Knyga. Užuominos iš „Šešto žvilgsnio“

Praėjusią savaitę Rašytojų sąjungoje pristatyta teatro ir dokumentinio kino kritikės Rūtos Oginskaitės nauja knyga „Gib a kuk. Žvilgtelėk“ (išleido „Tyto alba“). Tai - pokalbiai su rašytoju, dramaturgu, kino scenaristu Grigorijumi Kanovičiumi ir Olga Kanovič. Apie knygas ir žmones, tapatybę ir realybę, gyvenimą ir kūrybą - dėl duonos ir kūrybą. Ir apie Kino studiją Birutės gatvėje. Tebus ši ištrauka iš knygos - įžanga į jaukų, šiek tiek liūdną, bet ne visada, Olgos ir Grigorijaus Kanovičių pasaulį, Rūtos užrašytą.       

Iš skyriaus

Šeštas žvilgsnis. Kino studija Birutės gatvėje

Užuominos

Tęskime istoriją apie fimą „Ave, vita“, kuriam scenarijų Grigorijus Kanovičius rašė su Vytautu Žalakevičium, o režisavo Almantas Grikevičius. Kol rašytojo papasakotas epizodas apie žydą, kasmet grįžtantį į Lietuvą ir einantį į Panerius, tapo filmu, praėjo keleri metai, daug kas scenarijuje keitėsi, ir per tuos pokyčius galima pamatyti nemažai dalykų: kokį kelią nueina idėja, kaip scenarijų traktuoja režisierius, ėmęsis kurti savo kūrinį, ir kodėl iš filmo išnyko žydų motyvas.

Kanovičius prisimena, kad ir „Gott mit uns“, ir „Ave, vita“ scenarijus jie su Žalakevičium rašė rusiškai „dėl Maskvos“ – juk ten turėjo patvirtinti ir leisti dirbti. Pirminio varianto herojus buvo žydas. Bet ir „kino vyriausybė“ (Kanovičiaus ironiškas terminas), ir kolegos autoriams tvirtino, kad „koks nors Saliamonas su geltona žvaigžde ant krūtinės filme neturėtų jokios ateities“. Taip filmo herojus tapo lietuviu Cezariu Kauniečiu ir palengva keitėsi viskas.

Lietuviškas scenarijus buvo parašytas 1964 m., vadintas „Dvi vaivorykštės spalvos“ jį sudarė dvi novelės, viena iš karo meto – apie Cezarį Kaunietį, kita – taikos, apie jo dukrą Veroniką. 1965 m. „Pergalės“ žurnalo Nr. 3 paskelbta to scenarijaus pirma dalis – Žalakevičiaus ir Kanovičiaus kino novelė „Ave, vita“:  joje nėra žydo, kasmet atvažiuojančio į Vilnių ir einančio nuo geto vartų į Panerius su karo meto drabužiais ir geltona žvaigžde. Cezaris Kaunietis gyvena Vilniuje, krūpčioja nuo atminty aidinčių vokiškų komandų, eidamas per Vilnių prisimena, kas karo metu buvę tose vietose, per kurias jį ir visą belaisvių koloną varė naciai. Vienas iš tų, kurie būtuoju laiku kolonoje ėjo greta – Steponas, o esamuoju laiku Cezaris eina jo laidoti. Epizodiškai pasirodo Cezario duktė Veronika, antrosios – nepublikuotos – novelės herojė. Kai kurias novelės „Ave, vita“ detales galima rasti Grikevičiaus filme, sukurtame 1969 metais. Šiame filme karo metu per Vilniaus gatves į mirtį varoma kolona žmonių, tarp jų – Cezaris (Vytautas Paukštė), Steponas (Bronius Babkauskas), jų bičiuliai Einas ir Osipas (vaidinami Antano Šurnos, Artiomo Inozemcevo), o esamuoju laiku Cezaris, Einas, Osipas ir kiti skuba į Stepono laidotuves, prisimindami savo kelią į mirtį, kurios jie išvengė, o Cezario duktė Veronika (Eugenija Bajorytė) apie jų praeitį rašo knygą, apie tai kuriama televizijos laida, ir filmuojantys operatoriai bando valdyti situaciją, kaip kadaise ją valdė naciai. Praeitis ir dabartis čia pat.

