstas, ar ne – tai skonio reikalas. Tačiau toks vaizdavimo būdas tikrai suteikia papildomą emocinį sluoksnį šiai iš vaikiškos knygos balsu perskaitytai istorijai. Simono gyvenimo džiaugsmas juk dingo po kelių sunkių įvykių, panašiai kaip bažnyčios vitražo atspindžiai - saulės zuikučiai, kurie užkalami lentomis.

Režisieriui visgi tenka ir vienas didesnis priekaištas: kai žiūrovas beveik dvi valandas uoliai mąstė, bandė įsijausti į pagrindinio veikėjo kailį ir linkėti jam sėkmės, filmas staiga baigiasi, nedavęs publikai jokios užuominos, galinčios paskatinti galvoti apie galimą tolimesnę įvykių raidą. Todėl žiūrovus, visą filmą ištikimai lydėjusius pagrindinį veikėją, gali apimti šioks toks apgaulės jausmas.

Merilin Pärli, (šaltinis - err.ee)

Filmo kadruose - L. Naudžius, D. Gavenonis, I. Bartaitė, M. Mažūnas.