Po premjeros „KP“. Ženklo belaukiant
„Šventasis“ – debiutinis ilgametražis Andriaus Blaževičiaus filmas. Nors vis atrodo, kad filmų galėjo ir turėjo būti daugiau (po paskutinio trumpametražio - penkeri tylos metai). Labai lauktas ir todėl labiausiai neraminęs. Visgi tapęs tuo retu net ir platesniame kino kontekste (juk mus dažniausiai pasiekia tik sėkmingi debiutantai) atveju, kai debiutas nereikalauja jokių nuolaidų. Jokių „kaip debiutantui“, arba dar blogiau - „kaip lietuviškam neblogai“. „Šventasis“ – tiesiog profesionalus filmas. Nuo režisūros ir dialogų, iki atkurtos „krizinės“ atmosferos aprangos, buities ir puikiai blogos muzikos. Ne be scenarijaus bendraautorių Marijos ir Teklės Kavtaradzių pagalbos, kurių pavardės vis išnyra tarp lietuviškų trumpametražių filmų autorių. Banalu, žinoma, kaip ir visa panegirika, „-iausias“ epitetai. Bet tai puiki kūrėjų karta, ir jų filmai, geriau ar blogiau pavykę, džiugina. Ir lietuvių kinas gyvens tol, kol kitoje „Alėjų“ pusėje šmėžuos „Šventieji“.
O Lietuvoje, kažkur rajone už didžiųjų miestų, gyvena Vytas (Marius Repšys). Turi žmoną, dvi dukras, dirba mechaniku pieno gamykloje. Turi ir tokius pat draugus, su kuriais laisvalaikiu mėgsta trintis po kiemus ir gerti pigų alų. Dar sportuoja. Tačiau vieną dieną ateina ekonominė krizė ir Vytas yra atleidžiamas iš darbo. O tada krizė įgyja gerokai platesnę reikšmę. Čia ir prasideda filmo (ir Vyto) kelionė. „Šventasis“ tampa Lietuvos krizės fone vivisekcija: nuo visuomenės iki individo, nuo desperacijos iki naivaus tikėjimo pasirodysiančiu ženklu, kurį išvydus viskas vėl bus gerai (net jei žiūrima į daugiabučio iš geltonų plytų sieną).
Krizė filme – visa apimanti destruktyvi būklė, keičianti Vyto santykį su savimi, šeima ir aplinka. Netekęs darbo Vytas praranda ir dalį to, kas jį sociume įprasmina kaip vyrą (bent jau pagal paties Vyto susikurtą vyro savivoką), šeimos galvą ir išlaikytoją. Dabar jis – bedarbis, kurio gerovė priklauso nuo kitų. Iš televizoriaus sklinda specialistų svarstymai, ar krizės metu tarp bedarbių padidės savižudybių skaičius, raginimai remti skurstančius ir jų profesinio perkvalifikavimo planai. Tuo tarpu tik formaliai veikianti, o realiai nelabai veiksni valstybinė įdarbinimo įstaiga, kurios indiferentiškas darbuotojas darbą turi tik todėl, kad didėja bedarbių skaičius, ir graudžiai pozityvi darbo paieškos kursų lektorė situaciją paverčia groteskiška.
Su kiekviena diena menksta Vyto savivertė, kartu prastėja santykiai su esama padėtimi nepatenkinta žmona (Ingrida Patkauskaitė). Darbo beieškančio herojaus keitimasis vyksta domino kaladėlių principu – kiekvieną vidinį pokytį kompensuoja į išorę suprojektuotas veiksmas – „įsijungia“ kompensaciniai mechanizmai, turintys apsaugoti nuo skaudžių pokyčių. Nuo pirmos bedarbystės dienos Vytas atkakliai pradeda rūpintis fiziniu savo pavidalu. Vis tik scenose su pusnuogiu, raumeningu sportuojančiu vyru išvystame ne hipermaskulinizuotą kūną. Veikiau – palūžusio žmogaus bandymo susiimti aktą, kuris buitiniame namų fone ne toks ir estetiškas. Ir smurto protrūkis prieš šeimą išlaikyti turinčią žmoną pyktį ant savęs išliejant įniršiu ant kitų – toks pat bandymas išsaugoti savo, šeimos galvos, pozicijas. Kaip ir nauja meilė valiūkiškai apie gyvenimą Vilniuje svajojančiai kirpėjai Marijai (Gelminė Glemžaitė), kurios susižavėjimas juo, kaip vyru, disonuoja su žmonos garsiai išreiškiamu nusivylimu. Negalėjimą susitaikyti su esama padėtimi atskleidžia ir pikta reakcija į žmonos motinos pasiūlytą apsauginio darbą, ir kartojama „nesvarbu, kiek kainavo“ frazė. Tačiau Vytas vis labiau tolsta nuo to, kuo norėtų būti. Net ir įsigijęs ryškiai mėlyną kostiumą, turėjusį padėti darbo pokalbiuose, jį apsivilkęs namų svetainėje prieš televizorių, vyras labiau primena naivų vaiką, neįvertinusį savo galimybių.
Vis tik „Šventasis“ palieka viltį. Filmas prasideda keistu vaikino, teigiančio, kad tame pačiame miestelyje prie namo sienos išvydo Jėzų, įrašu. Jau pačioje pradžioje Vyto draugas Petras, su mama gyvenantis vyrukas su sunkiai nustatomu religinio tikėjimo „laipsniu“, užsimoja surasti „šventąjį“ ir nelabai draugiškai jam paaiškinti, kad „nekalbėtų nesąmonių“. Į „youtube“ įkeltas vaizdo įrašas ir keistuolio pareiškimas, buvęs draugų juokeliu ir laisvalaikio užsiėmimu vykdant paieškos reidus per butus, filmo pabaigoje Vytui su „šventuoju“ bežvelgiant į plytų sieną, virsta kažkuo svarbesniu: turbūt, ne religiniu „atsivertimu“, tačiau paprasčiausiu pasirinkimu turėti viltį.
Iš tiesų tokių žmonių kaip Vytas lietuvių filmuose dažniausiai nebūna (įtariu, kad jų nebūna ir daugelio ėjusių ir eisiančių žiūrėti „Šventąjį“ aplinkoje). Lietuvių filmuose būna asocialai, vienu metu buvę tokie pamėgti jaunųjų režisierių, lyg negyvos dekoracijos (jie juk yra „dugnas“ – nejaučia, negyvena ir negalvoja; arba bent taip atrodydavo stebint kūrėjų užmojus), skirtos visiems, įperkantiems bilietą, pasidžiaugti, kokie visapusiškai puikesni mes esame. Ir būna inteligentai, taip dvasingai (būtinai ir neišvengiamai) išgyvenantys egzistencines krizes paraleliniame pasaulyje.
Galbūt todėl „Šventasis“ savo realumu ir priminimu, kad tokie Vytai, net jei jų netenka pažinti, gyveno ir gyvena kažkur čia pat, gal net gretimoje laiptinėje (jei dar ne Norvegijoje), kad jie myli, džiaugiasi, liūdi, ir kad jiems skauda (taip universaliai), šiek tiek glumina ar net sukelia keistą gėdos jausmą.
