„KP“ premjeros. Susitaikyti
Lietuvių kino festivaliuose pristatomi lietuvių režisierių trumpo metro filmai tampa nebeatsiejama festivalių, o ir lietuvių filmų dalimi. Su laiku imi laukti, kol du, tris ar daugiau kartų matomi režisieriai išnirs į paviršių su ilgametražiais filmais. Vieniems „trumpieji“ – solidus atspirties taškas, kitiems – žaidimų aikštelė įgūdžiams lavinti. Bet net ir tai daugeliu atveju jau geriau nei nieko. Nors ir norėtųsi įžvelgti bendras bangas, vis dar atrodo „pritempta“ ieškoti siejančių tendencijų. Kūrėjai – skirtingi, kaip ir jų kalba, filmai, pasirinkimai. Visgi jei reikėtų sugalvoti bendrą temą – šiais metais ji, matyt, būtų susitaikymas. Su mirtimi, savimi ar su kitu.
Netikėtu vakaro atradimu, sprendžiant iš reakcijų – labiausiai sužavėjusiu ir publiką, tapo Gedimino Šiaulio animacinis filmas „Kaukai“. Sako – filmas skirtas paprastai papasakoti vaikams apie tai, kas yra mirtis. Vis dėlto klausimas „o kas bus po to?“ kyla ne tik vaikams, ir „Kaukai“ skirtas visiems, kurie nenori tikėti atsakymu „nebus nieko“. Du filmo herojai, mokyklinukai, pirmą kartą gyvenime susiduria su mirtimi – radę autobuso partrenktą kiškį jie jį nusprendžia palaidoti smėlio dėžėje. Į paprastą, iš pirmo žvilgsnio niekuo neoriginalią, tvarkingai papasakotą istoriją apie amžiną gyvybės ciklą ir nuo jo neatsiejamą mirtį pažvelgti naujai leidžia tie patys du spalvingi personažai: jų nauja patirtis, lydima nuostabos, nusivylimo, pykčio, liūdesio veda keliu, kuriuo eiti tenka daugeliui. Filmo metu taip ir nėra ištariamas nei vienas žodis, bet priešingai, nei kartais nutinka su lietuvių filmais, ypač – animaciniais (kuriuos žiūrėdamas imi abejoti arba savo, arba autoriaus gebėjimais), atsakymas į klausimą yra aiškus.
Karolio Kaupinio „Budėjimo“ centre – ta pati mirtis, tik jau kitokia, pažįstama ir nenauja. O gal, veikiau, tai artimųjų bandymas susitaikyti su mirtimi, nes pačios mirštančiosios ekrane mes negirdime ir nematome. Miestas skendi karštyje (tokiame, kai viskas ima atrodyti šiek tiek „per atstumą“), šalia slaugos namų vyksta sporto varžybos, o gydytojai užsiėmę savo kasdieniais reikalais. Mirštančiųjų ir jų artimųjų istorijos tokiame fone didelės, svarbios ir intymios yra tik jiems patiems, visiems kitiems tai tik dar viena svetimo žmogaus netektis. Galbūt todėl filmo kūrėjai beveik visą laiką žiūrovą laiko už personažų nugarų – atsietai, neleidžiant į vidų. Visuomenėje, kurioje mirtis iš „prijaukintos“ jau seniai tapusi „svetima“, mirtis tokia pat „nepatogi“ yra ir patiems prie lovos budintiems filmo herojams. Tėvas ir sūnus, slaugantys mirštančią žmoną ir mamą, kalbasi abstrakčiomis temomis: draugų kelionės, slaugytojų darbas, maitinimas, masažiniai čiužiniai ir šiaudeliai. Savo negebėjimą susitaikyti jie perkelia į tuos pačius buities daiktus: to trūksta, tas per platus, kodėl nepasakei? Nei žodžio apie tai, kas neišvengiama. Beviltiškumo jausena prasiveržia vienoje ryškiausių scenų: karščiu alsuojančioje klaustrofobiškoje palatoje tėvo isteriškas juokas pasakojant apie į ananasą panašią slaugytoją, atrodo, tuoj turėtų pereiti į ašaras. Svetimiems stebėtojams ir taip nejauki atmosfera tą akimirką tampa net baugi. Čia jie ir atsitraukia.
Kamilė Milašiūtė į „Motinos dieną“ perkelia ir asmenines darbo su paaugliais iš probleminių šeimų patirtis. Terninguoti paaugliai, tokie iš „rajoninio paribio“, linksminasi žiūrėdami vaizdo klipus, o prieš Motinos dieną vagia gėles tam, kad galėtų užsidirbti. Vienas jų pasiryžta surasti ir pasveikinti jį su seneliu gyventi palikusią mamą ir leidžiasi į paieškas, kurios nesibaigia pozityviai. Apie su gėlių puokšte žygiuojantį Nerką nieko taip ir nesužinome, nors galime nujausti – trūksta, pasiilgo, liūdna. Ir pati istorija – gėlių puokštės kelionė – galbūt kiek vienaplanė net ir trumpo metro filmui. Tačiau režisierės jautrumas herojams, noras juos „paaiškinti“, pateisinti ir suprasti yra gražus. Ir „nemylėtų vaikų“ iš apgriuvusių daugiabučių (iš šeimų) istorijos dabartinio visuomenės žiaurumo kontekste tampa svarbios, net jei ir ne iki galo iškalbėtos.
Elvinos Nevardauskaitės ir Davido Heinemanno filmo „Atmink, iš molio esi“ dėmesio centre atsidūrusi molio plytų gamykla žavi, tik akivaizdžiai ne tuo, ką žada filmo aprašas. Nors gamykla – pats puikiausias herojus, jį įprasminančios istorijos autoriai, deja, nepasiūlo (nors medžiagos, panašu, buvo apsčiai). Fone kartais nuskamba fabriko darbuotojos balsas, bet sunku suprasti, ar jos padrikas pasakojimas turėjo sukurti kažkokį naratyvinį pamatą. Nepaisant to, akis tenka ganyti po gamyklą, kuri kadaise, matyt, buvo industrializacijos pergalės ženklas (na, kaip kad V. Starošo „Nenusimink, Virginijau“ matomas monstras), o dabar ekrane matoma absurdo realybė su tebekabančiais sovietiniais šūkiais kelia abejones dėl darbo saugos reikalavimų atitikimo ir nuostabą vien dėl to, kad ji vis dar veikia. Panašios bėdos ištinka ir Gerdos Paliušytės „Troškimą, kad pavyktų“, kuriame režisierė siūlo pasivaikščioti po Amsterdamą. Miestas gražus, naktinis pasivaikščiojimas – tvarkingas, gal net neprailgsta ir iš esmės yra tinkamas muzikos vaizdo klipui. Tiesa, jokių „užslėptų fantazijų“ ir krizės nuojautų taip ir nepažadino. Bet sužinojau, kad flamingai kreksi.
Filmo "Kaukai" kadras.
