Komentarai. Pasikeitęs vaidmuo

Moterų filmų tema lietuviškame kine ypač pastebima šiuo metu dėl sėkmingų pastarojo meto kūrinių - Giedrės Žickytės „Čia aš tik svečias“, Linos Lužytės „Amžinai kartu“, operatorės Kristinos Sereikaitės darbų („Šaltos ausys“, rež. Linas Mikuta). Į klausimus apie moterų kiną atsako prodiuseriai Ieva Norvilienė ir Kęstutis Drazdauskas, režisierė Giedrė Beinoriūtė, kino kritikė Živilė Pipinytė.     

1.Kaip keitėsi moters vaidmuo Lietuvos kine pastaruosius du dešimtmečius?

2.Savaime suprantama, kad lytiškumas neturi įtakos kino kūrinių kokybei. Bet kaip, jūsų nuomone, jis įtakoja (ar neįtakoja) filmų temas, ištarmę, prasmes?

3.Ar adekvačiai yra vertinamos (ir realiai, pvz. apdovanojimais, įvertintos) šiandienos Lietuvos kino lauke režisierės, prodiuserės, operatorės ir kitos filmų kūrėjos?

Ieva Norvilienė, prodiuserė („Artimos šviesos“, „Anarchija Žirmūnuose“, „Aurora“, „Karalių pamaina“):

1.Na, visų pirma,  vaidmenys ( ir personažai) tapo stipresni, laisvesni, šiuolaikiškesni, ir tai turbūt neatsiejama nuo tų temų, kurios yra nagrinėjamos kine; moterims tenka daugiau dėmesio, tačiau nelygybė vis dar yra.

Moterys kūrėjos (režisierės, operatorės, dailininkės ir t.t.) ir prodiuserės manau ženkliai pasistūmėjo į priekį ir užėmė dalį kino lauko. Ir tarp kitko labai sėkmingai - ir kaip kūrėjos, ir kaip filmų gamintojos. Lietuva turbūt vienintelė šalis pasaulyje, kur didelė dalis prodiuserių yra moterys. Visur kitur, kiek teko susidurti (o teko tikrai nemažai dirbti užsienyje), - tai daugiau vyriška profesija, ir sutiksi tik vieną kitą moterį, dirbančią prodiuserystės srityje. Kūrėjos taip pat labai sėkmingai dirba, režisierės pelno prizus tarptautiniuose festivaliuose, jų filmai mielai žiūrimi Lietuvos kino teatruose, kitų kino profesijų atstovės sėkmingai dirba darbus, kuriuos anksčiau atlikdavo išskirtinai vyrai (pavyzdžiui, operatoriai, net dailininkai). Todėl manau, kad moters vaidmuo kinta į gerąją pusę  - aktyvumo ir įsitraukimo į kiną prasme, bet tai tik kelio pradžia ir ateityje pokyčiai, manau, bus dar akivaizdesni.

2. Aš manau, kad moterys ir vyrai netgi apie tuos pačius dalykus kalba labai skirtingai, iš skirtingų požiūrio kampų, o ką jau kalbėti apie temas, kurias režisierės ir režisieriai pasirenka. Taip pat būdai joms nagrinėti ar atskleisti labai skiriasi. Moteriškas jautrumas, subtilumas lemia, kad filmai šiek tiek kitokie, nei vyrų. Nors, manau, kartais moterims režisierėms nepakenktų ir lašas vyriško racionalumo, logiškumo, o vyrams atvirkščiai, bet tikrai nenoriu suabsoliutinti vieno ar kito atvejo. Kai kurie vyrai režisieriai labai jautriai “pagauna” ir išreiškia emociją ar nuotaiką.

3. Net nežinojau, ką atsakyti.  Pirma mintis buvo tokia - nėra skirtumo, svarbu padaryti darbai, pasiekti rezultatai, moterys tikrai apdovanojamos ir įvertinamos.  Bet kai geriau pagalvojau, matau, kad visgi šiek tiek daugiau dėmėsio ir įvertinimo sulaukia vyrai, pasiekę tokių pačių rezultatų kaip ir moterys. Moterys, dažnai pavadinamos “silpnąja lytimi”, padaro ar pasiekia tiek pat kiek vyrai, bet nepamirškim, kad dauguma jų tuo metu dar ir rūpinasi vaikais, visokiais buitiniais reikalais. Joms jų pasiekimai kainuoja tikrai daugiau - argi tai neturėtų būti ir labiau įvertinama?

