Tiksliai ir santūriai - apie amžinas kasdienybės problemas

2009 m. debiutavę jaunieji režisieriai, ką tik bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigę studentai Lina Lužytė, Tomas Smulkis, Andrius Blaževičius, Dovilė Šarutytė  tuomet išsiskyrė bendrame debiutantų kontekste. Jų pirmieji trumpametražiai filmai – L. Lužytės „Jau puiku, tik dar šiek tiek“, T. Smulkio „Pietys“, A. Blaževičiaus „Bergenas“, D. Šarutytės „Aš tave žinau“  - atskleidė jų domėjimąsi supančia aplinka, socialine tikrove ar nesena jos praeitimi, santykiais tarp žmonių, ir parodė esamą, dar tik besiskleidžiantį kūrybinį potencialą. Prisimenu šiuos darbus todėl, kad jie įsiminė, o dar svarbiau - jų autoriai nepakeitė profesijų, kuria filmus toliau ir net labai sėkmingai. Todėl ypač džiugu sulaukti pirmojo vaidybinio ilgametražio L. Lužytės filmo „Amžinai kartu“, kurio pasaulinė premjera įvyko tarptautiniame Karlovi Varų festivalyje, o premjera Lietuvoje – šių metų sausio 9 d.

L. Lužytė puikiausiai susitvarko su nelengvais ilgametražio vaidybinio filmo iššūkiais. Ji ne tik taikliai pasirenka pagrindinius filmo aktorius, bet ir sklandžiai sudėlioja pasakojamą istoriją, kuri išlaiko žiūrovo dėmesį iki pat filmo pabaigos. Pagrindinės herojės – Žmonos  vaidmenį nepriekaištingai sukūrė Gabija Jaraminaitė, jau pirmame L. Lužytės filme atlikusi pagrindinį Danguolės vaidmenį; pagrindinio herojaus  Vyro vaidmenį sukūrė Dainius Gavenonis, o jo meistriškumas ne tik šiame filme, bet ir kituose lietuviškuose filmuose, yra vienas nenuginčijamų lietuviško kino profesionalumo faktorių.

Nors režisierė iš esmės tik pradeda savo kūrybinį kelią, ji tarsi lieka ištikima sau, nesiblaško, o koncentruojasi ties dar studijų metais apsibrėžtu profesinio domėjimosi lauku – dėmesiu aplink esantiems žmonėms, jų tarpusavio santykiams, kasdienėms žmogiškoms problemoms ir šiandienos ar praeities lūkesčiams. Pirmasis trumpametražis L. Lužytės filmas kalba apie režisierės tėvų kartos sovietinę praeitį, o dokumentinis filmas „Igruški“ (2012 m.) pasakoja apie paprastų žmonių išgyvenimo situacijas Baltarusijoje.

Filmo „Amžinai kartu“ centre – jaunos šeimos, auginančios dukrą, tarpusavio santykiai, savotiška visų trijų jos narių vienatvė. Užuot labai suasmeninusi personažus ir įsijautusi į jų vidines būsenas, autorė siekia objektyvesnio, universalesnio požiūrio į tarpusavio santykių traktuotę daugiau dėmesio skirdama herojų žvilgsniams nei dialogams. Tiesą sakant, neprisimenu, jog filmo herojai per visą filmo vyksmą nors kartą kreiptųsi vienas į kitą vardais. Šeimos galvos vardą ar pravardę – Džianis – galima išgirsti tik kolegų kaskadininkų, kompanijoje, kur galioja atskiros taisyklės, nesuprantamos jo žmonai. Tačiau, nepaisant to, vyrui ištrūkti iš svetimo žmonai pasaulio visai nesinori. Jis ten jaučiasi puikiai, nors jam kaip kaskadininkui tenkantys „vaidmenys“ ir kelia ironišką šypseną. Vyro nenore keisti profesiją iš dalies glūdi užprogramuotas šeimos tarpusavio santykių konfliktas.

