Prieš „Stebuklą“. Eglė Vertelytė: esu istorijų pasakotoja

„Scenarijaus rašymas, dramos principų suvokimas man yra be galo svarbūs, ypač vaidybiniame kine“, - sako Eglė Vertelytė. 2011 metais pasirodė tarptautinio pripažinimo sulaukęs jos dokumentinis filmas „UB Lama“. Pa­grin­di­nis herojus - mongolas berniukas, kuris bando išgyventi pardavinėdamas cigaretes turguje, tačiau mama įkalba jį tapti budistų vienuoliu – lama. Viešėdama Mongolijoje, 2008-aisiais, Vertelytė rašė ir vaidybinio filmo „Stebuklas“ scenarijų. Pasaulinė filmo premjera įvyko tik po devynerių metų, Toronto kino festivalyje. Istorinių lūžių fone vykstančią tragikomišką dramą „Atradimų“ programos sudarytojas Dimitris Eipidesas pavadino „kino stebuklu, kurio paprastumas žavi širdį ir sielą“. Lietuvos kino teatruose filmas „Stebuklas“ pradedamas rodyti nuo gruodžio 8 d. Su Egle Vertelyte kalbasi kino kritikė Auksė Kancerevičiūtė.

Po filmo „Stebuklas“ premjeros Toronto kino festivalyje, esi vadinama nauju ryškiu talentu. Įdomu, kaip tavo gyvenime atsirado kinas?

Teko įveikti daugybę sunkumų, kaip mama sako, - man reikia lipti per langą, kad kažkur patekčiau. Paauglystėje labai susižavėjau kinu, dvyliktoje klasėje visiems sakiau, kad norėčiau būti režisiere. Tačiau režisierių kursą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje tais laikais rinkdavo kas keturis metus. Man baigus mokyklą, jis buvo ką tik surinktas. Nenorėjau tris metus laukti, be to, patiko istorija, tad ją ir pasirinkau. Specializavausi mediavistikos srityje, lyg ir viskas buvo gerai, tačiau besimokydama, vis tiek labiau domėjausi mentaliteto istorija, - tai yra, kaip žmonės gyveno viduramžiais, kaip jautėsi, kaip suvokė gyvenimą ir mirtį. Bakalauriniame darbe nagrinėjau XVI-XVIII a. LDK didikų testamentus. Paskui reikėjo stoti į magistrantūrą, bet pamąsčiau, kad gal vertėtų pabandyti ir užsiimti tuo, apie ką svajojau. Studijuodama universitete, neapleidau savo pomėgio – žiūrėjau filmus, keliuose vaidinau, padėdavau režisieriams kaip asistentė. Taigi, susiradau Europos kino koledžą Danijoje, kur per metus išdėstomas visas praktinis kursas - scenarijaus rašymas, režisūra, garsas, montažas ir t.t. Kai ten patekau, viskas iškart apsivertė, supratau, kad tai ir yra mano pašaukimas. Grįžusi į Lietuvą, metus dirbau Arūno Matelio studijoje „Nominum“, paskui išvažiavau į Mongoliją. Labai norėjau sukurti filmą, - Lietuvoje bandžiau, bet nepavyko. Tiesiog durys buvo uždarytos, nors ir beldžiausi. Mongolija tam tikra prasme man padėjo.

Tai paradoksali situacija – jaunam, pradedančiam režisieriui kurti filmą savo šalyje yra daug sudėtingiau, negu nuvykus už tūkstančio kilometrų. Kaip manai, kodėl taip yra?

Mūsų šalyje didžiąją laiko dalį tenka skirti išgyvenimui, o tam, kad išgyventum, privalai labai daug dirbti. Kūrybai reikia laiko, kuris tampa didžiule prabanga, ypač kai esi jaunas ir dar turi šeimą. Besistengdamas kiekvieną mėnesį apmokėti įvairias sąskaitas, mokesčius, galiausiai užsisuki mažų projektėlių rate. Metai, praleisti Mongolijoje, tikriausiai buvo vieninteliai mano gyvenime, kai turėjau laiko užsiimti tuo, kuo norėjau, nekvaršindama galvos kitais dalykais.

