Kino teatre.Neik Hegelio gatve be reikalo

Sergejaus Loznicos „Nuolankioji“ (Ukraina, Prancūzija, Lietuva, Rusija) – fantasmagoriška pasaka be galo, kurios bevardei herojei nevalia nei eiti tiesiai, nei pasukti į dešinę ar kairę. Taigi ji ir suka ratus, nors pakeliui sutiktos pamėklės ir keisti pagalbininkai, iš kurių jokios naudos, vis pataria be reikalo nevaikštinėti ir išvis nešdintis iš šitos vietos.

Nuo pat filmo pradžios vieta siunčia ženklus, kad Nuolankioji čia nesibrautų. Toji vieta – kalėjimas, kur sėdi herojės vyras ir iš kur be jokio paaiškinimo grįžta jos siuntinys. Herojė susiruošia nugabenti siuntinį pati, lydima svajingai kvaištelėjusios degalinės bendradarbės žodžių: „Pasisekė, kad vyras sėdi. Pasaulį pamatysi.“ Tik vyksta Nuolankioji į pasaulio pakraštį – į Magadano sritį. Į pakraštį, kuriame slypi galios centras, o gal net – adatoje paslėpta ir akylai saugoma Koščėjaus mirtis. „Aukso vertės šventa vieta, miestą formuojanti įmonė“ – taip negailėdamas nuoširdžių epitetų aukština kalėjimą taksistas, lyg koks sielų keltininkas pametėjantis Nuolankiąją iki kalėjimo vartų. Bet ir iš čia ją du kartus išgrūda. Trečią kartą pataria išsinešdinti gražiuoju, kol pačios nepasodino. Nuolankioji ir pati turėtų susivokti, kad jos siuntinys neturi prasmės: iškalbingame patikros epizode matome, kaip tikrintojai įnirtingai mėsinėja daiktus ir maisto produktus, kol tie tampa netinkami vartoti.

Virš herojės visą laiką kybo baisi grėsmės nuojauta, nors nieko baisaus jai tarsi nenutinka. Taip, ją visi stumdo ir koneveikia, o policininkai šiurkščiai apieško kaip teroristę. Nuolankioji patikliai leidžiasi įviliojama į landynę, įsėda į sutenerio automobilį, susitinka su kriminaliniu autoritetu. Sutiktųjų akys klastingai žiba – atrodo, jie gviešiasi pačios Nuolankiosios sielos. Tačiau pamėklės dingsta, kad po kurio laiko vėl išnirtų herojės kelyje pačios ar atsiųstų savo antrininkes. Kai Nuolankioji išsiruošia eiti Hegelio gatve tiesiai, o tada pasukti į dešinę prie Markso gatvės, kur stovi sudegęs namas, – šįkart tau jau tikrai tikiesi blogiausios baigties. Tačiau ir toji kelionė teatveda į Dzeržinskio gatvę, kur įsikūrusi žmogaus teisių gynėja pakrikusiais nervais (aktorė Lijos Achedžakovos suvaidinta jos pačios kaip pažemintųjų gynėjos karikatūra). Tikras paradoksas – kol herojė nuolankiai leidžiasi stumdoma, ji savotiškai lieka saugi. Visgi Nuolankioji nepaklauso pakvaišusios senutės perspėjimo „nemiegok, nes išvažiuosi“, užsnūsta ir taip ištrūksta iš pamėklių buveinės. Filmo gale Loznica įterpia pompastišką Nuolankiosios „sapną-divertismentą“, kur vėl susitinka visi foniniai personažai ir kur Nuolankiajai nutinka tai, ko labiausiai ir bijojome.

Pagal Loznicą paprasto ir menko žmogaus gyvenimas toks baisus, kad jo paprasčiausiai neišeina vadinti gyvenimu. Veikiau tai dostojevskiška amžinybė, o ji, kaip pamename iš „Nusikaltimo ir bausmės“, nėra nei didinga, nei neaprėpiama. Amžinybė – tik aprūkęs pirties kambarėlis su vorais pakampėse. Taigi ir visi herojės sutiktieji – ne žmonės, bet klaikios anapusinės būtybės, sapnuojančios kolektyvinį sapną. Iš šmėklų sulipintas asambliažas, aišku, įspūdingas. Pragertos marmūzės ir storu dekoratyvinės kosmetikos tinku padengtos fizionomijos traukia operų arijas, žviegia romansus, filosofuoja apie gyvenimą ir raketų pramonę, grasina apspjauti tuberkuliozės lazdele, jei dar kas nors drįs akis draskyti. Filmas pasižymi išties jautriu garso režisieriaus Vladimiro Golovnickio darbu. Frazės, kokių kasdien nugirstame viešajame transporte ar bestovėdami eilėje prie kokios nors įstaigos langelio, filme po truputį jungiasi į paralelinį pasakojimą, kuris savotiškai materializuojasi Magadane. Nuolankiajai apsireiškia ir nesyk foninių personažų minėta Zinka, ir sudegęs namas čia yra. Atsiranda vis daugiau pasikartojimų, nurodančių į sukimąsi užkeiktu ratu. Regis, netgi tas pats valkata, Nuolankiosios miestelyje į vaikišką vežimėlį krovęs tuščius butelius, gremžia nuo jų etiketes nelemtoje Hegelio gatvėje. Sykiu garso plotmėje pinasi dar viena istorija, iš dalies galinti paaiškinti Nuolankiosios vyro (ir krašto) likimą. Personažai vis užsimena apie karą ir kareiviais tapusius kalinius, apie mobilųjį krematoriumą ir pinigines išmokas už žuvusiuosius.

Kaip ir personažų šnekose, Loznicos filme atpažinsime ne vieną citatą. Išgirstame eilėraštį apie tarakoną ir muses iš Dostojevskio „Demonų“; koloritingi antrarūšiai žmonės ir Nuolankiąją sukaustęs asteninis sindromas primena Kiros Muratovos filmus; Aleksejaus Germano kiną cituoja finalinė prievartos scena; pasitelkiamos sovietinio propagandinio ir posovietinio magiškojo realizmo kino parodijos. Loznica pritampa ir prie negailestingai tamsaus dabartinių Rusijos režisierių kino, šaltai demonstruojančio, kaip atgrasūs sovietiniai likučiai beviltiškai įsisunkę į buitį, mąstymą, elgseną. (Beje, Magadano vaidmenį Loznicos filme suvaidino Daugpilis, taigi ta nuskurdinta erdvė driekiasi ne vien Rusijoje.) Tad filmui įsibėgėjus, vis įkyriau į pirmą planą lenda storos aukso grandinėlės ir marinuoti agurkai, vis didesnis kalėjimo leksikos ir šansono perteklius. Subtilų foną, kuris taip įtraukia filmo pradžioje, ima gožti riebiais potėpiais kuriamas perdėto jausmingumo ir sužvėrėjimo paveikslas. O Nuolankiajai režisierius neįduoda jokio ginklo, jokio stebuklingo daikto. Net jos kalbėjimas sutrauktas iki kelių frazių ir negali tapti skydu, kuris atremtų kalambūrais išmargintą ir agresija užterštą kitų personažų šnekų srautą.

„Nuolankiojoje“ nėra nieko, kas taptų to atgrasumo atsvara, o ne būtų vien gyvenimo kaip kalėjimo iliustracija, ką ir taip jau esame kone nuo filmo pradžios supratę. Ir ta režisieriaus vis kartojama išvada ilgainiui išvargina. Tačiau juk to ir siekiama pasakomis be galo – kad nebeprašytum daugiau jų sekti.