„KP“ premjera.Triufavičius su Hičkokavičium jo gyvenime
Vieną kartą tai turėjo atsitikti: Valdas Isoda, kuris gyvena kinu, kurį pažįsta visi, nors kiek susijęs su kinu, kuris rūpinasi, kad visi kuo daugiau žinotų apie kiną – toks žmogus turėjo atsidurti kine. Sako, daug kam buvo kilusi tokia idėja, bet vienintelis Rimantas Oičenka idėją pavertė filmu, kurį pavadino „Holivudas pasiūlė per mažai“ (scenarijaus bendraautorius ir antras operatorius Romanas Muravjovas). Rimantui Oičenkai, dirbančiam su kinu, bet niekada nedariusiam kino, tai nebuvo ir neturėjo būti paprasta. Jokios patirties, tik ryžtas ir užsispyrimas, o dar herojus nelinkęs lįsti į kino žvaigždes, nors ir draugiškas visiems. Yra įspūdžių, kad jis filmo autorius pasiųsdavęs ir palydėdavęs. Nenuostabu, kad šito filmo darymas užtruko daugiau nei porą metų. Ir dar labiau nenuostabu, kad prie jo kūrybos, konsultavimo, montavimo su laiku prisidėjo ir labiau patyrę kinematografininkai bei studija „Kinema“.
Ir galų gale sumanymas paprastas: viena diena su herojumi, mažos kino salės šeimininku. Kad matytųsi jo dienos maršrutai – nuo vieno kino teatro iki kito kino teatro. Punktai praktiškai du: „Forum Cinemas Vingis“ ir „Skalvija“. Tada trečias, jo darbo vieta – Ozo kino salė. Žmogus su raudonu pirkinių maišu visuose kino punktuose ne tai, kad savas. Jis jų gyventojas. Ir apie filmus, jų autorius, festivalių įvykius jis pasikalba kaip apie šeimos reikalus. Jo šeimoje esti tokių personažų, kaip, cituojant originalo žargoną, Triufavičius su Hičkokavičium, ir panašiai. „Alenavičių mėgstat?“ – atrodo toks herojaus klausimas pasigirsta Rimanto Oičenkos filme. Kas mėgsta, supras. Bet tai neskamba familiariai, nes Valdo Isodos monologuose apie kiną tiek pagarbos ir susižavėjimo, tiek svaigimo nuo to, ką jis matys ar jau matė, o dar labiau – nuo to, ką jis rodys mažutėlėje Ozo kino salėje!
Aha, o kam jis rodys? Štai čia ir yra įtempčiausi Oičenkos filmo epizodai, išplečiantys filmo temą iki dramatiško mažų, jaukių kino teatrų likimo. Ateis žiūrovai į Ozo kino salę? Kiek jų bus? Dar laukti ar jau atsidusti ir užrakinti salės duris? Atėjo. Net ne vienas ir ne du. Ir kas tik ateina, patenka ne vien į filmo seansą, bet pirmiausia į Valdo Isodos dėmesio centrą ir yra jo apgaubiami kažko tikrai nepaprasto laukimu, apdalinami „Vingio“ ir „Skalvijos“ repertuarais, kino leidiniais ir net saldainiais (raudonojo krepšio turinys). O ta nepakartojama Isodos leksika. Cituoti beprasmiška, nes tai ir intonacija, ir pats tipažas, kuris su kiekvienu bendrauja kaip su bendraminčiu ir su tiek pat daug apie kiną žinančiu, net ir su tuo, kas susidrovi ir visai nieko neatsako.
Be abejo, yra ir tas momentas, kai niekas neateina, net nevėluoja, ir Isoda, kantriai žiūrėjęs pro langą ir žvilgčiojęs į laikrodį, nuleidžia geležinę durų uždangą. Ir nedaro iš to dramos. Tai tik faktas, kinas nuo to neišnyko. Galbūt padaugėjo žmonių, kurie jo nematė. Tada aparatinėje galima padainuoti Laros valsą iš Davido Leano „Daktaro Živago“ ir pasiteirauti filmuotojų, o per juos ir visų kitų: „Žinot iš kur? Nematėt? Būtinai pažiūrėkit!“ O gyvenime Isoda vardija: „Kaip galėjai nematyt? Omaras Šarifas dar jaunas, Džiuli Kristi jauna ir graži, o ne tokia, kaip aš dabar, Džeraldina Čaplinaitė... Tikrai nematei?“
Gyvenime jis dar ir filmą apie save perkuria: „Aš daryčiau, kad jaunas vaikinukas pasakoja, o to, apie ką jis pasakoja, taip ir neparodyčiau. Taip gerokai įdomiau“. Aha, o kas dainuotų, ir dar taip, kad seansas seniai pasibaigė, o man ta melodija niekaip nenutyla? Nes ji yra iš to svaigaus gyvenimo, kurį gyvena kinu apsigaubęs ir dėl to amžinai laimingas herojus. Juk Valdas Isoda – nenupasakojamas, todėl pagarba Rimantui Oičenkai, kuris pagaliau pavertė realybe tą daugelio fantazuotą filmą.