“KP”. Ledinė ramybė
Moteris, aukštai kalnuose tyrinėjanti ledyną. Šis įvaizdis instriguojantis jau pats savaime. Jis prašosi jei ne kino kameros, tai bent žurnalisto plunksnos (klaviatūros), kuri išskrebentų (išspausdintų) gyvenimo būdo straipsnį: kas ši moteris, kodėl ji kalnuose, kaip ji jaučiasi? Ar ji vieniša?
Panašu, kad iš pradžių panašūs klausimai kilo ir Audriui Stonui, kuris, kaip pasakojo prieš peržiūrą, apie lietuvę mokslininkę Aušrą Revutaitę sužinojo iš gatvėje sutikto draugo. Taip, yra tokia moteris. Taip, ji lietuvė. Taip, jau trisdešimt metų vienui viena gyvena Tian Šanio kalnuose. Taip, tyrinėja ledyną. Ne, nuvykti pas ją su kino kamera beveik neįmanoma: dėl blogų oro sąlygų krenta net sraigtasparniai, o iki glaciologijos stoties, kur moteris dirba ir gyvena, pėsčiomis tektų kopti 7 valandas.
Kaip prasitarė režisierius – jam to ir tereikėjo. Kad kas nors pasakytų, jog sukurti filmą apie šią mokslininkę neįmanoma. Šie žodžiai jį „užvedė“. Įplieskė režisūrinę ambiciją. Po ilgo pasiruošimo ir alinančios kelionės, lyg koks lietuviškasis Werneris Herzogas, Audrius Stonys jau buvo kalnuose. Kartu su operatoriais Audriumi Kemežiu ir Mindaugu Survila.
Ir štai čia režisierius susidūrė su savo, kaip dokumentininko, troškimo prakalbinti heroję neįmanomumu. Kaip sakė jau po seanso, kas aš toks, kad visai nepažįstamas žmogus atsivertų ir pradėtų pasakoti savo gyvenimo istoriją? O išgirsti – norisi. Šis noras lydi ir žiūrovą, tačiau lieka neišpildytas – yra moteris, yra ledynas, yra tylos siena. Su pastarąja reikėjo susitaikyti kūrybinei grupei, o vėliau žiūrovams.
Stonys nekuria tradicinio dokumentinio portreto. Apie tyrinėtoją sužinome ne ką daugiau nei žinojom prieš tai, perskaitę filmo synopsį. Glaciologė prabyla tik kartą. O ir tas kartas – ne apie asmeninį gyvenimą, o apie bulvinius blynus. Juos kažkada kepė lietuvių alpinistų grupei. Tiesa, tai buvo labai seniai, sako moteris ir vėl žiūri į tolį. Viskas.
Tačiau ši tyla nėra joks minusas. Supranti, kad čia ne žurnalistinė dokumentika, o filmas nesivadina „Moteris ledyne“ ar „Moteris šalia ledyno“ ir neturi paantraštės „gyvenimas vienatvėje“ ar „vienišos mokslininkės istorija“. Ne, filmo pavadinimas reikšmingas: moteris ir ledynas. Pastarasis yra lygiavertis veikėjas. Kartais – net pagrindinis, jei skaičiuotume, kiek minučių ekrane matome ledą ir akmenis, o kiek – heroję.
Rodydamas ledyną, o paskui moterį, režisierius sukuria reikšmingas jungtis. Štai – siaubingas garsas ir kalno šlaitu pradeda riedėti akmenys. Sulėtintai pasišokinėdami, atsitrenkdami į kliūtis, grėsmingai skildami. Kitame kadre matome šią griūtį stebinčią moterį, jos veidą. Montažinė sandūra sukuria nebylų dviejų gyvų būtybių – Ledyno ir Moters – dialogą. Ryšį.
Filme nėra gamtos ir žmogaus supriešinimo (išskyrus nebent finale, kai į kadrą kiek prikišamai ir kiek nemotyvuotai įšoka linksmasis vietinis kazachas ir sudarko kalnų bei moters ramybę). Priešingai, kad ledynas ir moteris išliktų, jiems reikia vienas kito. Panašiai mokslininkės šuneliui Altui reikia katės, kurią galėtų pagriebti už pakarpos, o katei – Alto, kuriam galėtų įsisegti į nasrus. Tai amžinas meilės ir neapykantos diskursas. Simbiozė.
Iš pirmo žvilgsnio „Moteris ir ledynas“ yra labiau montažinis ir operatorinis nei režisūrinis filmas. Įspūdis, lyg kūrėjas, negalėjęs įgyvendinti pirminio sumanymo – prakalbinti tyrinėtojos, pasitraukė į šalį ir vietą užleido operatoriams, o vėliau montažo režisierei Mirjam Jegorov, viską sujungusiai į „pasakojimą“, kurio struktūra panašėja į kino baladę.
O baladės žanras atsineša savus lyrinius ir epinius orientyrus. Neatsitiktinai filmo epizodus „laiko“ statiškos scenos, kuriose vietinis vyras styginiu instrumentu groja, režisieriaus teigimu, kelių tūkstančių metų senumo melodiją. Beveik amžinybės. Pastarosios įspūdį sustiprina ir archyviniai kadrai su vaizdais iš glaceologijos stoties. Juose mokslininkai atlieka tuos pačius tyrimus kaip ir Aušra, po kojomis maišosi, rodos, tas pats šunelis ir katė. Tik dar maži, jaunikliai.
Viskas amžina – kalnai, ledynas, žmonės, gyvūnai, nors ir neapleidžia nuojauta, jog neilgam. Ramybė sutrikdyta ir, panašu, bus trikdoma ir toliau. Šūkaujančių kazachų, turistų, džipų, fotoaparatų blyksčių. Valdžios. Po peržiūros režisierius prasitarė, kad stoties vietoje ketinama įrengti karines bazes.
„Moteris ir ledynas“ išsiskleidžia pamažu. Kaip ir paskutinieji Stonio filmai, kuriuose pirminiai sumanymai – surasti nuskendusį varpą („Varpas“), mylimąją iš praeities („Raminas“) ar po ąžuolu palaidotus kareivius („Kenotafas“) – virto kažkuo netikėtu ir neplanuotu. Šis iš filmo į filmą keliaujantis motyvas tampa naujuoju Audriaus Stonio autoriniu parašu.