Pažiūrėjus filmą, lieka jausmas, jog pasakojimas labai santūrus. Šis žodis, manau, taikliausiai apibūdina L. Lužytės siekiamą sukurti emocinį poros santykių lauką; jis tinka ir viso filmo apibūdinimui. Visame filmo pasakojime išlaikomos emocinės tarpusavio santykių distancijos, inteligentiškumas, kurį pažeidžia tik iš Londono į Lietuvą grįžęs moters draugas (Giedrius Savickas), leidžiantis sau netikėtai, lyg nei iš šio nei iš to, pratrūkti necenzūriniu, neva labai „jausmingu“ monologu apie „bobą“ ir jos gebėjimą jausti, kuris gerokai nedera su bendra filmo tonacija ir iškrenta iš bendros filmo kuriamos nuotaikos ar konteksto. Santūriai filmo tonacijai disonuoja ir dukros (Eila Grybinaitė) elgesys, kuri protestuodama slepia maistą stalčiuose ir po lova, o po to viską išmeta į klozetą – tokiais veiksmais tarsi „susumuojanti“ ir taip rezervuotas vienas kito atžvilgiu tėvų emocijas.

Santūrūs santykiai yra ne tik tarp pagrindinių filmo herojų, kurie filmo pasakojimo eigoje beveik nepasikeičia, bet ir tėvų bendravime su dukra. Tiesą sakant, tėvą su dukra kartu pamatome tik paskutinėje filmo scenoje. Emociniai santykiai yra taip slepiami, jog net nėra herojų rodomi vienas kitam pačioje filmo pabaigoje. Tada, kai moteris, išgirdusi per televiziją pranešimą, jog ankstyvą rytą įgriuvo parduotuvės stogas, baimindamasi, jog vyras su dukra galėjo žūti, bėga į nelaimės vietą. Pamačiusi juos gyvus ir sveikus, nepuola jų apkabinti - ašaroms išlieti mieliau renkasi nejaukų ir uždarą garažą.

Filme trūkstamą artumo jausmą santykiuose tarp šeimos narių kompensuoja intymus operatoriaus Olego Mutu kameros darbas. Kamera, herojams patiriant tam tikras emocines būsenas, yra ypač arti jų - tai racionalios ir keršto planą tėvams rezgančios mergaitės važiavimas kartingu, moters bėgimas filmo finale ieškoti vyro ir dukters ir t.t. Tai sustiprina emocinį filmo krūvį ir sumažina rezervuotą santykį tarp pačių filmo herojų.

Kitas sveikintinas dalykas yra tai, jog autorei pavyksta užčiuopti ironiją ir ją išlaikyti viso filmo metu. Štai filme „Jau puiku, tik dar šiek tiek“ tai padaryti buvo daug lengviau, nes pati sovietinė realybė, kurią siekė atskleisti režisierė, – tai pats tikriausias gyvenimo surežisuotas absurdo teatras. L. Lužytės kuriama ironija filme „Amžinai kartu“ yra subtili, paslėpta, pastebima dėmesingesnio žiūrovo. Ironiją juntame filmo pavadinime bei, atrodo, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingos detalės, kaip valgomajame ant sienos kabanti šeimos nuotrauka. Ji rodoma taip, kad šeimos galvą nuolat matytume „be galvos“. Ši subtili ironiška užuomina labai svarbi ir lydi visą filmą herojų, filosofo diplomą iškeitusį į kaskadininko profesiją, kuria jis labai didžiuojasi (ypač tai atsiskleidžia, kuomet jo šuolių pažiūrėti atvyksta žmona su dukra). Juk būtent darbdaviai pageidauja, jog jis atliktų kaskadinius triukus žemyn galva vietoj kolegos Igarioko, kurį tik ką kaskadininkai palaidojo. Ironijos kupinas yra socialinės darbuotojos (Rasa Samuolytė), mokančios atlikti apsikabinimo pratimus su mažu laikroduku, vaidmuo ir dar nemažai detalių.

Režisierės nuostata yra be stiprių emocinių atspalvių, ekscentriško dramatizmo papasakoti jaunos šeimos tarpusavio santykių problemas, visą didesnę dalį emocinio krūvio perkeliant į filmo muzikos lygmenį (kalbant apie emocines būsenas, filmo muzika ypač adekvati) arba į aplinką supančius objektus (tokiu objektu filme yra klozetas, iš kurio filmo pabaigoje su visu „turiniu“ tarsi išsilieja ir viską aplieja susikaupusios emocijos). Tai be abejo pasiteisina, tačiau šiek tiek daugiau laisvumo, atsipalaidavimo, emocinių spalvų šiuose santūriuose santykiuose ar iracionalesnio požiūrio į juos filmo pasakojimui tikrai nepakenktų. O visų svarbiausia, jog autorės dėmesio centre ir toliau išliktų žmonių gyvenimai bei jų socialinė aplinka. Tai yra teisingas ir labai svarbus kelias lietuviškam kinui.