Mongolija - tolima, egzotiška šalis. Koks buvo pirmasis įspūdis ir kas paskatino imti į rankas kamerą ir filmuoti?

Aš patyriau tikrą kultūrinį šoką, tarsi būčiau atvykusi į kitą planetą. Visai kitos kultūrinės normos, gamta, oras, nomadiškas gyvenimas, - absoliučiai viskas kitaip. Nepaisant to, įsikūriau tikrai gerai, nacionaliniame Mongolijos universitete dėsčiau praktinius vizualiosios antropologijos kursus, pramokau kalbėti mongoliškai. Turėjau kamerą, kaip tik lankiausi budistų vienuolyne ir pamačiau dvylikametį berniuką, kuris iškart mane užbūrė. Pamaniau: „Oho, koks personažas!“ Impulsas buvo toks stiprus, kad ėmiau filmuoti, beveik nieko iš anksto neapgalvojusi. Kita vertus, turėjau nemažą įdirbį, nes domėjausi budizmu, dirbau savanore budistinėje organizacijoje, vienuolyne padėjau vaikus mokyti anglų kalbos. Taip pat domino ir nomadų gyvenimas mieste. Šios dvi temos  spontaniškai susijungė filme.

Kodėl nomadai keliasi gyventi į miestą? Moteris su dviem berniukais iš filmo „UB Lama“, taip pat glaudžiasi skurdžiame priemiesčio kvartale pastatytoje jurtoje, o ne stepių platybėse, kaip esame įpratę matyti.

Man atrodo, tai viena iš šiuolaikinės Mongolijos tragedijų. Dėl besikeičiančių oro sąlygų, akmens anglies, aukso kasybos, nomadams išgyventi darosi vis sunkiau ir sunkiau, o Ulan Batoras yra vienintelis traukos centras. Dauguma nomadų atsisako savo klajokliško gyvenimo būdo ir traukia į miestą, tikėdamiesi ten rasti savo laimę. Tačiau dažniausiai jie neturi visiškai jokio išsilavinimo, profesijos. Pavyzdžiui, šeima, kurią filmavau, yra antros kartos nomadai, kurie nežino, kaip jiems išgyventi - kaip ir daugelis kitų, jie įstrigo mieste, - nebeturi pinigų sugrįžti, nusipirkti avių ir pradėti viską nuo pradžių. Galima sakyti, kad Ulan Batore gyvena „prarastoji karta“.   

Prieš nuvykdama į Mongoliją, aš visai kitaip įsivaizdavau šią šalį. Ten būdama, mačiau daug romantiškai nusiteikusių vakariečių, svajojančių, kaip jie keliaus su arkliais, apsistos jurtose, gilinsis į budizmo principus, ieškos dvasinio nušvitimo. Vietoje to, jie randa vienuolius, kurie geria degtinę, rūko, meluoja, turi žmoną, ir net ne po vieną. Taigi, visos išankstinės nuostatos ir stereotipai anksčiau ar vėliau sudūžta. Kiti taip ir neperlipa per savo įsitikinimus – važiuoja aklai ieškodami to, ką tikėjosi rasti. Daugelyje vietų Mongolijoje tikroji budizmo tradicija yra nutrūksi, nes sovietmečiu daug budistų vienuolių buvo išžudyta ar priverstinai sukūrė šeimas. Dabar retas  vienuolis supranta, kas yra meditacija, tad vakariečiai grįžta į Mongoliją, kad juos pačius pamokytų budizmo. Šis lūkesčių, svajonių, išankstinių nuostatų susikirtimas su realybe mane nepaprastai domina, ką ir stengiuosi atskleisti filme.

Filmo „UB Lama“ herojus – berniukas Gala sako, kad jei būtų turtingas, nusipirktų džipą, televizorių, butą savo motinai ir broliui, o šaldytuvas būtų nuolat pilnas maisto. Sakytum – labai jau materialūs vaiko troškimai, bet matant tą vargą ir skurdą, kuriame šeima yra atsidūrusi, tai atrodo savaime suprantama. Nuostabą sukelia kitas dalykas. Norėdamas kažkaip įgyvendinti savo svajones ir ištrūkti iš skurdo, jis renkasi ne mokyklą, o vienuolyną. Nejau tai lengviausias ir paprasčiausias kelias?

