Apie „Šventojo“ kontekstą ir kodėl filmas nerealus

Visų pirma „Šventasis“ – politinis filmas. Pagal Eurostat statistiką, beveik 30% šiuolaikinės Lietuvos gyventojų – ties skurdo riba. Filmo veiksmas vyksta 2008-ais metais, šaliai išgyvenant finansinę krizę, bet sėkmingai galėtų vykti ir šiandien, nes situacija pasikeitė ne tiek daug, kiek norėtųsi.

Posovietinis, ar tiesiog lietuviškas skurdas, apskritai socialinės problemos nėra nauja tema lietuvių kūryboje. Šarūno Barto filmuose lietuviška realybė perteikiama metaforiškai, nenagrinėjant nuoseklių personažų istorijų. Tai buvo pirmieji pasauliui apie nepriklausomą Lietuvą prabilę filmai, ir prabilta buvo tarkovskiškai, egzistenciškai, netgi egzotiškai. Tas pats egzotizuojantis žvilgsnis vėliau gaudė ir kitus kraštus bei įdomiausius jų gyventojus. Tebus pasinaudojęs Bartas mūsų socialine realybe, bet pasinaudojo kilniam tikslui – aukštos kokybės menui, todėl bravo jam.

„AXX“, „Zero“, Igno Miškinio filmai lietuvišką realybę rodo jau visiškai kitaip – „chuliganiškai“. Bet ir čia veikėjų psichologijos nedaug. Motyvaciją dažnai pakeičia keiksmažodžiai ar įgimtas blogis, o žiūrovą perka greitas montažas, seksas ir smurtas. Kai Lietuvoje buvo tik elitinis kinas, gal ir norėjosi „popsą“ matyti kaip politiškai reikšmingą atsakymą, bet dabar jau nebesijaučiu alkanas... Panašiai dviprasmiškus jausmus kelia ir „Išvarymas“, milžiniško populiarumo sulaukęs spektaklis apie lietuvių emigraciją, kuriame vieną svarbiausių vaidmenų suvaidino „Šventojo“ Marius Repšys. Dar, tiesa, turėjome Mario Martinsono muilo operas bei daugybę lietuviškų serialų – tokia kūryba tikrai prapletė lietuviškas temas, tačiau dažniausiai ignoruodavo pagarbą kokybei.

Paskutinis įdomus pavyzdys – vieno žinomiausių Lietuvos šiuolaikinių menininkų Deimanto Narkevičiaus kūryba, kuri gana ciniškai pakuoja „rytų Europą“ Vakarų elitui, pasitelkiant žaismingus meno kriterijus. Pavyzdžiui, tas pats Marius Repšys šmėkštelėjo šio menininko filme "Draudžiami jausmai" apie gėjų persekiojimą sovietinėje Lietuvoje. Tiesa, galbūt apie šį filmą negirdėjote, nes Narkevičiui niekada nerūpėjo siųsti socialinių žinučių Lietuvoje, o tik parduoti jas užsienyje.

Tai kuo gi, pagaliau, tokiame plačiame kontekste išsiskiria „Šventasis“? Tuo ir išsiskiria, jog tai nėra nei chuliganiškas „popsas“, nei elitinis skurdo pakavimas ar meniškas egzotizavimas, nei nekokybiška muilo opera. Kas tai yra? Puikus, meninis ir tarptautiniuose festivaliuose jau pripažintas filmas, atskleidžiantis Lietuvos politinę realybę, pasiremdamas motyvuotais herojų portretais. Tai apgaulingai paprastas kūrinys, iš tikrųjų kompleksiškai atspindintis Lietuvos liberalią demokratiją, kuri kol kas nesugebėjo sukurti veikiančios gerovės valstybės visiems piliečiams. Jei konkrečiau, filme atskirai kritikuojamas valstybės institucijų (darbo biržos mokymai), žiniasklaidos (beprasmiai televizoriaus plepalai), populiariosios kultūros (užknisanti „Capuccino“ grupė) atitrūkimas nuo tikros politikos ir impotencija spręsti realias problemas. Jei anksčiau lietuviškoje kūryboje dėl visuomenės bėdų įvardijami tokie neapčiuopiami dalykai kaip likimas, prigimtinis žmogaus ar visuomenės blogis, o gal tiesiog „sistema“, „Šventajame“ viskas susakyta labai tiksliai ir konkrečiai.

Net iš pirmo žvilgsnio metafizinės šventumo paieškos filme veda į politinę mintį. Kaip? Tai tampa saviraiškos metafora. Juk iš tikro Mariaus Repšio herojus kamuojasi ne tik dėl pinigų trūkumo. Turi jis ir naujausią išmanųjį telefoną, ir tėvų paliktą butą, ir turtingus draugus, ir kitų darbų galimybes. Kamuojasi dėl to, kad prarado savo tapatybę – mechaniko darbą, sėkmingo šeimos vyro įvaizdį. O čia dar vilnietė pasipainiojo, kuri tiesiog spinduliuoja joie de vivre ir siūlo nusikirpti vilnietiškai. Jūs įsivaizduojat ką reiškia nusikirpti vilnietiškai?.. Juk tai reiškia visišką revoliuciją, nes tada mes pripažinsim, kad ne patriarchalinės šeimos vertybės yra svarbiausia, o kiekvieno žmogaus asmeninė raiška, pomėgiai, svajonės. Žinoma, kai apie individualumą kalba Dariaus Meškausko suvaidintas darbdavys, darosi juokinga, nes jo banalumas slepia paprasčiausią nepagarbą darbuotojams. Tačiau „Šventasis“ formuluoja tokią pačią žinutę, tik protingiau – taip, svarbiausia yra saviraiška, tik tam reikia pinigų, adekvataus institucinio palaikymo, pilietinės visuomenės, angažuotos žiniasklaidos ir rimtos populiariosios kultūros.

Kitas filmo išskirtinumas yra jo kokybė. Nors filme rodomi skurdūs dalykai, kiekvienas kadras alsuoja aukštu meniniu lygiu. Žodžių ir siužeto posūkių – tik tiek, kiek reikia, ačiū scenaristams Andriui Blaževičiui ir Teklei bei Marijai Kavtaradzėms. Aktorių vaidyba – tiesiai į dešimtuką, ačiū Mariui Repšiui, Indrei Patkauskaitei ir Gelminei Glemžaitei. Operatorius, įsispraudęs į „sovietinį“ butą, suka rakursą tik tada, kai reikia, o kūrybiškumą atranda ir filmuodamas virtuvę per balkono stiklą, kuris fiziškai sudrebina personažų emocijas. Ačiū Linai Dabriškai. O kai matau tiek daug skirtingų lokacijų, kurios išlaiko stilistinį vientisumą ir dažnai rodomos visai ne fragmentiškai, susimąstau, kaip tai buvo įmanoma su palyginus mažu biudžetu? Nes eilinė parduotuvė ar popso daina gal ekrane ir atrodo „pigiai“ – bet kad taip atrodytų, reikia brangaus darbo. Ačiū prodiuserei Marijai Razgutei.

Paprasta, bet taikli ir itin kokybiškai perteikta politinė žinutė ir yra priežastis, dėl ko šis filmas – nerealus.