Kęstutis Drazdauskas, prodiuseris (“Santa”, ,,Laiškai Sofijai”, “Ką Dievas sau galvoja”), Nepriklausomų prodiuserių asociacijos Valdybos pirmininkas:

1.Vis daugiau moterų pasirenka vieną ar kitą specialybę kine, ateina dirbti į kino gamybos sritį arba tampa nepriklausomomis filmų kūrėjimis. Šiuo metu Lietuvos kine dirba daug gerų specialisčių: režisierių, režisierių asistenčių, scenarisčių, operatorių, prodiuserių ir kt., ir tai seniai nieko nebestebina. Per pastaruosius du dešimtmečius moterys įsitvirtino įvairiose srityse. Kinas – ne išimtis. Moterys drąsiai į jį atėjo ir, tikiu, tikrai rado savo vietą jame, buvo pastebėtos ir įvertintos.

2.Taip, kine, kaip ir bet kuriame kitame mene, reikėtų kalbėti ne apie kūrėjo lytį, bet apie jo talentą. Moterys, lygiai taip pat kaip ir vyrai, renkasi tas temas, kurios jas domina, jaudina, „kabina“, kuriomis jos turi ką pasakyti ir nori tai padaryti. „Kino kalbos“ pasirinkimas priklauso nuo daugelio aspektų, tokių kaip kūrėjo patirtis, išgyvenimai, vidinis pasaulio suvokimas, skonis, galų gale, nuo tikslų, kurių norima pasiekti vienu ar kitu filmu. Nemanau, kad teisinga būtų skirstyti filmus į moteriškus ir vyriškus, bet, labai sąlygiškai, galima būtų sakyti, kad moterų kuriami filmai dažnai būna jausmingesni, spontaniškesni nei vyrų. Moterys rečiau renkasi „globalias“ temas, karą, politiką, dažniau nagrinėja šeimos problemas, žmonių tarpusavio santykius.

3.Manau, kad moterys industrijoje yra gerbiamos ir vertinamos. Lietuvių kino akademijos taryboje trys moterys, du vyrai, Nepriklausomų prodiuserių asociacijos valdyboje – trys moterys ir du vyrai, o iš viso narių moterų - 60%. Na, o apdovanojimų pastaruoju metu, ypač tarptautinių, lietuvių kino moterys pelno net daugiau nei vyrai. Gal tik norėtųsi didesnio žiniasklaidos dėmesio pačiam kinui.  

Giedrė Beinoriūtė (“Troleibusų miestas”, “Vulkanovka. Po Didžiojo kino”, “Gyveno senelis ir  bobutė”, “Balkonas”, ”Pokalbiai rimtomis temomis”):

1.Plika akimi matoma, kad moterų režisierių Lietuvos kine atsirado žymiai daugiau negu pavyzdžiui prieš porą dešimtmečių. Kai studijavau, žinojau Lapinskaitę, buvau mačiusi Ramunės Kudzmanaitės vieną filmą, dar man buvo žinomos kūrėjų poros - Matuzevičiai, Gruodžiai. Tai dokumentiniame kine, o vaidybinis, man rodos, buvo išskirtinai vyrų teritorija. Ne taip seniai lietuviškame kine atsirado talentinga operatorė moteris - Kristina Sereikaitė. Kol kas vienintelė, gal bus ir daugiau. Moterys prodiuserės, toks įspūdis, beveik dominuoja mūsų kine. Tarp kino tyrinėtojų, tų, kurios prikelia filmus naujam gyvenimui, dirba edukacijos srityje - taip pat daugiausiai moterys.