Vaiko patekimas į vienuolyną šiai šeimai reiškia, kad kiekvieną dieną jis turės šiltą vandenį, lovą ir ką pavalgyti, nes mokykloje už dyką maisto niekas neduoda.

Minėjai, kad iš pradžių lankeisi vienuolyne, kur pamatei berniuką, bet filmo pasakojimas yra gana chronologiškas,- iš pradžių Gala pardavinėja cigaretes turguje, o tik vėliau motina jį įkalba tapti vienuoliu – lama.

Tai montažas. Realiai pradėjau filmuoti nuo istorijos vidurio. Ilgai ieškojau filmo struktūros, nes kai pabandėme montuoti taip, kaip filmavome, istorija neteko prasmės. Filmo pradžia yra atkuriama, pasitelkus tam tikras situacijas iš herojų gyvenimo. Man tai buvo didelis atradimas. Supratau, kad ištikimybė idėjai nebūtinai reiškia tikrovišką filmavimą, nors galų gale, viskas taip ir įvyko, kaip sudėliojome filme.

Kaip užsimezgė artimas santykis su šeima, kurią teko filmuoti?

Stebėtina, bet nuo pat pradžių jie mane labai lengvai priėmė į savo tarpą. Iš tiesų, jie labai paprasti. Vienas iš pačių jautriausių momentų, kuomet dariau interviu su Gala ir paklausiau, kokie svarbiausi įvykiai atsitiko jo gyvenime per pastaruosius kelis metus. Jis atsakė, kad mirė tėtis, jie turėjo persikelti į naują jurtą ir atvažiavo teta Eglė. Supratau, kad mano buvimas ten kartu yra ir didelė atsakomybė. Juo labiau, kad tai yra vaikai. Iš dalies, man tai problema, susijusi su dokumentika. Kuomet darai filmą, žmonės įsileidžia tave į savo gyvenimą, patiki tavimi, o paskui tu pasiimi savo produktą ir išvažiuoji. O jiems juk reikia gyventi toliau. Man kilo daugybė klausimų, kiek tai yra moralu ar tai yra etiška? Mano filmuotoje šeimoje – motina ir du vaikai, kurie gyvena pusbadžiu. Ar aš kaip vakarietė, turinti kažkiek pinigų, galiu atvažiuoti ir filmuoti jų skurdą? Paskui užsukti į kavinę skaniai pavalgyti, o jiems nieko neduoti, ar vis dėlto pasidalinti? Filmavimo metu dažnai nupirkdavau jiems maisto ir iki šiol feisbuke su Gala susirašinėjame mongolų kalba.

Nepaisant to, kad jie gyvena jurtose, turi internetą ir naudojasi feisbuku?

Taip, šiuolaikines technologijas jie turi.

Tačiau vienuolynas berniuko taip ir neperauklėjo, nors garantavo jam gerą ir saugų gyvenimą.

Sakoma, kad prieš savo prigimtį nepakovosi. Čia kaip istorijoje apie varlę ir skorpioną, kuris prašo perkelti jį per upę. Varlė sako: „Tu man įgelsi!“. Skorpionas paprieštarauja: „Ne, kodėl turėčiau gelti, nes tuomet ir aš pats nuskęsiu!“ Bet galiausiai jis vis tiek neišlaiko, įgelia varlei ir pats žūsta.

Atsakomybė prieš filmuojamus žmones tikriausiai kažkiek lėmė, kad po to kūrei vaidybinį filmą, nebe dokumentinį? Kaip subrendo filmo „Stebuklas“ idėja?

Viešėdama Mongolijoje, 2008-aisiais jau rašiau „Stebuklo“ scenarijų visu pajėgumu. Vėliau, studijuodama Anglijoje, jį gerokai pakeičiau. Man atrodo, rašyti apie tam tikras problemas yra geriau, kai šiek tiek nuo jų atsitrauki. Dirbdama su kitais režisieriais scenarijaus konsultante, matau, kad kuo labiau žmogus išgyvena tam tikrą dramą, tuo sunkiau jam pamatyti viską iš šalies.

Scenarijaus rašymo magistrantūros studijas baigei vienoje geriausių Europos kino mokyklų – Nacionalinėje kino ir televizijos mokykloje Didžiojoje Britanijoje.

