Telemundo presenta.„Ieškojau aš tavęs ir suradau“
„Tik į darbą greičiau!
Tik mylėkim karščiau!
Tik, vyrai, pajudinkim žemę!“
Maironis „Jaunoji Lietuva“
„Tai yra daugiau nei filmas. Visa tai tapo didesniu susidomėjimu, nuėjusiu net iki parodų. Moksleiviai siunčia nuotraukas iš vadovėlių... Šis filmas buvo reikalingas. Tai, ką mes padarėme, buvo reikalinga“, - spaudos konferencijoje nesikuklino filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“ režisierius Donatas Ulvydas. Pasak kūrėjų, jiems net teko susidurti su rusų propagandistų pasipriešinimu. Tačiau įveiktos visos kliūtys ir štai prieš mūsų akis - dar vienas Lietuvai reikšmingas filmas-įvykis, patriotinis aktas, turintis įkvėpti visus, pamiršusius tikrąsias vertybes, idealus, sąžinę, bijančius prarasti savo suskilusią geldą, kitaip sakant, budinantis tautą. Ir tikiu, tai tik įžanga į 2018-ųjų ceremonijas, monumentus ir sublimuotas giesmes lazerių šou fone.
Taigi naujausias D. Ulvydo ir scenaristo Jono Banio filmas „Emilija iš Laisvės alėjos“ mus nukelia į 1972-ųjų Kauną, baigusi konservatoriją aktorė Emilija (akt. Ieva Andrejevaitė) gauna paskyrimą į Kauno dramos teatrą. Atvykusi į miestą ji iškart patenka į „Kauno pavasario“ įvykius, kilusius po Romo Kalantos susideginimo muzikinio teatro kiemelyje. Jau filmo pradžioje Emilija įrodo savo heroizmą, yra suimama milicijos ir dėl draudžiamos literatūros turėjimo patenka į pareigūno (akt. Tauras Čižas) rankas. Genamas baimių dėl savo praeities jis pradeda persekioti Emiliją. Tuo tarpu filmo protagonistė įsikuria dramos teatre, įsimyli režisierių Marių (akt. Darius Gumauskas). Jo spektaklis yra uždraudžiamas, o Marius priverstas išvykti į Novosibirską. Galima sakyti (ir yra nuorodų titruose), kad tai tam tikra Jono Jurašo biografijos faktų variacija.
Nesinorėtų čia atskleisti visų filmo siužetinių subtilybių. Tiesiog galima pasakyti, kad filmo blogiukiui Leonui baigiasi labai liūdnai. O Emilija, sėkmingai suvaidinusi savo bendravardę Pliaterytę, išvyksta į SSRS gilumas ieškoti Mariaus.
Filmo kūrėjai Lietuvos žiūrovams vasario 16-osios proga pateikė tikrą televizinio lygio melodramą patriotine tema, čia net antausiai skaldomi skambiai; kaip dera, yra mini meilės trikampis, o juk ir aplinka tarsi turėtų būti dramatiška: tiek istorinis kontekstas, tiek teatro užkulisiai.
Deja, Donato Ulvydo ir scenaristo Jono Banio filme viskas yra negyva: nuo didaktiško ir primityvaus scenarijaus, vienplanių ir karikatūriškų personažų iki tiesiog naivios filmo techninės pusės. Nepaisant to, kad „Emilijoje iš Laisvės alėjos“ naudojama ciklinė struktūra, retrospekcijos ar net šiuo metu tokios madingos vieno kadro scenos, šie sprendimai nepadeda filmui atrodyti nors kiek šiuolaikiškesniam, o filmo mizanscenos yra statiškos, dekoratyvios ir teatrališkos neigiamiausia šio žodžio prasme. Žinoma, galima teisintis mažu biudžetu ar net tuo didžiuotis, tačiau, manau, tai jau požiūrio klausimas. Juk plika akimi matyti, kad veiksmas vyksta ne skurdžioje praeityje, o dabarties apleistose erdvėse. Laikmečio autentikos įspūdžio, atmosferos, kuri ir yra, mano nuomone, svarbiausia istorinio filmo užduotis, Ulvydui sukurti taip ir nepavyksta. Taip pat susidaro įspūdis, kad visas režisūrines ir scenarijaus duobes jis bando užkamšyti įkyria, garsia, dramatiška muzika, kurios filme tiesiog tiršta (kompozitorius Jonas Jurkūnas). Bet filme į daug ką pažiūrėta „pro pirštus“, juk svarbiausia idėja ir kilnūs tikslai.
