Po premjeros. Kapitalistiniai ir kiti stebuklai
Debiutinis ilgametražis vaidybinis Eglės Vertelytės filmas „Stebuklas“ nukelia į be galo įdomų ir kartu dramatišką laiką, kai socializmą keitė kapitalizmas ir rinkos ekonomika, kai net „Snickersas“ atrodė kaip geresnio gyvenimo pažadas, o visuomenė mokėsi gyventi naujos tikrovės sąlygomis. Žvilgsnio į neseną šalies praeitį, transformacijos laikotarpį kine ir kitose kultūros srityse išties trūksta, jo galima sakyti ir nėra. Dažniausiai visi bandymai, kaip kokiose pasakose su laiminga pabaiga, prasideda ir baigiasi Sąjūdžio euforija, nepriklausomybės, kaip aukščiausio tautos savirealizacijos taško, atgavimu arba šiuolaikinės gerovės vaizdeliais (pvz., Giedrės Žickytės filmas „Kaip mes žaidėme revoliuciją“). Po tautinės euforijos, regis, istorija ir kasdienybė tapo pernelyg proziška, kad sulauktų sociologų, filosofų, kūrėjų ir kitų dėmesio.
Šiame kontekste Vertelytės filmas tikrai išsiskiria. Tačiau ir čia filmo režisierė bei scenarijaus autorė matuojasi lietuviams kiek artimesnį nei, pavyzdžiui, „nuogas“ realizmas, tragikomedijos žanro su religiniais motyvais rūbą. „Stebuklo“ centre - vidutinio amžiaus moteris, bankrutuojančios kiaulių fermos vedėja Irena (akt. Eglė Mikulionytė) ir jos bandymai išlikti politinės santvarkos transformacijos akivaizdoje, kai pažįstamas pasaulis slysta iš po kojų. Viskas netrukus įgyja šviesesnių spalvų - neįvardintame Lietuvos kaime pasirodo Amerikos lietuvis Bernardas (Vyto Ruginis), pažadantis fermą išgelbėti nuo bankroto ir „pakylėti“ iki vakarietiškų standartų. Akivaizdu, kad per Irenos, išgyvenančios tiek asmeninio gyvenimo, tiek profesinę krizę, istoriją režisierė satyrine forma bando kalbėti ir apie pačią pereinamojo laiko visuomenę.
Eglės Mikulionytės pasirinkimas Irenos vaidmeniui atrodo kone savaime suprantamas, taiklus ir neturėtų stebinti tų, kurie prisimena aktorės sukurtus vaidmenis dar pirmuosiuose Oskaro Koršunovo spektakliuose pagal Daniilą Charmsą ar galiausiai „Meistre ir Margaritoje“, „Oidipe karaliuje“, „Įstabiojoje ir graudžiojoje Romeo ir Džuljetos istorijoje“. Juose Mikulionytė parodė galinti net patį kukliausią vaidmenį paversti tikru stebuklu. Filme aktorė įrodo, kad puikiai jaučiasi ne tik teatro scenoje, bet ir prieš kamerą. Mikulionytės kuriamas vaidmuo vienintelis filme giliau psichologizuojamas, turi daugiau nei vieną atspalvį ar funkciją. Kas kita pasakytina apie Vyto Ruginį ar Andrių Bialobžeskį, kurių kuriami personažai – tikri lietuviškosios (nesvarbu, vietinės ar amerikoniškos kilmės) vyrijos šaržai, parodijos. Tikriausiai tokia reprezentacija visiškai pelnyta.
„Stebuklo“ išties sunku nelyginti su Aki Kaurismäki kinu, bent jau stilistiškai. Čia, kaip ir suomių režisieriaus, vadinamo paskutiniuoju romantiku ar humanistu, filmuose, realistiškumas derinamas su sąlygiškumu, dominuoja nejudri kamera, nuosaiki aktorių vaidyba, preciziškos kompozicijos, apšvietimas, sodrių spalvų paletė ir, žinoma, akį traukianti mašina – raudonas kadilakas, su kuriuo gelbėti fermos ir kaimo atvyksta Bernardas. Vertelytė ir dailininkas Ramūnas Rastauskas kruopščiai atkuria laikotarpio erdves, interjerus. Čia net televizorių ekranuose matome autentiškus Anatolijaus Kašpirovskio hipnozės seanso, pirmosios sovietinės televizijos muilo operos - „Vergės Izauros“ - fragmentus. O ko vien vertos kurioziškos scenelės „iš gyvenimo“ kai mokėmes gyventi vakarietiškai, kai tikėjome visokiais gydančiaisiais auskarais ar ateivių egzistencija. Prisimenu, kad kone visi mano gimtojo miestelio gyventojai bent po kartą buvo susidūrę su NSO (neatpažintais skraidantčiais objektais) ir kuo rimčiausiais veidais dalindavosi šiomis patirtimis.
Filme iškalbingai atskleisti pagrindinių personažų kultūriniai-ideologiniai, mentaliteto skirtumai. Irena – tikra darbo pirmūnė (dabar vartojama darboholikės sąvoka), tikinti lozungu, kuris puošia fermos fasadą, kad gėris žemėje sukurtas darbu. Be to, kiaulininkystė – tai jos pašaukimas ir aistra. Tuo tarpu Bernardas siekia vien asmeninės naudos ir trokšta lengvai praturtėti, visus miestelio gyventojus sužavi absurdiškomis kalbomis apie biznio darymą. Išties sunku nepastebėti Vyto Ruginio kuriamo personažo panašumų su Donaldu Trumpu, tapusiu Amerikos politikos ir apskritai neoliberalaus kapitalizmo oficialia parodija; juos vienija tiek „verslininko gyslelė“, tiek išvaizdos panašumai ir stiliaus pojūtis.
Irena, apžavėta Bernardo ir naiviai juo patikėjusi, tiesiogine to žodžio prasme sugriauna tai, kuo tikėjo ir gyveno visą savo gyvenimą, o galiausiai yra paliekama „ant ledo“. Sakyčiau, taikli metafora su politinės kritikos doze, tik bijau, gali būti lengvai praleista stebuklinės pasakos motyvuose ir anekdotinėse situacijose. Gal tai režisierei ir pakiša koją, nes bandant derinti taikliai užčiuoptą socialinę satyrą ir sąlygišką istoriją su biblijiniais akcentais, filmas lieka tarpinėje būsenoje. „Stebuklo“ kritinis potencialas lieka paraštėse, o iki galo tapatintis nei su vienu iš personažų, išgyventi istorijos kaip (melo)dramos, neįmanoma, nes jie pernelyg šaržuojami, jau nekalbant apie religinius-stebuklinius motyvus. Filmo finalas taip pat nepasiūlo jokio „išrišimo“, nebent, kad reikėtų laukti mesijo? Belieka pasijuokti iš savęs ir su nostalgija prisiminti laiką, kai visa Lietuva žiūrėjo „Vergę Izaurą“.
