Po premjeros VDFF. Skrybėlė kaip jungtukas
Taip jau sutapo, kad naują Ramunės Rakauskaitės dokumentinį filmą „Trys skrybėlės“ Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje žiūrėjau iškart po Rimtauto Šilinio retrospektyvos filmų, kuriuose šis, kaip ir Rakauskaitė, pasakojo apie „žymius žmones“ – solistą Kiprą Petrauską, rašytoją Juozą Baltušį, dailininką Antaną Gudaitį, dievdirbį ir medžio drožėją Leonidą Šepkų.
Prieiga prie kiekvieno – pakankamai skirtinga. Štai Petrausko nematome beveik visą filmą. Apie jį mums pasakoja žmona, draugai ir kolegos, senos nuotraukos ir už kadro skaitomi laiškai, o tenoras nebyliai pasirodo tik pabaigoje: jau senas. Juozas Baltušis, priešingai, kaip ant delno: kamera arti, rašytojui net nesmagu, o netikėtų rakursų pasakojimui suteikia ir „filmo filme“ struktūra. Savo prieiga paprastesni atrodo filmai apie Gudaitį ir Šepkų, bet ir juose pakanka kelių montažinių sandūrų ir bendrųjų planų, kad kino portretai įgautų spalvos, gylio, perspektyvos.
Taip pradėjus tekstą, gali pasirodyti, kad Rakauskaitės filmas apie tris „skrybėlėtuosius“ – aktorių Valentiną Masalskį, dailininką Rimantą Olšauską ir filosofą Algį Mickūną – lyginant su Šilinio filmais, galbūt yra kažkuo prastenis. Kad čia nėra įdomesnės prieigos ar spalvų. Netiesa, filmo pradžia netgi viltinga. Ji paneigė mano išankstinį spėjimą, kad „skrybėlė“ taip ir liks tik išeities tašku be pastangos kastis toliau ir giliau.
Laimė, ne. Filmas prasideda epizodais, kuriuose herojai ne giliamintiškai filosofuoja prieš kamerą (kiekvienas iš jų galėtų pripasakoti bent keliems dokumentiniams filmams), bet pirmiausiai atsiveria kaip pedagogai, mokytojai, amato ir gyvenimo mokantys auklėtinius ir savo atžalas. Nesvarbu, kad tos tiesos ne visiems jauniesiems suprantamos ar artimos. Štai dailininko R. Olšausko sūnus tiesiai šviesiai paprašo tėčio nesikišti ir leisti jam pačiam rinktis ir klysti. Gimsta šiokia tokia įtampa. Nervas, be kurios gera dokumentika, man rodos, neįmanoma.
Įdomi pedagogikos linija, gaila, pametama persikėlus už Atlanto, pas Algį Mickūną. Štai filosofas eina į universitetą, aplink zuja studentai, jau norėtųsi, kad vienas ar kitas užkalbintų profesorių, užsimegztų pokalbis, bet iš alma matter staiga keliamės į filosofo namus ir toliau istorija vystosi, rodos, jau ne pagal režisierės, bet Mickūno scenarijų. Tie, kas bent kartą gyvai girdėjo filosofą, dar kartą išgirs jo kalbas apie dėstytojavimą garsiausiuose pasaulio universitetuose ir studentus, kurie jį vadina papa. Autoritetas lieka toks, kokį mes jį puikiai pažįstame: valiūkiškas, optimistiškas, paprastas.
Panašu, režisierei to visiškai užtenka. Kaip, beje, užtenka ir vėlesnių tiek V. Masalskio, tiek R. Olšausko minčių apie būtį, kantrybę, aktorių kaip melagį ir dvi realybes – tikrąją bei sukurtą. Šios mintys išsprūsta iš Mokytojo diskurso ir filmą neša jau šiek tiek televizine gyvenimo būdo laidų kryptimi. V. Masalskis aprodys namus, loš šachmatais su operatoriumi ir leisis nukerpamas gyvenimo draugės (čia aktorius lyg plaukų netekęs galiūnas Samsonas taps pažeidžiamu ir nuolankiu), Olšauskas pasvarstys apie menininko ir šeimos santykį, o Mickūnas ant griliaus keps mėsą ir prisimins pirmuosius metus JAV.
Galiausiai ateina laikas ir skrybėlėms. Režisierė lyg ir jaučia pareigą paaiškinti, kam apskritai tos skrybėlės pavadinime atsirado. Nori gražiai ir tvarkingai sulipdyti tris istorijas, tačiau skrybėlės, man rodos, kaip buvo dirbtinis jungtukas be jokio šalutinio sakinio, taip ir liko. Toliau synopsio (be minėtos viltingos pradžios) taip ir nenueita. Ir tai ne tik šio, bet ir daugumos pastarųjų metų lietuvių dokumentinių filmų pagrindinė problema: likta pirminės idėjos taške. Jausmas, lyg kažkas tau būtų ilgai įrodinėjęs, kad Žemė visgi yra apvali.
Filmo "Trys skrybėlės" kadre - Algis Mickūnas.
