Po premjeros. Patriotinės pagalvėlės
Prieš tokius tekstus įprasta rašyti „pasiaiškinimus“. Kad šauktiniai – svarbu. Kad tuos „pirminius šauktinius“, kurie naujienų tinklapių komentaruose iš anksto pradėjo verkti ir ieškoti būdų kaip išsisukti, apeiti, pameluoti, pakeitė savanoriai – dar svarbiau. Kad jeigu jie, iškilus grėsmei, eis saugoti ir ginti, o ne žudyti (prie šito dar grįšime) – visų svarbiausia. Ir kad prastas filmo patriotizmas, kažkokiu būdu iš gerosios pusės turėjęs reprezentuoti Lietuvą, kuriam ir skiriama kritika, visai nebūtinai atspindi realybę. Tiek.
Neseniai Lietuvos kino teatrus pasiekusi režisierės Neringos Medutytės dokumentika „Siena: tarp Rytų ir Vakarų“, rodos, turėjo kilnią misiją: suprantamai papasakoti pasauliui apie Lietuvą, jos dabartinę sociopolitinę situaciją ir šauktinių kariuomenę. Režisierė surado du filmo herojus – šauktinius-savanorius, nufilmavo jų devynis mėnesius trukusius mokymus, į tarpus sukėlė su filmo tema koreliuojančius istorinius faktus (Partizanų karas, sovietų okupacija, Nepriklausomybės atkūrimas) ir „sukalė“ valandos trukmės filmą.
Nepaisant kilnios misijos, ima atrodyti, kad konjunktūrinis patriotizmas Lietuvoje tampa žanru. Filmas sukėlė klausimus, kurie pastaraisiais metais aplanko po kiekvieno patriotinėmis intencijomis persmelkto filmo: kodėl agitpropo šablonas, skiriantis tik juodą nuo baltos, tapo vienintele galima kalbėjimo apie patriotizmą forma, kodėl jauni žmonės mano, kad tokia forma – gerai, ir kas blogai su valstybe, kur išreikšta abejonė visa apimančia jos gerove tave paverčia valstybės priešu.
N. Medutytės Lietuvą uždengė tamsa. Visą filmą skamba grėsminga muzika, lietuviai – mobilizuoti, budrūs, karinėje parengtyje bei amžinoje grėsmėje, ir vienintelė jų nūdienė problema – rusai-okupantai – artėja, artėja. O toji vieniša siena, sulaikanti raudonojo priešo invaziją į Vakarus – tai šviesūs savanoriai, didvyriškai pasiruošę eiti tarnauti ir aukoti savo gyvybes. Bent taip galima suprasti iš sukonstruotos filmo erdvės ir kadrus reguliariai lydinčių tekstų apie dabartinę politinę padėtį ir būtent taip mus turėtų matyti Vakarų žiūrovas (kodėl jį reikia kažkaip specialiai edukuoti neaiškinama).
Filmo herojų kelias „Sienoje“ nulemtas iš anksto. Neabejoju, kad abu filmo herojai – geri, protingi ir turintys savo nuomonę, tačiau atrodo, kad režisierei tikri žmonės nėra įdomūs – ji jų nesiklauso ir sąmoningai juos paverčia į tai, kokiais įsivaizduoja esant tikrus patriotus ir kokie dera prie sumanyto filmo turinio. Pradžioje, apsupti artimųjų, jie pasakoja apie save ir sprendimą eiti savanoriauti. Jų mamos verkia – vaikai eina į karą (na, į pratybas), bet jų meilė Tėvynei – stipresnė už ašaras (tai, savaime suprantama, lydi eilutės „kas kitas, jei ne aš?“). Jie neturi abejonių (karu, tarnyba, savimi) ir jiems nekyla jokie klausimai (apie prasmę ir reikšmę), jie žavisi kariuomene ir garbina valstybę. Didvyriška praeitis suteikia jiems drąsos – ne veltui vienoje scenoje, kažkodėl primenančioje „1984-uosius“ (vaizdas – galingas ginklas, tai puikiai suprato ir sovietai, ir naciai, nuolat kėlę „(inter)nacionalinę dvasią“ judančių paveikslėlių pagalba) matome intarpą apie tai, kaip pilna šauktinių salė žiūri dokumentinį filmą (sukurtą pirmaisiais Nepriklausomybės metais) apie Lietuvos partizanus. Vėliau pasigirsta vieno iš herojų komentaras apie tai, kaip partizanų idėjos atliepia jį patį (ar tikrai, vaikai?). Ir valstybė čia daug svarbiau už individą – vienas filmo herojų patvirtina puikiai suvokiantis, kad būtų „patrankų mėsa“, tačiau kariuomenė jam vis tiek artima. Savanorių kasdienybę kartais pertraukia valstybės vadovų vizitai, kurių kalbos toliau grindžia vykdomos misijos svarbą: geriausi, svarbiausi, tikri Nepriklausomos Lietuvos vaikai! Ir turbūt vienintelė žmogiška-tikra scena – ta, kurioje savanoriai žaidžia su skutimo mašinėle. Tada prisimeni, kad jie – ir gyvenantys, ir šiek tiek vaikiški.
Niekada nelaikiau savęs pacifiste, bet filmas priminė apie tai, koks atgrasus yra karas. Tik, bėda, ir rodoma kariuomenės realybė filme nepasirodė malonesnė. Neabejoju krašto apsaugos svarba, kaip ir tuo, kokią reikšmingą funkciją gali atlikti tarnaujantieji. Bet aš nežinau, ar iš tiesų noriu, kad mus saugotų žmonės, manantys, kad viena iš jų misijų yra žudymas (režisierei tas kulminacinėje scenoje leptelėtas „romantiška žudymo mašina“, matyt, pasirodė labai metaforiškas). Ir tikrai nežinau, kaip ateityje mane išgelbės paklota lova ar pagalvėlė, taip atkakliai filme formuojama į kūgį.
p.s. Kontroversiškai įvertintas ir tariamus patriotus „sukrutinęs“ lenkų režisieriaus W. Smarzowskio filmas „Voluinė“ būtent apie tai, kur nuveda aklas patriotizmas. „Mes esame ne tokie“ kartais gali būti melas patiems sau.
O mano Tėvynėje šiuo metu kuriami kamuoliukai, mažinantys esencialinį rankų tremorą.