D. Ulvydo darbas su aktoriais tiesiog kelia liūdesį. Net didelę patirtį teatre ir kine turintis aktorius Vidas Petkevičius, atrodo, nežino, ką veikia kadre, o iš Severijos Janušauskaitės tiesiog pasišaipoma. Filme nėra nė vieno pilnakraujo, žmogiško personažo, aktoriams tenka vaidinti kažkokias idėjas, alegorijas, įvaizdžius, klišes arba tiesiog būti statistais, aprengtais retro kostiumais. Įtampos Ulvydas kurti taip pat nemoka (nors filmas įvardijamas įtempto siužeto drama), jis tiesiog pagarsina muziką ir pagreitina montažo ritmą. Scenos, kurios turėtų būti dramatiškos, kupinos įtampos, yra tiesiog karikatūriškos ir juokingos (pavyzdžiui, vis į kadrą „įšokantis“ Emiliją sekantis Leonas arba to paties Leono isterija filmo pradžioje). Net ir scenos, kuriose rodoma teatro kūrybinė virtuvė, kas, atrodytų, turėtų būti itin artima patiems filme vaidinantiems teatralams, stebėtinai negyvos.
Nuo XIX a. vaizdinijos „Emilijoje iš Laisvės alėjos“ nelabai kur ir pasistūmėta, Lietuva-Emilija čia vis dar gražuolė nekalta, ideologiškai ir vertybiškai angžuota mergelė, tokia moteriška Jėzaus Kristaus versija, su vainiku iš vielos ant galvos. Žinoma, retsykiais galima justi šiokį tokį šiuolaikiškesnį kūrėjų žvilgsnį, pavyzdžiui, vienoje scenoje aktorių dailogas vyksta Emilijai sėdint ant klozeto. Nesupratau, ką šia scena norėjo parodyti J. Banys ir D. Ulvydas, bet tikrai „neįžeminti“ Emilijos. Ji filme, kuriame pati save įsivardija vargše mergaite, iš kurios viskas atimta (argi ne simptomiška?), - glotni ir neįdomi kaip monumentas. Emilija neturi jokių abejonių (net mergišiaus Mariaus jausmais), silpnybių, ji kone šventoji. Apie kažkokią psichologinę liniją, personažo virsmą net nėra prasmės kalbėti.
Žiūrint filmą vis netilo vidinis balsas, kad tai narcisistinis aktas, siūloma grožėtis savo ir kūrėjų patriotizmu bei kitais sentimentais. Vien ką pasako aplodismentų scena, kurioje nusifilmavo įvairūs „Lietuvai ypatingi žmonės“, kaip teigiama filmo titruose. Jie ploja filmo pradžioje ir pabaigoje, be to, kyla įspūdis, kad plojama ne tik naratyvo ribose, tačiau sau ir pačiam filmui. „Emilijai iš Laisvės alėjos“ bandoma sukurti ypatingumo aureolę (premjeros data, „piaro“ pompastika), tačiau tai tiesiog lėkštas produktas, kaip ir daugelis pastaruoju metu vis dažniau pasirodančių patriotų vyrų pamąstymų (galima tik prisiminti A. Ramanausko šedevrą) apie tėvynę Lietuvą. Taip ir nesuprantu, iš kur tokio patriotinio įkvėpimo semiasi šie didžiavyriai.
Nuotraukoje - aktoriai Ieva Andrejevaitė ir Darius Gumauskas filme "Emilija iš Laisvės alėjos" (filmo kūrėjų archyvas).
