Audrius Stonys: disproporcija tarp moterų ir vyrų bado akis

Tęsiame temą - kino režisierius, ES “Eurimage” fondo ekspertas ir Lyčių lygybės grupės narys A. Stonys kalba apie moteris Europos ir Lietuvos kine, svarsto kaip kito moters vaidmuo mūsų šalies kine per du dešimtmečius, išsako savo požiūrį į lytiškumą ir kūrybiškumą :     

-- Aš manau, kad sunkiausiai mes atsisveikinam su tam tikrais stereotipais. Vienas jų, kad kinas - ne moteriška profesija. Kalbu ne apie tai, ką deklaruojame viešojoje erdvėje. Su tuo nėra problemų - mes garsiai išpažįstam lyčių lygybę, demokratiją, kūrinio vertės prioritetą. Bet matau, kad giliai, kaulų smegenyse glūdi visai kitos nuostatos. Neišsakomos, o kartais net racionaliai nesuvokiamos. Toks kažkoks nerašytas ir niekur nefiksuotas bendras supratimas. Toks akivaizdus, kad apie jį net nereikia kalbėti. Pasireiškiantis nebent tokiu labai specifiniu kreivu šyptelėjimu derinamu su akių primerkimu, kuris reiškia “nu, ką čia diskutuoti, kai ir taip viskas aišku”. 

Negaliu sakyti, kad per pastaruosius du dešimtmečius niekas nepasikeitė. Moterys išsikovojo savo vietą kino režisūros ir operatorystės gildijose talentu, tarptautinėmis sėkmėmis, stipriais ir kietai sukaltais filmais.

Bet vis dar esanti procentinė disproporcija tarp moterų ir vyrų kino režisierių ir operatorių, bado akis. "Eurimages" surinktais duomenimis kino teritorija tarp vyrų ir moterų skirstoma santykiu 82,5% prie17,5%. Jos neįmanoma paaiškinti niekuo kitu, kaip nenoru pripažinti, kad yra problema.

"Eurimages" dalyvauju Lyčių lygybės darbo grupėje. Ne vieną kartą esu girdėjęs iš savo kolegų, kad užsiimame niekais, juk svarbiausia pristatomo filmo kūrybinė vertė, o į lyties faktorių niekas “žinoma” neatsižvelgia. Bet pradėjus vardinti sausą statistiką, kiek procentiškai vyrų ir kiek moterų dalyvauja kino kūrimo procese režisierių ir operatorių pozicijose, net ir jiems darosi nejauku. Grupėj mes ieškojom išeities iš šitos situacijos. Vienas būdas iš tiesų veiksmingas. Tas būdas - pripažinti egzistuojančia problemą ir ją priminti ir prisiminti. Nenustatinėti kvotų moterims, nesudarinėti proporcijų. Tiesiog kiekvieną kartą, darant sprendimus atsiminti, kad tokia problema egzistuoja. Šitas metodas nėra panacėja, bet būtinas ir pakankamai efektyvus. Šalyse, kur buvo pradėta apie tai kalbėti ir įvardinti, disproporcija ėmė mažėti. Kitas svarbus dalykas, kad reikia stebėti ir aiškiai įvardinti bandymus prakišti į kiną seksistinius elementus, patriarchalines, diskriminacines klišes.

Manau, kad daugelis vyrų ir net, kaip nebūtų keista, moterų režisierių ir scenaristų nustebtų pamatę, kad jų scenarijuose (kuriuos jie rašė vedini kilniausių tikslų) knibždėte knibžda tie mano anksčiau minėti ir iki kaulų smegenų įsišakniję seksistiniai stereotipai ir klišės.

Mes turim nepaprastai stiprių moterų režisierių, tokių kaip Giedrė Žickytė, Giedrė Beinoriūtė, Lina Lužytė, Kristina Buožytė, Oksana Buraja, Janina Lapinskaitė. Fantastiška operatorė Kristina Sereikaitė. Turim ateinančią Muzikos ir teatro akademijos absolventų kartą, kur labai stiprios moterys režisierės net dominuoja. Temos pačios įvairiausios ir stilistikos, prasmės kuriamos tikrai nepriklausomai nuo lyties. Ir filmų kūrybinė jėga nuo to taip pat nepriklauso.

Man nepatinka, kad per dvidešimt metų negaliu prisiminti rimtesnės diskusijos lyčių lygybės klausimu kine. Tiesą sakant, neprisimenu visai jokios diskusijos.

Mane neramina toks pojūtis, kad visuomenė tarsi leidžia moterims pažaisti vyrų žaidimų aikštelėj, kol vyrai persirenginėja rūbinėje.

Manau, kad Dievas tikimybių teorijos pagalba yra sutvarkęs taip, kad pasaulyje atsirastų panašiai vienodai talentingų vyrų ir moterų. Taip pat ir su netalentingais. Disproporciją, kaip ir begalę kitų blogybių, sukūrė žmogus.

Nuotraukose - režisierius Audrius Stonys, autorė Jevgenia Levina, projekto "Muzika kaip kinas" archyvas; kadras iš Oksanos Burajos filmo "Liza, namo!".