Dar studijuodama Danijoje, supratau, kad dramaturgija vaidina svarbų vaidmenį filmo kūrimo procese, ypač vaidybiniame kine. Labai norėjau to išmokti ir finale, šios studijos davė didžiulę naudą, nes aš visų pirma laikau save istorijų pasakotoja.

Lietuvių vaidybiniame kine labai trūko žvilgsnio į mūsų neseną praeitį, kuomet socializmą keitė kapitalizmas, o žmonės staiga atsidūrė visiškai kitoje tikrovėje. Kuo tau šis laikotarpis svarbus ir  įdomus? 

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, man buvo septyneri metai. Taigi, aš ir mano karta brendo chaotiškame, kontrastų pilname laikotarpyje. Tuo metu su tėvais gyvenau Šiauliuose, tačiau vieni mano seneliai yra iš Linkuvos, kiti – iš Naujosios Akmenės, giminės - iš Stačiūnų. Griūnančių kolūkių realijos buvo labai stipriai juntamos mūsų šeimoje. Mačiau, kaip mano seneliai neteko darbo - kaip bankrutavo pieninė, kurioje senelis dirbo, kaip užsidarė kepykla, kurioje dirbo mano močiutė. Žmonės, kurie man buvo artimi, patyrė didžiulę krizę savo gyvenime. Kai kurie sugebėjo iš tos krizės išeiti ir rado būdą, kaip savo socialinį bagažą perkelti į naują laikmetį; o kai kurie - ne. Kiti iki šių dienų liko traumuoti šių patirčių.

Buvo žmonių, kurie perėjimo laikotarpiu tapo milijonieriais; buvę komunistų partijos nariai - didžiuliais patriotais, o patys aršiausi ateistai, atėjus nepriklausomybei, sėdėjo pirmuose bažnyčios suoluose. Mane labai domina, kaip mes adaptuojamės, kaip keičiamės, - ar tai vyksta sąmoningai, ar tik dėl to, kad norime išgyventi, ar dėl kitų priežasčių?

Juoką ir graudulį filme sukelia žmonių naivumas, jų lengvatikystė – kiaulių ferma bankrutuoja, gyventi praktiškai nėra už ką ir staiga, tarsi iš dangau nusileidžia „gelbėtojas“ – Amerikos lietuvis Bernardas, sakantis: „Aš tik noriu jums padėti, daryti gera tėvynei...“ Visi, gal išskyrus niekuomet neišsiblaivantį Irenos vyrą, nedrįsta paklausti, ko jis iš tiesų nori. Kaip manai, ar tai posovietinio žmogaus bruožas - tikėti, kad kažkas ateis iš už jūrų marių ir mus išgelbės, išspręs visas mūsų problemas?

Nuo II-ojo Pasaulinio karo laikų į Amerikos lietuvius buvo žiūrima kaip į gelbėtojus. Tuomet juk buvo sakoma: „Laukit, mes jus išgelbėsim“. Kitas svarbus aspektas, kad su geležinės uždangos kritimu ir nepriklausomybės atgavimu, staiga atsirado tiek naujų dalykų, kad žmonės nebežinojo, kuo tikėti. Šaltinių, padedančių kritiškai atsirinkti, paprasčiausiai nebuvo, tad viskas buvo priimama už gryną pinigą. Prisimenu, dar būdama vaikas, turėjau didžiulių problemų, nes gyvenau nuolatinėje ateivių baimėje. Tuo metu visi aplinkui matė ateivius. Buvau taip įsibaiminusi, kad nebegalėjau net viena likti namuose, tad mama kurį laiką nėjo į darbą ir mane „saugojo“. Tuo pat metu ėmė sklisti  new age tikėjimai, atsirado įvairiausi „gydytojai“, kurie, įkišę ranką į paciento vidurius, staiga išimdavo kažką bloga ir taip „išoperuodavo“. Taip pat buvo manoma, kad viskas, kas ateina iš vakarų, yra besąlygiškas gėris. Net plastikinis maišelis atrodė kaip stebuklas, nors mes dabar suprantam, kaip jis kenkia planetai.

