Premjera. Atgarsiai apie „Šerkšną“. Nešaukiantis apie karą

Šarūno Barto filmo „Šerkšnas“ premjeros Lietuvos kino teatruose proga - prancūzų kritikų atsiliepimai apie naujausią režisieriaus kūrinį po tarptautinės premjeros šiųmetiniame Kanų kino festivalyje, programoje „Dvi režisierių savaitės“   

„Šerkšnas“, nešaukiant apie karą

„Mėgstu kurti filmus apie karą, nes juose keliamas mirties klausimas, o mirtis mane labai domina. Tai vienintelė tema, kuri bet kuriame filme domina visus, net ir tuos, kurie išeina iš salės. Net jei jie išeina, tai juos domina. Kiekvienas žmogus salėje bijo mirti, nenori mirti ir nenori kalbėti apie mirtį. Manau, kad tai didi tema. Aš tai mėgstu. Aš taip pat nenoriu mirti, bet tai mėgstu.“ Tai ne lietuvio Šarūno Barto, o amerikiečio Samuelio Fullerio, kino kūrėjo, kuris buvo visada teisus, net 1967 metais, žodžiai. Naujasis Barto filmas "Šerkšnas", pristatytas „Dviejose režisierių savaitėse“, kalba apie karą ir galbūt apie mirtį – veikiau, jis ieško karo ten, kur jis turėtų būti, o randa ten mirtį. Jo vėlyviausio filmo "Ramybė mūsų sapnuose" pasirodymo ir jo kūrybos retrospektyvos Pompidou centre Paryžiuje proga praeitais metais, bandant pralenkti kitus sąmojumi, Bartas kai kurių buvo vadintas seno garbės titulo - liūdniausio Europos žmogaus - paveldėtoju. Kas su juo dėl to būtų varžęsis? Jo paskutinis filmas – kelionė į liūdniausią Europos vietą – Donbasą su savo apleista fronto linija, galėtų jam užtarnauti kitą titulą, kodėl gi ne „Depopuliuotojo“. Tai žodis, kiek žinoma, išgalvotas Samuelio Becketto: „Vieta, kur kūnai eina, kiekvienas ieškodamas savo depopuliuotojo. Pakankamai plati, kad paieška būtų bergždžia. Pakankamai siaura, kad pabėgimas būtų neįmanomas.“ Viską depopuliuoti: karas – tai netikra tautos istorija, ar netikra tautų istorija, pasakojama ir vaidinama žmonių tam, kad paslėpti tą vienintelį dalyką, dominantį visus, tame tarpe tuos, kurie kaip sako Samas Fulleris, išeina.

Paraštė

Tie, kurie išeina filme „Šerkšnas“, tai du jauni lietuviai - Rokas ir Inga, įsimylėjėlių pora, išvykstanti furgonėliu iš Vilniaus į Kijevą ir toliau, už 1500 km į pietryčius nuo namų, kad nugabenti tam tikrus „dalykus“:  humanitarinę pagalbą, paramą ukrainiečių kariams, kurią Roko draugas jam perduoda paskutinę akimirką. Yra kelionė su keliais susitikimais ir pabaigoje - atvykimas į visišką niekur toje ginčijamoje fronto zonoje, kur šalies armija ir prorusiški separatistai saugo savo nestabilias pozicijas.

Kaip visuose Barto filmuose, pirmiausia krenta į akis veidai. Būtent Manto Jančiausko (Rokas) ir Lyjos Maknavičiūtės (Inga). Paslaptingi, nes juose visada matyti ne tai, kas vyksta: jie nėra neįskaitomi, nebent įskaitomi tik šalia, paraštėje. Susijaudinę, bet lyg dėl kažko kito, ne to, ką jie mato, – filmas užpildytas didžiuliu nematomu „reverse shot“. Ne užkadriu, o greičiau nebuvimu, nebyliu ar trūkstamu pašnekovu. Šie įsimylėjėliai yra tuo pat metu ir kartu, ir visai ne, jie akimis neieško to paties. Rokas, kuris atrodė vadovavo avantiūrai, ieško tos chimeros, kurią atsitiktinumas jam suteiks negrįžtamai – patirties. Inga žino, kad tai neegzistuoja, tad linkus patylėti. Vienas sako, kad meilė ir liūdesys tiek artimi, kad juos sunku atskirti. Jis labiau norėtų meilės, atsikračiusios bet kokio turėjimo. Jai patinka meilė tokia, kokia ji yra. Visi filmai kalba apie jaunuolius ir merginas – ar yra tarp jų šis skirtumas, ar ne.

Patirtis - neegzistuoja. „Šerkšnas“, palyginti su kitais Barto filmais, yra labai kalbus. Rokas ir Inga, kurie be abejo labiau mėgsta išgerti nei kalbėti (jie iš lėtųjų tautos), apsistoja Kijevo viešbutyje, kur susitinka užsienio žurnalistus. Tai žodžių, pilnų patirties, sfera; jie lyg ir viską suprato - galbūt tai dekadanso vieta. Vanessa Paradis čia pasirodo Marianos, fotografės, vaidmenyje, ir yra kaip išbandymas Rokui jo kelyje, kaip etapas link nežinojimo. Viešbučio scenos galėtų būti satyrinės, bet tokios nėra, negali būti, tai charakterio klausimas – liūdnumas ne tas pat, kas piktumas. Paprasčiausiai - karo čia nėra, o filmas (bent jau Roko filmas) ieško karo. Žurnalistika nieko nežino apie mirtį, ji dar tiki tautų egzistavimu. Teks ieškoti giliau.

