Premjera “Scanoramoje”.Gaudant drugelį
Visaginas kažkoks kitoks. Tokia įžanga arba, priešingai, išvada prasidėdadavo arba baigdavosi mano pokalbiai apie šį miestą su pažįstamais, kurie ten gimė, augo arba tiesiog nuvyko savaitgaliui. Ten lyg sustojęs laikas, sakydavo. Jautiesi lyg grįžęs dvidešimt metų atgal, pridėdavo. Esi savotiškame paribyje, aiškindavo. Kieno paribyje, klausdavau. Rytų ir Vakarų, dabarties ir praeities, atsakydavo. Tikėdavau, nes pats Visagine niekada nebuvau.
Visa tai, ką man pasakojo aplinkiniai, režisierė Olga Černovaitė dokumentiniame filme „Drugelio miestas“ išplečia iki pusantros valandos su konkrečiais pavyzdžiais, Visagine šiuo metu gyvenančių žmonių pasakojimais, archyvine medžiaga. Sumanymas labai įdomus – atlikti miesto skerspjūvį, pažiūrėti, kas dedasi jo viduje, kaip šis dirbtinai atsiradęs, viensparnio drugelio (nes antrojo sparno taip ir nebepastatė) formą primenantys urbanistinis darinys gyvena šiandien, kai Ignalinos atominė elektrinė, pagrindinė Visagine gyvenančių žmonių darbo vieta, jau uždaryta. Kai valdžia, kaip sako vienas iš visaginiečių, „užmušė vištą, kurį dėjo auksinius kiaušinius“.
Šį skerspjūvį režisierė daro kalbindama skirtingos tautybės, amžiaus ir pažiūrų visaginiečius. Rusų tautybės vyrą, dviejų vaikų tėvą, kuris į Lietuvą atvyko dirbti atominėje elektrinėje, bet ją uždarius, čia pasiliko ir šiandien save vadina lietuviu, nors, kaip pasakoja, vis dar kyla klausimų: „kas aš?“, „ką čia darau?“. Visagino jaunimo kultūros centro įkūrėją, šamaną, kuris save suvokia pirmiausiai kaip europietį ir nori, jog miesto vaikai ir paaugliai gyventų vakarietiškoje kultūroje. Mokytoją, kuri prieš kelias dešimtis metų atvyko į Visaginą mokyti lietuvių kalbos, čia pasiliko ir dabar kamerai taisyklinga lietuvių kalba pasakoja, jog turi daug rusų tautybės draugų, kurių politinės pažiūros prieštarauja jos pažiūroms, tačiau apie tai jie tiesiog nekalba. Sutuoktinių porą, kuri nori grįžti į Rusiją ir šiandien jaučiasi ne lietuvių, o rusų informacinės erdvės ir kultūros dalimi. Moterį prie ežero, kuri su nostalgija prisimena jaunystę, kai išmaišė visą Sovietų Sąjungą, tačiau savo namais šiandien vadina Visaginą: jai gera čia grįžti.
Šių žmonių patirtys, nuotaikos ir mąstymas pakankamai skirtingi, tačiau yra ir sąlyčio taškų. Visus paveikė atominės elektrinės uždarymas, po kurio miestas paniro į letargą, o buvę darbininkai, netekę darbo, jautė gėdą ir išgyveno depresiją. Visi gyvena, plačiąja prasme, tarp Lietuvos ir Rusijos, bet nė vienai iš jų jie pernelyg nerūpi. „Mumis manipuliuoja iš abiejų pusių“, atsidūsta tautiniais rusų kostiumais vilkinti visaginietė. „Jaučiuosi apgautas“, – kitame epizode sako šeimą Visagine sukūręs vyras. Pasak jo, iki šiol dauguma miesto gyventojų savo namais laiko ne Lietuvą ir ne Rusiją, o Sovietų Sąjungą. Šalį, kurios jau nebėra, ir tai, panašu, didžiausia šių žmonių tragedija. Jie įstrigę erdvėje ir laike be galimybės pajudėti nei į vieną, nei į kitą pusę.
Šis sąstingio, apgaulės ir manipuliacijos motyvas filme įdomiausias. Gaila, kad režisierė, darydama skerspjūvį, nedrįsta įpjauti giliau ir pajudinti klodų, kurie, man rodos, į dienos šviesą iškeltų dar sudėtingesnių klausimų apie tapatybę ir atskleistų dar didesnes įtampas, kurios tarpsta ne tik Visagine, bet yra visos Lietuvos mentaliteto dalis. Kalbu apie nacionalizmo ribas, apie vis dar šlubuojančią kitos tautybės žmonių integraciją į visuomenę.
Gaila, jog O. Černovaitė pasirenka fragmentišką pasakojimą. Žiūrint filmą kyla įspūdis, jog autorė nori ir apie tai pasakyti, ir apie aną pakalbėti, ir dar tai atrodo jai įdomu. Režisierė gaudo tą Visagino drugelį, kuris nutupia tai ant vienos, tai ant kitos gėlės, o kūrėja tik stabteli ir „grožisi“ jomis, viensparniam drugeliui jau plasnojant kažkur kitur. O pasakojant apie viską, visada yra rizikos papasakoti apie nieką.
Filmui įpusėjus, o žiemai keičiant vasarą, režisierė pradeda truputį kartotis. Labiausiai pritrūksta dramaturgijos, kurios dokumentinio kino režisieriai kažkodėl baidosi, matyt, įsivaizduodami, jog dokumentika ir dramaturgija – absoliučiai nesuderinami dalykai.
Sakyti, kaip galėjo būti, be abejo, nėra kritikos darbas. Bet fantazuoti galima. Įsivaizduoju, jog pasirinkus pasakoti, sakykim, apie pasiruošimą miesto šventės metų vyksiančioms visaginiečių valčių lenktynėms, kurios trumpam parodomos finale, būtų atsiradę tos taip reikiamos dramaturginės gijos. Juk paprastą įvykį – draugiškas varžybas tarp skirtingo amžiaus lietuvių ir rusų tautybės visaginiečių – įmanoma išauginti iki universalios metaforos ir kolektyvinio Visagino portreto su visomis įtampomis, dramomis ir nepatogiais kampais. Toks režisūrinis sprendimas galbūt būtų labiau suveržęs filmo medžiagą, suteikęs jai aiškesnę formą. Bet tai tik mano nuomonė. O nuomonę, kaip rodoma filme, turi visi ir ji nebūtinai turi sutapti su daugumos.