Vienas žymiausių to laikotarpio „stebukladarių“ buvo Anatolijus Kašpirovskis, kuris pasirodydavo per televiziją ir hipnotizuodavo žmones. Tikriausiai teko nemažai paieškoti, kad keli TV kadrai su šiuo ekstrasensu atsirastų filme?

O taip, iš tikrųjų Kašpirovskį, nelengva buvo rasti, teko išpirkti autorines teises! Be to, man atrodo, kad visas tas tikėjimas ir laukimas, kad kažkas kitas tave išgelbės, rodo visuomenės trapumą, pažeidžiamumą. Kai nebeturi pagrindo po kojomis, kai pasaulis griūva, griebiesi bet ko. Galima kalbėti apie idealus, bet man buvo įdomiau kalbėti apie žmones, kuriems staiga pasaulis pradėjo slysti iš po kojų. Iki šiol apie juos kalbama kaip apie „runkelius“, tai yra traumatizuotus loozerius, neatsikračiusius sovietinių klišių. O kaip iš tikrųjų tie žmonės jautėsi, kažkodėl niekas nesidomėjo. Dėl to man labai liūdna, nes jie yra mūsų tėvai, tetos ir dėdės, mokytojai, kurie išugdė mūsų kartą. Nurašyti juos kaip kažkokias sovietines liekanas, yra nemoralu. Kaip mūsų karta gali judėti tolyn, neatsižvelgdama į šiuos žmones?

Tai labai svarbus aspektas, nes šiuolaikiniame gyvenime – viešoje erdvėje, medijose, kine dažniausiai akcentuojama mūsų šlovinga praeitis, o tas nesenas, mus labai stipriai traumavęs laikotarpis, kuris galbūt dabar atrodo pilkas ir neypatingai didvyriškas, neretai pamirštamas, tarsi jo nė nebūtų buvę...

Man neįdomu vynioti į vatą ir kalbėti, kokia didi mūsų tėvynė, graži gamta, šlovinga istorija.. Įdomiau pamatyti žmogų su jo situacija, su jo trauma. Pilietiškumas man atrodo kur kas svarbesnis už patriotiškumą, o būti pilietišku man - visų pirma būti kritišku, nes tik žinodamas, ką nori keisti, gali judėti pirmyn.

Nors mes kalbame apie sudėtingus ir dramatiškus dalykus, tačiau filme pasakojama istorija yra labai subtili, netgi ironiška. Kodėl pasirinkai tragikomedijos žanrą?

Tragikomedijos žanras, visų pirma, man yra labai artimas, tiesiog aš taip matau pasaulį. Kita vertus, manau, kad kalbėti tokia tema yra lengviau, pasirinkus satyrinę formą. Tikrai nesistengiau apeliuoti į istorinę tikrovę, nes kiekvienas šį laikotarpį galbūt prisimena savaip. Norėjau papasakoti savo versiją, kiek pakylėtu virš realybės, šiek tiek teatrišku stiliumi, be didelės pretenzijos į tikrąjį realizmą.

Pasaulinė filmo premjera vyko Toronto kino festivalyje. Įdomu, kaip filmą suprato žiūrovai, kurie apie sovietų sąjungos griūtį ir po to sekusią didžiulę ekonominę krizę žino labai nedaug?

Filmą kūriau, galvodama apie Lietuvą ir kitas rytų bloko šalis. Manau, be istorinio konteksto jį sunku suprasti, bent jau taip, kaip aš norėjau. Tačiau žmonės jį vis tiek perskaito, tik iškyla kiti aspektai, kurie jiems yra įdomūs. Daug kas mato laukinio kapitalizmo kritiką, kiti susieja su moters istorija. Daugeliui suprantama, ką reiškia, atėjus į gyvenimo vidurį, suprasti, kad gyvenimas slysta iš po kojų. Tai bendražmogiška.

Kaip pasirinkai pagrindinius filmo personažus – Eglę Mikulionytę ir Holivudo aktorių Vyto Ruginį?

Eglė labai tiko Irenos vaidmeniui, nes ji turi puikų humoro jausmą ir absurdo pojūtį, kas mus iškart sujungė. Pamačiau, kad mes vienodai suprantame medžiagą. Tikrai ilgai ir kruopščiai skaitėme scenarijų, analizavome, o daugelis detalių ir personažo kūrimo dalykų įnešta pačios Eglės.