2.Manau, turi įtakos temoms, ištarmei, neabejotinai. Visų pirma, moterys - filmų herojės dažnesnės moterų režisierių filmuose. Ir juose jos rodomos tikrai kitaip negu vyrų kurtuose kino darbuose. Kažkada "Kino" žurnale buvo įdomi Laimos Kreivytės apžvalga apie "Moterų įvaizdžius lietuvių kine". Ji tekstą baigia labai viltingai, minėdama K.Vildžiūno "Nuomos sutartį". Bet tuomet dar nebuvo sukurti vėlesni filmai, pvz., "Kolekcionierė" ar "Amžinai kartu".

Kita vertus, temos moterų režisierių filmuose irgi kitokios - juose daugiau dėmesio skiriama tarpusavio santykiams, socialinėms problemoms, "mažoms" istorijoms, per detalę kalbama apie visumą, o ne atvirkščiai. Kažkoks vyras režisierius kartą man yra sakęs, kad moterų režisierių filmuose apskritai daugiau dėmesio tenka detalėms. Aš nežinau, ar tai tokia jau gryna tiesa, nesu atidžiau tyrinėjusi, bet net ir dėstydama studentams pastebiu skirtumus ir temų pasirinkime, ir pasakojimo būde.

3.Aš asmeniškai niekada tiesiogiai nesusidūriau su kokiu nors nuvertinimu dėl to, kad esu moteris režisierė. Bent jau akis į akį niekas nesakė, ar nerašė. Man rodos, dabar moterys režisierės, moterys prodiuserės - tai gana įprasta. Be abejo, turbūt kokiu nors būdu dar gal pasireiškia tie gana gajūs seni stereotipai apie moteris, bet šia prasme neišskirčiau kino iš kitų visuomenės sričių. Tiesa, operatorėms moterims kol kas gali būti sunkiau. Esu  asmeniškai susidūrusi su vyrų operatorių skeptiškumu moterų atžvilgiu, svarstymais ar tai gali būti moters profesija, ar moteris joje gali ko nors pasiekti. Bet ir tai tikriausiai pasikeis. Operatoriaus meistriškumo studijose - vis daugiau ir daugiau merginų. Dėl apdovanojimų  - nežinau. Esu apdovanota Kinematografininkų sąjungos premija. "Sidabrinė gervė" skirta ne vienai moteriai kūrėjai, na, o Nacionalinių premijų moterims ir šiaip nelabai dalina, ne tik kino srityje.

Živilė Pipinytė, kino kritikė (“7 meno dienos”, “Kinas”):      

Dabar sunku patikėti, bet sovietiniais metais lietuvių kine oficialiai egzistavo tik dvi moterys režiserės – dokumentininkės Bitė Pajėdienė ir Laima Pangonytė. Tiksliau, jos buvo matomos, nes įrašytos filmų titruose. Kitos – redaktorės, antrosios režisierės, dailininkės, asistentės, montuotojos, fotografės ir t.t. likdavo šešėlyje, nors jų indėlį į lietuvių sunku būtų pervertinti. Tačiau tada lietuvių kinas tiesiog priklausė vyrams. Ko gero, dauguma jų norėtų, kad taip būtų iki šiol, užtenka pasižiūrėti kad ir naujausią itin simbolišką kolektyvinį lietuvių vyrų patriotų autoportretą – Algio Ramanausko „12 kėdžių“. Manau, kad iš dalies jiems tai pavyksta, nes ir dabar lietuvių kinas didžia dalimi ir vėl laikosi ant nematomų moterų – prodiuserių, scenarisčių, dailininkių, operatorių, asistenčių (atsiprašau, kad neįvardiju pavardžių, bet bijau ką nors užmiršti) pečių.

