„KP“. Šventa daugiabučio siena
Tai, ką dažniausiai matome ir girdime viešojoje šalies erdvėje, per televiziją, politikų pasisakymuose galėčiau tiesiog įvardinti paprasčiausiu socialiniu atbukimu. Valdančiųjų abejingumas silpnesniems, labiausiai pažeidžiamiems jos gyventojamas, bet kokius kritikos balsus nurašant raudonojo socializmo sentimentams ar kitokiems „baubams“, tapo nepriklausomos Lietuvos kasdienybe. Ne vieno politiko retorika yra tiesiog „pakibusi ore“, neturi jokio sąlyčio su tikrove, ją ignoruoja. Regis, laukinio kapitalizmo ir kitokios posocializmo šmėklos, naivūs (neo)liberalizmo idealai vis dar neapleido jaunos valstybės kūno. Toks neretai abejingas, autistiškas ir savaip eskapistinis ilgą laiką buvo ir autorinis lietuvių kinas, tuo tarpu vadinamasis komercinis kinas rūpinasi paralelinės, tarsi iš reklamos nusileidusios, plastikinės tikrovės kūrimu. Ilgametražis Andriaus Blaževičiaus vaidybinis debiutas „Šventasis“ (2016, Lietuva, Lenkija) rodo, kad situacija keičiasi, bent jau kine.
Filme pasakojama apie mūsų laiką, jo krizes (ekonomines ir ne tik) per jauno vyro ir tėvo, provincialo mechaniko, kurį subtiliai vaidina Marius Repšys, patirtis. Tarsi pagarbiai atsitraukus, nevertinant, tačiau ir netirštinant spalvų, nekuriant nuogos moralitė ar socialinės dramos. A. Blaževičius personažų ir jų aplinkos neegzotizuoja, nevaizduoja jų kaip mažųjų žmonių-filosofų ar juokingų „budulių“, o siekia parodyti „kaip yra gyvenime“, natūralistiškai. Filmo režisierius ir scenarijaus bendraautorės (Marija Kavtaradzė ir Teklė Kavtaradzė) kruopščiai remiasi tikrove, rodydami, kad yra atidūs jos stebėtojai.
Po devynių metų darbo vienoje provincijos įmonėjė Vytas (Marius Repšys), be didesnių skrupulų, yra atleidžiamas. Girdėta istorija? Manau, kad taip. Taip prasideda nuobodi ir frustruojanti bedarbio kasdienybė: dienos praleidžiamos prie televizoriaus, mankštinantis, išgėrinėjant su draugais kieme, slampinėjant iš kampo į kampą, einant į absurdiškus darbo pokalbius ir darbo biržos organizuojamus mokymus. Taip pat, siekdamas paįvairinti nuobodžiai leidžiamas dienas ar net kompensuoti patiriamą pažeminimą, Vytas su draugu (jį vaidina Valentinas Krulikovskis) pradeda ieškoti jaunuolio (Lukas Malinauskas), kuriam, kaip jis pats teigia youtube, apsireiškė Jėzus Kristus, susižavi jauna kirpėja (Gelminė Glemžaitė) ir bando su ja užmegzti romantiškus santykius. Dėl ko, žinoma, blogėja šeimos santykiai.
Pirmiausia reikia pasakyti, kad smagu ir svarbu, jog nacionaliniame kine pirmą kartą matome pasaulį ir išgyvenamas problemas žmonių, kuriuos tam tikri veikėjai, save pasivadinę šalies elitu, atkakliai bando išstumti iš viešosios erdvės, „nurašyti“ kaip žemesnės kastos žmones. Tai mažai apmokamas, dažnai beteisis provincijos darbininkų sluoksnis, kuris, kaip teigia pats Blaževičius, ne emigruoja, o tiesiog bėga iš Lietuvos. Kaip sakoma, nepotistinėje valstybėje – kiti prioritetai, juk šūkis „svarbiausia – žmogus“, taikliai bei šmaikščiai panaudotas filme, turėtų skambėti tiesiog žeidžiančiai (nes kas daugiau gali būti svarbesnio?). Apie politiką ir valdžios korupciją šiais metais jau bandė kalbėti ir Emilis Vėlyvis, nors jis šalies politinius „bajerius“ tiesiog bandė pritaikyti savo išmoktai postmodernaus veiksmo filmo schemai. Tuo tarpu Blaževičiaus ir kitų „Šventojo“ kūrėjų prieiga visiškai kitokia – grynai humanistinė, be jokio „išsidirbinėjimo“. Tai guodžia, gal vieną dieną nebereikės plakatų ir lozungų ant autobusų apie tai, kas svarbiausia.
„Šventasis“ pasižymi gyvais dialogais, profesionalia kino kalba ir įdomiais sprendimais, iškalbingomis mizanscenomis (viso filmo metu stebėjausi kaip išmintingai parinkti interjerai ir eksterjerai), puikiais aktorių vaidmenimis – ypač M. Repšio, kuris, atrodo, ne tiek vaidina, kiek tiesiog būna. Gal kada jau baigsis ir kalbos apie teatrališkus bei vaidinti nemokančius lietuvių aktorius, nes, kaip įrodė ne vienas filmas, viskas priklauso nuo režisierių? Andrius Blaževičius debiutavo kaip išties preciziškas ir talentingas, kiekvienai smulkmenai atidus režisierius, atrodo, filme niekas nebuvo praleista pro pirštus ir gerai neapgalvota kelis kartus.
Realistiškas, tačiau taip pat ir vizualiai patrauklus, įtraukiantis A. Blaževičiaus „Šventasis“ įrodė, kad lietuvių kine įmanomas socialiai jautrus žvilgsnis. Nesinorėtų recenzijoje kelti tostų, tačiau socrealistinių herojinių ar „buduliškų“ filmų kontekste „Šventasis“ liudija apie Lietuvos kino pragiedrulius ir ateinančią jaunąją kino kūrėjų kartą. Dar šių metų pradžioje pasirodęs Linos Lužytės „Amžinai kartu“ pranašavo apie pozityvius ir ambicingus pokyčius nacionaliniame kine. „Šventojo“ kūrėjai, apsidairę aplink save ir išvydę paprastų žmonių kasdienes dramas, dar kartą įrodė, kad galima kurti profesionalius filmus, skatinančius susimąstyti apie save ir pasaulį, kuriame gyvename.
