Premjera „Scanoramoje“. Paskui save
Seserų Jūratės Samulionytės ir Vilmos Samulionytės filmas „Močiute, Guten Tag!“ turėjo būti (mums) svetimos šeimos istorija. Šiek tiek detektyvinė, šiek tiek egzotiška, šiek tiek nepažįstama – tokias žiūrėti lengva. Nors žiūrėti iš tiesų buvo lengva – dvi smalsumo vedinos sesės, pozityvios, kiek lengvabūdiškos, pykčius, jei tokių ir buvo, palikusios už kadro, tiesiog pasakojo savo istoriją. Pasakojo žaismingai, be sentimentų, be moralų ir tragiškų nuotaikų. Vis dėlto įtariu, kad po peržiūros nemažos dalies žiūrovų nuotaikos buvo kiek kitokios – viskas buvo pernelyg pažįstama, ir todėl šiek tiek nepatogu, ir kėlė norą galvoti apie save ir savo artimuosius, o ne apie tik ką matytą filmą (gal todėl penkis vakarus žiūrėjau į tuščią lapą monitoriuje ir išjungdavau jį nieko neparašiusi). Kiek daug šeimų, kurios tyli, kiek daug likimų, kuriuos skirtingai paženklino vienas ir tas pats istorinis laikas, ir kiek daug žmonių, kurie kažkodėl nepaskambina kai jiems sunku. Ir kad ta dviejų jaunų režisierių istorija, kuriai – tokiai, kokia ji pasiekė ekranus – papasakoti taip pat reikėjo drąsos (juk buvo galima eilinį sykį ką nors nutylėti) yra visų istorija, nors močiučių vokiečių dauguma mūsų turbūt neturi.
Filmas prasideda paprastu faktu, kažkur bekapstant kapų žemes: seserys turėjo močiutę, kuri, kaip gražiai išsireiškiama filme, iš gyvenimo „pasitraukė savo noru“. Močiutę, pas kurią leisdavo vasaras, su kuria, matyt, susijusi krūva gražių vaikystės prisiminimų, ir kuri buvo vokietė. Buvo, neliko, o su savimi išsinešė ir savo istoriją, kuri tiems, kurie galėtų papasakoti kažką daugiau (seserų mamai ir dėdė) buvo visišku tabu. Neatsakytų klausimų susikaupė tiek, kad seserys leidosi į kelionę, kuri iš paprasto važinėjimo per miestus lankant dar likusius gyvus gimines, bandant prakalbinti mamą taip siekiant sužinoti močiutės biografijos faktus, virto kažkuo žymiai didesniu ir prasmingesniu: kelione per laiką ir istoriją, o kartu – ir kelione į save.
Iš tiesų įspūdingiausia filme ir yra pati istorija: svetimas ir „vadovėlinis“ didysis pasakojimas, įsipynęs į mažąjį močiutės Elės Finkytės (o iš tiesų – Ellos Fink) naratyvą, seserims tampa nauju intymiu išgyvenimu, tokiu, apie kokį prieš išsiruošdamos į kelionę jos turbūt net nepagalvojo: apie sužalotus likimus ir atimtas galimybes, ir kartu – apie gyvenimą, kuris, nepaisant visko, vis dėlto tęsėsi. Ellos Fink pasakojimas – „mažo žmogaus didelėje istorijoje“ motyvas – apskritai vertas atskiro filmo (čia eilinis priminimas tiems, kurie įsivaizduoja, kad istoriniuose filmuose privalomi karo laukai ir važiuojantys tankai): Lietuvos pietvakariuose taikiai gyvenę vokiečiai, be tėvo likusi pasiturinti šeima, vaikai, vietoje mokslų priversti pasirinkti darbą, atėjęs karas ir repatriacija, gyvenimas darbo stovykloje, ir meilė lietuviui, pieno centro darbuotojui Kazimierui, privertusi „prieš srovę“ grįžti į karo niokojamą Lietuvą. O tada – po daugelio metų iš daugiau nei trisdešimt metų nematytos sesers gautas senas pasiklydęs laiškas – paskutinis žodis iš jaunystės mylimojo.
Ta istorija, staiga atgijusi ir ne tokia tolima, kaip atrodė (ko vertas seserų apsistojimas viešbutyje, kuriame privalėjo apsigyventi visi iš užsienio atvykę turistai, ir noras naujai suremontuotoje vietoje surasti kažką autentiško „iš tų laikų“), seserims, panašu, tapo tiltu ir su jų mama, prieš kameras taip atkakliai teigusia, kad nereikia kalbėti apie močiutės mirtį, kad filmo režisierės tiesiog „nesupranta“, ir žinojusia viską, ką naujo bežaisdamos detektyves galvojo išsiaiškinusios seserys. Ir tik bėgant laikui (tiek realiam, tiek filmo), ėmė darytis aišku, kad tos šeimos paslaptys ir nutylėjimai, ir toks erzinantis „jūs nesuprasit“, dėl kurių taip pyko atvirų pokalbių išsiilgusios seserys, buvo ne vien kvailas mamos užsispyrimas nekalbėti. Veikiau – laiko įspaudas žmoguje, augusiame „šviesaus rytojaus valstybėje“, kur savižudžių ar tiesiog nelaimingų žmonių paprasčiausiai nebuvo, kur paslapčių dažnai būdavo daugiau, nei tiesos, ir kur blogiau už viską vien dėl savo kilmės buvo būti amžinu priešu.
