Komentaras po premjeros. “Šerkšnas”: kare pralaimi visi
Kaip smagu, kad galiu skaityti prancūziškai, o dar truputį ir itališkai. Tada galiu apie mėgstamus filmus, tokius kaip Barto „Šerkšnas“, perskaityti kritikų recenzijas iš Kanų ir Lokarno, ir jaustis mažiau išprotėjęs. Tokiu, turiu omeny, jaučiuosi skaitydamas amerikietiškas „prekybines“ recenzijas (nors su jomis viskas OK - jų kriterijai konkretūs ir aiškūs), bei lietuviškus atsiliepimus (jų visa paletė – nuo kvailo elitizmo be jokio gilinimosi iki tokio pat kvailo nusivylimo lėtu „lietuvišku kinu“).
Prancūzams pažiūrėjus filmą pakomentuoti, ar įtikino, o gal prailgo filmo istorija – apskritai tiesiog blogas tonas. Atsiliepti pradedama nuo formos, stiliaus, autoriaus braižo. Gilinantis, galima aptarti ir istoriją – tik būtinai palyginant su kino istorijos šedevrais, bei analizuojant ne tik paviršių. Ačiū prancūzams, kad jie yra ir kad jie vis dar formuoja skonį!
Ir ačiū Bartui, kad sukūrė nuostabų filmą siaubinga tema, kuris siųs svarbią žinutę intelektualiai publikai. Mano įspūdžiai. „Šerkšnas“, mano manymu, yra ko gero stipriausias antrojo režisieriaus etapo – prabilusio – filmas. Nors filmo stambių kadrų estetika yra skurdi, tai atitinka gyvenimo beprasmybės jausmą ir paruošia erdviškai bei tematiškai išlaisvinančiam finalui. Kelionės į karą įtampa čia vietomis primena Henri-Georges Clouzot „Le salaire de la peur“. Pagrindinių aktorių „anti-vaidyba“ panaši į Robert Bresson „natūralistinį“ stilių. Kita vertus, Vanessa Paradis ir ukrainiečių kareivio inkliuzai praturtina filmą užburiančiais epizodais, kontrastuojančiais vienas su kitu. Vanessa Paradis įeina į ekraną tarsi atsitiktinai, bet toks atsitiktinumas iš tiesų gudriai žaidžia su žiūrovo išankstinėmis nuostatomis tiek apie naratyvo konstravimą, tiek apie žvaigždės dalyvavimą filme. Ji puikiai simbolizuoja „Vakarus“, kurie lyg ir empatiški, bet lyg ir nesupranta Ukrainos situacijos, o gal ir nenori gilintis, norėdami išvengti net minčių apie karą... Tuo tarpu Ukrainos kareivis pateikia savo tiesmuką karo versiją – gini savo tėvynę, teritoriją, ir tiek.
Galiausiai, antraip nei seksizmu kiek persmelktame „Ramybė mūsų sapnuose“, čia į lyčių vaidmenis galima pažvelgti iš šono. Nors moterų rolės čia vis tiek mistifikuotos, o gal net joms suverčiama visa kaltė (cherchez la femme), galima ir kitokia interpretacija. Galbūt pagrindinis veikėjas kaip tik pasimetęs „mačo“ vyriškumo pasaulyje, nemoka adekvačiai įvertinti savo jausmų ir santykių su mergina, ir todėl ryžtasi naiviam „vyriškumo“ įrodymui.
Geriausia, kad Bartas, kaip įsitvirtinęs kūrėjas, leidžia sau būti nestandartiškam tiek filmo pasakojimo, tiek politinio diskurso prasme. Filmas pražengia „žurnalistines“ tiesas tiek apie karą Ukrainoje, tiek apie lietuvišką patriotizmą. Pagrindinis veikėjas suabejoja, ar padėtų ginti savo paties šalį, o Ukrainos kare ieškodamas gilesnės prasmės paprasčiausiai atsitrenkia į sieną. Kare pralaimi visi...
Žodžiu, puikus filmas. Nueikit.