Nepriklausomybės metais moterys kūrėjos lietuvių kine tapo palyginti geriau matomos. Pirmoji buvo Janina Lapinskaitė, savo filmuose įamžinusi atstumtųjų, marginalų, iki tol „nematomų“ žmonių pasaulį. Manau, kad Lapinskaitės filmai („Iš elfų gyvenimo“, 1999, „Aktas“, 2000, „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“, 2002) jau dabar yra vieni svarbiausių lietuviškosios socialinės ir politinės transformacijos liudijimų. Dokumentinio kino tabu griovimu, o vėliau  ir eksperimentais ties kino rūšių ir žanrų riba užsiėmė Oksana Buraja („Mama“, 2001, „Dienoraštis“, 2003, „Liza, namo!“, 2012). Su Giedre Beinoriūte lietuvių kine atsirado ironijos ir autoironijos („Mano vienišos draugės“, 1997, „Troleibusų miestas“, 2002), ji  kuria ir vaidybinius, ir dokumentinius filmus. Beinoriūtės filmai („Balkonas“, 2008, „Pokalbiai rimtomis temomis“, 2012) tęsia vieną svarbiausių lietuvių kino tradicijų –  susidomėjimą vaiko pasauliu, norą atskleisti jo unikalumą. Panašiu keliu bandė eiti ir Inesa Kurklietytė ilgametražiame debiute „Varnų ežeras“ (2007). Kita vertus, panašūs filmai ir pratęsia dar sovietmečiu susiformavusį požiūrį, kad moterys režisierės turi kurti filmus apie vaikus, ekranizuoti pasakas ir pan.

Viena pirmųjų ilgametražius vaidybinius filmus ėmėsi kurti Kristina Buožytė („Kolekcionėrė“, 2008, „Aurora“, 2012). Jų originalumas pasireiškė tuo, kad Lietuvoje dominuojant autoriniam kinui Buožytė ėmėsi eksperimentuoti su žanrais. Pastaraisiais metais ilgametražiais vaidybiniais filmais debiutavo Dovilė Gasiūnaitė („Narcizas“, 2012), Agnė Marcinkevičiūtė („Vardas tamsoje“, 2013), tarptautinės sėkmės sulaukė Alantės Kavaitės „Sangailės vasara“(2015). Originaliais trumpametražiais filmais debiutavo Jūratė Samulionytė, Marija Kavtaradzė, Marija Stonytė, Austėja Urbaitė, Dovilė Šarutytė. Agnė Marcinkevičiūtė sukūrė ir daug dokumentinių filmų – portretų apie menininkus bei rašytojus.  Originalius dokumentinius filmus, sulaukančius tarptautinio pripažinimo, kuria Giedrė Žickytė („Kaip mes žaidėme revoliuciją“, 2011) „Meistras ir Tatjana“, 2015, „Aš čia tik svečias“ (kartu su Maite Alberdi, 2016), sėkmingai besivaduojanti iš lietuvių dokumentinio kino stereotipų. Vis dėlto, būtent  Linos Lužytės ilgametražis vaidybinis debiutas „Amžinai kartu“ yra geriausias įrodymas, kad moterys režisierės lietuvių kine jau gerai matomos.

Tačiau šių filmų nepavadinčiau feministiniu arba moterų kinu. Taip, pagrindinėmis vaidybinių filmų veikėjomis dažnai tampa moterys (Buožytės „Kolekcionierė“ ir „Aurora“, Marcinkevičiūtės „Vardas tamsoje“, Lužytės „Amžinai kartu“), taip, šiems filmams būdingas autorinis stilius, kritiškas požiūris į lietuviškosios transformacijos realybę, tačiau, vis dėlto,  jiems stinga to, ką Virginia Woolf vadino „savo kambariu“ - specifiško moters pasaulio, jo suvokimo ir ritmo. Šarutytės „8 minutės“ (2016) tarsi ir apie tai, bet, deja, nuskamba kaip soliariumo reklama ar moteriško žurnalo „išminties“ iliustracija. Manau, kad šiuo požiūriu lietuvių kinui stinga to, kas jau ne pirmą amžių egzistuoja lietuvių literatūroje – Žemaitės, Šatrijos Raganos, Lazdynų Pelėdos, Salomėjos Neries, Janinos Degutytės, Juditos Vaičiūnaitės ir kitų rašytojų, menininkių, eseisčių kūriniuose.

Nuotraukose - filmų "Aurora" (rež. K. Buožytė), "Gyveno senelis ir bobutė" (rež. G. Beinoriūtė), "Vardas tamsoje" (rež. A. Marcinkevičiūtė), "Amžinai kartu" (rež. L. Lužytė) kadrai.