Kino teatre. BBD, TV, STT
Taip jau buvo, yra ir bus: kai pinigų nėra, lyg tyčia ateina metas juos grąžinti. Skolą privalu įdėti į dėžutę su kokios nors produkcijos reklama ir spėti paduoti, iki išmuš „Eurovizijos“ transliacijos pradžios valanda. Antraip užgrius baisus atpildas, o tu taip ir liksi nesupratęs, už ką gi užsitraukei tokią nemalonę.
Skolos ir paskolos, pralošti pinigai ir paimti kyšiai buvo ir liko Emilio Vėlyvio pasaulio varomosios galios, kurias naujausiame filme papildo rafinuotesnė prekyba poveikiu. „Zero III“ – tai viena beprotiška diena iš naujausių laikų Lietuvos istorijos, kai prokurorę ištinka egzistencinės pagirios po šampanu aplaistyto ir kokainu apibarstyto valstybinio apdovanojimo, o nervų krizės ribą seniai peržengusiems BBD partijos vadovams sužimba viltis išgelbėti numukusius reitingus, likus kelioms dienoms iki rinkimų.
Pasakojimo apie herojų, desperatiškai mėginantį atlikti neįmanomą užduotį, schema nesikeičia visuose „Zero“ trilogijos filmuose. Kaip ir tai, kad herojus vis netenka kūno dalies – piršto ar to, ką galima pavadinti tam tikra galūne. Rodos, užtektinai prisikentėję viename filme, Vėlyvio personažai atsipeikėja kitame ir, slegiami praeitų gyvenimų skolų, vėl įsisuka į negandų ratą. Nenuostabu, kad ir šiam filmui Vėlyvis su scenaristu Jonu Baniu pritaikė ratu besisukančią fabulą: televizijos kanalo vyr. redaktorė šantažuoja pagiringą prokurorę ir reikalauja penkiasdešimties tūkstančių, tačiau neilgai trukus pati ryžtasi pakloti dar daugiau, kad tik gautų BBD partijai tos pačios prokurorės nutekintą sensacingą medžiagą. Nesusipratimų sūkurys įtraukia scenos atlikėjus, verslininkus, STT agentus, atsitiktinius žioplius, jaukiančius ir taip sujauktus reikalus, galiausiai – demonišką pilkąjį valstybės kardinolą. Kai prokurorė ir vyr. redaktorė susitinka finalinėje dvikovoje, jos nė nenutuokia, kokie painūs keliai jas suvedė.
Po „Zero III“ supranti – kad ir kiek pinigų turėtum, jų vis tiek visada bus per mažai, nes kas turi daugiau, iš to daugiau bus pareikalauta. Juk visur egzistuoja savi įkainiai, priklausantys nuo statuso ir pajamų. Vovkos garaže nuimti antrankius kainuos poltiniką, o savo mažas nuodėmes išpirkti prokuratūroje – penkiasdešimt tūkstančių. Ir tik „Eurovizijai“ besirengiančio Vytenio trupės narys kaitalioja honoraro sumą be jokios nuovokos. Bet juk jis ne vietinis, o pabėgėlis.
Vis dėlto įdomiausias filmo lygmuo – ne skolos istorija, o tokias istorijas už atitinkamą sumelę išviešinanti arba nutylinti žiniasklaida, sutelkta į vyr. redaktorės asmenį. Viena žavesnių „Zero III“ pasakojimo vietų – kai personažai, nešini skolomis, kyšiais ir kompromatu, sutaria susitikti ne kokioje nors konspiracinėje vietelėje, o skaidrumo ir atvirumo citadelėje – TV studijoje, kur jau tvieskia tiesioginiam eteriui parengtos lempos. Tiesa, galiausiai visi atsiduria jokios valdžios nepripažįstančio Vovkos garaže, ir reikalai nepataisomai pašlyja.
Ačiū Dievui, šiame filme Vėlyvis pagaliau atsikratė nuoskaudų ir liovėsi ekrane suvedinėjęs sąskaitas su nacionaliniu kinu bei reiškęs pretenzijas režisieriams ir kritikėms. Aš asmeniškai irgi jokių pretenzijų nei ankstesniems, nei šiam Vėlyviui filmui neturiu, nes suprantu, kad geras visiems nebūsi ir neprivalai būti, todėl geriau jau būti visiems blogam. Vis dėlto truputį gaila, kad „Zero III“ daugiausia tenkinasi ne itin aukštos prabos karnavališkais juokais. Taip, užuot atgręžęs veidrodį į žiniasklaidos Medūzą Gorgonę, filmas iš dalies prisideda prie jos veikimo mechanizmo, kai pinigai alkoholinio gėrimo dėžutėje galiausiai paverčiami prikolu, kurį rytoj išstums kita pakišta sensacija. Ir jau neprisiminsi, kokį svarbų dalyką vienas ar kitas asmuo žadėjo pranešti pokalbių laidoje prieš pat „Eurovizijos“ transliaciją.
O štai Vėlyvio aktoriai kaip visad vaidina pasimėgaudami ir įsijautę, tad Andriaus Bialobžeskio ir Ramūno Rudoko įkūnytiems politikams netgi paliktos šių aktorių pavardės. Su neslepiamu malonumu filme pasirodo ir kviestiniai veikėjai. Nuostabiausia, kad į kompaniją organiškai įsilieja ne tik Egis ir Juozukas, bet ir politologijos profesorius su TV žurnalistu, kurie dėl to paties prikolo vaidina save pačius. Žinoma, koks šiais laikais skirtumas, kur vaidinti – kine ar tiesioginiame eteryje. Ir tegu miršta iš pavydo tie politikos ir žiniasklaidos šviesuliai, kurie raudonuoju kilimu per „Zero III“ premjerą žengė tik svečių teisėmis.
Nuotraukoje - filmo "Zero III" kadras ("Forum Cinemas" archyvo nuotr. www.forumcinemas.lt)