Vyto Ruginį susiradom per skaipą, - kastingo režisierė Kristina Kolytė padėjo jį surasti. Kai kalbėjome Skaipe pirmą kartą, iš karto supratau, kad jis tobulai tinka šiam vaidmeniui, o Vyto pasakoja, kad pamatęs mano šypseną suprato, kad vaidmenį gaus. Iš pat pradžių siekiau autentiškumo, norėjau, kad šis personažas kalbėtų amerikietišku akcentu. Kai sutikome Vyto, jis nebekalbėjo lietuviškai, nes paskutinį kartą jis tą darė, būdamas keturiolikos ar šešiolikos metų. Tik pradėjęs skaityti tekstą, jis palaipsniui prisiminė savo gimtą kalbą.

Ruginio personažas tikriausiai neišvengiamai bus lyginamas su JAV prezidentu Donaldu Trumpu.

Kai rašiau scenarijų, nieko apie Trumpą nežinojau, filmavimo metu taip pat nieko apie jį nekalbėjau, bet kažkas iš komandos tą panašumą pastebėjo. Mes pasijuokėme, nes jis dar nebuvo JAV prezidentu ir niekam net į galvą nešovė, kad tai gali būti įmanoma. Taip pat nustebino, kad mano filmo braižą lygino su Aki Kaurismäki, Eglės Mikulionytės – su Kati Outinen. Prieš filmavimą galvojau apie tokius režisierius kaip Aki Kaurismäki ar Roy‘ų Anderssoną, Stanisławą Bareją, Terry Gilliamo filmus , tačiau konkrečiai jais nesekiau. Be to, mano istorija gerokai skiriasi, nors  šie palyginimai malonūs.

O kaip sekėsi dirbti su tarptautine komanda? Juk „Stebuklas“ - pirmasis bendras Lietuvos („In Script“) ir Bulgarijos („Geopoly“) kino projektas, bendradarbiaujant su Lenkija („Orka“).  Taip pat čia filmavosi lenkų kino ir teatro legenda Danielis Olbrychskis?

Dirbdama su tarptautine komanda supratau, kad kuo profesionalesni kūrybiniai darbuotojai, tuo viskas paprasčiau vyksta, - nėra jokių žaidimų statusais, visi žino, ką daro, kokia kiekvieno pareiga ir kam ko reikia klausyti. Susitikimas su Danieliu Olbrychskiu buvo nuostabus, nes tai yra žmogus, iš kurio galima daug ką išmokti. Supratau, kad tai - aukščiausias aktorinis pilotažas. Pavyzdžiui, jis paklausia, kokia kameros linzė naudojama, pasižiūri į šviesą  ir jau žino, koks bus kadras. Gali neprašytas pasitraukti šiek tiek toliau, kad ant jo veido geriau kristų šviesa. Tai absoliutus kino aktorius profesionalas, kuris puikiai atlieka savo darbą. Filmo operatorius - Emilis Christovas – vienas žymiausių Bulgarijos kino meistrų, kartu su filmo dailininku Ramūnu Rastausku sukūrė specifinį vizualinį stilių. Su montažo režisiere Milenia Fiedler  taip pat praėjome ilgą ir įdomų kūrybinį procesą, sunkiausia buvo rasti tinkamą komedijos ir dramos balansą, norimą filmo ritmą. Lenkijoje vyko postprodukcija, o filmavo lietuvių ir bulgarų komanda. Dėl to gamybos sudėtingumas išaugo, nes man, kaip režisierei, teko suvaldyti didelę tarptautinę komandą. Nors mechanizmas ir sunkus, bet kūrybinė patirtis - neįkainojama. Žmonės iš skirtingų šalių padėjo labiau išgryninti filmo idėją, o pačią istoriją padarė universalesne. Visas kūrybos procesas nuo scenarijaus rašymo iki paskutinio štricho buvo kelionė paprastumo ir konkretumo link.

Kalbėjosi Auksė Kancerevičiūtė 

Nuotraukose - filmo "UB Lama" kadras, E. Vertelytė "Stebuklo" filmavimo aikštelėje, aktoriai E. Mikulionytė ir V. Ruginis filme "Stebuklas".