Pakraštys

Kaltintume save, jei atskleistumėm filmo pabaigą. Visi jums sakys, kad paskutinės dvidešimt minučių yra nuostabios – būdvardžiai nepadės. Iki tol buvo Roko filmas ir Ingos filmas, vienas šalia kito, jo ieškojimas, jos protingumas. Ir štai prasideda Depopuliuotojo filmas. „Vieta, kur kūnai eina...“  Depopuliuotojas mėgsta mus versti laukti – tai atveda į tokią būklę, kur pabėgimas tampa neįmanomas. Čia pamatysime karą ten, kur jis turėtų būti, nufilmuotą dokumentinio fronto vietose, pakraštyje Rusijos - nematomos, grėsmingos. Tie, kurie kariauja, pavyzdžiui, beketiškas lavonų ieškotojų batalionas, žino, kad kalbama tik apie pasirinkimą tarp savo tėvo ar savo motinos nužudymo – t.y. apie kažką visiškai nesuvokiamo. Tai klausimas apie tautas, kaip jomis atsikratyti. Kinas yra laisvas, kai jis viską palieka, atsigręždamas žvilgtelti paskutinį kartą į savivalės viešpatavimą. Ir jis gražus, kai jis pakyla skrydžiui, kaip pamatysite, mus palikdamas patirti mūsų laisvės nebuvimą.

Luc Chessel, „Libération“

2017m. gegužės 23 d.

„Šerkšnas“, kelionė už Lietuvos ribų

(...)

Artėjant „Dviems režisierių savaitėms“, naujo Šarūno Barto filmo peržiūros paskelbimas, jei pasaulis stovėtų ant savo kojų, būtų turėjęs įvaryti siaubą į festivalio lankytojų sielas ir padengti  Kanų krantinę arktiniu ledu. Bartas, 52 metų lietuvis, kalbant „Game of Thrones“ kalba, yra pasaulinio kino „baltasis žygeivis“. Atvykęs iš anapus šalčio, jis yra fatališkos melancholijos princas (...) Jau greitai trisdešimt metų, kaip jo nuostabaus formalaus grožio ir begalinio skausmo asmeniška kūryba didžiojoje pasaulinio kino cirko palapinėje palaiko tą retą spalvą, tą baltumą, virpantį nuo daiktų ir būtybių trapumo.

Jo kūrybinėje biografijoje, prasidėjusioje 1991m. filmu „Trys dienos“, kuriame pasirodė stulbinanti slavė Katerina Golubeva, vėliau tapusi jo pagrindine aktore ir gyvenimo drauge, kurią gerai įvertino Claire Denis ir Leosas Caraxas, yra keliolika filmų. Prancūzija – dievų palaimintas kraštas, tad čia visus juos pamatėme, o taip pat pastebėjome, kad pradedant „Septyniais nematomais žmonėmis“ (2005), ši kūryba po truputį pakrypo link žanro kino, nors tik tam, kad (...) patvirtinti jausmo ir kompozicijos pirmenybę prieš veiksmą ir pasakojimą.  Tai galėtų net truputį nervinti, bet rezultatas yra toks nuostabus... „Šerkšnas“, kurį pilnutėlė ir žavingai nenujaučianti salė atranda šiandien Kanuose, dar kartą pakartoja tą šelmišką apgaulę.(...)

Jauna lietuvių pora po šiek tiek atsitiktinai ir paskubomis priimto sprendimo vairuoja furgonėlį, pilną maisto ir drabužių, skirtų ukrainiečių kariams, ginantiems valstybės teritoriją nuo rusų separatistų. (...) Tokios pradžios paskatintas, žiūrovas tikisi kažko, panašaus kartu ir į road-movie, ir į angažuotą filmą, ar net filmą apie karą. Nors visa tai be abejo nėra svetima „Šerkšnui“, tikriausiai būtų teisingiau sakyti, kad tai yra didis filmas apie meilę. (...)

Prireiks iš tikrųjų nemažai laiko, kad suvokti, jog Rokas ir Inga tikriausiai įsitraukė į šią nenumatytą avantiūrą, kad išbandyti save ne tiek kaip pasaulio piliečius, o labiau kaip porą. „Šerkšnas“ šia prasme yra kaip Rossellini „Kelionė į Italiją“, šiaurietiškas ir postmodernus, kuriame įsimylėjėlių pora pasimeta išgertuvių naktyse ir apsnigtose stepėse, prieš pajusdama, realaus karo pavojaus, mirties artumo akivaizdoje, kokie galiausiai brangūs yra meilė ir gyvenimas.

Šioje ilgoje kelionėje yra ir nuostabių momentų. Ištaigingo viešbučio, į kurį patenka humanitarų delegacija, siurrealizmas, kalbos, kuriomis jie save girdo, likimo atsiųstas neištikimybės išbandymas su Vanessa Paradis, tikrai nuostabia vaidmenyje moters, kuri nakties vidury išsipasakoja savo meilės neviltį jaunajam Rokui. Ir toliau - snieguotos scenos, išsakančios tikrąją ir baisiąją karo tiesą, kad jame telieka žudyti arba būti nužudytam. Kad ir kiek jis būtų pažeistas, Barto humanizmas yra čia.

Jacques Mandelbaum, „Le Monde“

2017, gegužės 24 d.