Turime du atsiminimų variantus, du požiūrius į filmą – rašytojo ir režisieriaus. Almanto Grikevičiaus pasakojimus cituosiu iš knygos „Epizodai paskutiniam filmui“. Štai Grikevičiaus atsiminimai apie tai, kaip Žalakevičius ir Kanovičius rašė ir taisė scenarijų, o jis juos stebėjo, drauge būdamas Druskininkuose: Šie žmonės, dirbdami kartu, prifantazavo tiek visokių dalykų, kad buvo galima pastatyti dešimt filmų! Kanovičius – nepaprastai gražiai fantazuojantis žmogus, o Žalakevičius įnešdavo disciplinos į šį nesuvaldomą procesą. Vytautas užrašydavo tam tikrus dalykus kaip baigtines scenas, kol Kanovičius kalbėdavo.

Praėjo keturi dešimtmečiai nuo filmo kūrybos. 2010 metais Grikevičiaus pasakotuose atsiminimuose nemažai prielaidų: Kaip į šį mūsų scenarijų, kuriame pasakojama apie į mirtį vedamų žmonių koloną, galėjo pažiūrėti sąjunginė redaktūra? Kodėl mums buvo leista kurti šį filmą? Mūsų prievaizdai daugiausia dėmesio  turbūt atkreipė į tai, kad filme blogi buvo vokiečiai – jie apkaltinami žmonių žudymu. Man atrodo, kad Maskvoje tuo metu tiesiog nepagalvojo apie tai, kokią prasmę galima sudėti į einančių mirti žmonių kolonos vaizdinį. Neabejoju, kad Kanovičius subjektyviai matė šioje kolonoje einančius žydus. O Žalakevičius, kaip ir aš, šio niuanso neįžvelgė. Jo, regis neįžiūrėjo ir Maskvoje.

Šiandien pasakytume taip – septintąjį ano amžiaus dešimtmetį nei „prievaizdai“, nei režisieriai galėjo neįžvelgti žydų dėl to, kad per ilgus sovietijos gyvavimo metus žydai buvo valstybiniu mastu arba izoliuojami ir naikinami („daktarų byla“, „antifašistinio komiteto byla“), arba asimiliuojami ir specialiai neįžvelgiami. Jie neegzistavo, nors gyveno šalia, kartu ir patys stengėsi būti nematomi, o savo išžudytą gentį minėdavo tyliai, ne žydams neprasitardami. Naujos kartos augo nieko nežinodamos apie praeitį. Tokia valstybės politika ir tokie jos piliečių papročiai bei mentalitetas. Žydų istorijos siužetas, paskatinęs scenarijaus idėją, nyko iš scenarijaus kaip ir pati tema – ir ne tik dėl „prievaizdų“ redaktūros. Režisierius prisiminė, kad Kanovičius bandęs perrašytam scenarijui „įdėti tam tikrų žydiškų akcentų“, tačiau jie nelipę prie bendros filmo „kosmopolitinės dvasios“. Taip, už filmo dvasią, už kūrinio vientisumą yra atsakingas režisierius, filmas – jo kūrinys, ir galbūt jis visai ne toks, kokį scenaristas įsivaizdavo rašydamas. O tai jau amžina kolizija, nepriklausanti nei nuo valstybės, nei nuo laiko.

Grikevičius: Jau filmą sukūrus taip pat buvo daroma mažų žingsnių, kad einančių žmonių koloną būtų galima priartinti prie žydų temos. Žinau, kad užsienio kritikams, mačiusiems šį filmą, buvo aiškinama, jog tai žydų tautybės žmonės rodomi kelyje į mirtį. Tačiau toks požiūris nėra teisingas. Jeigu būčiau norėjęs parodyti žydus, man būtų buvę įdomūs žydų religijos akcentai, tikriausiai būčiau nufilmavęs jų giesmes, be to, ekrane rodomi žmonės visai kitokie. Ir aš šiuo atveju kalbu ne tik apie išvaizdą (nors ji irgi svarbi), bet ir apie žmonių santykius, elgsenos modelius. Taigi, žydų kolona, einanti į mirtį, būtų buvusi visai kitokia! (Lina Kaminskaitė-Jančorienė, Aurimas Švedas, „Epizodai paskutiniam filmui. Režisierius Almantas Grikevičius“, Vilnius: Vaga, 2013. P. 95 – 109)

Truputį keista, kad net praėjus keturiems dešimtmečiams po filmavimų režisierius kalbėjo atsargiai, tarytum ir nepriklausomoj Lietuvoj jo tykotų Maskvos kino biurokratai, galintys vėl kištis į seno filmo turinį ir likimą, jeigu rastų užuominų apie žydų tragediją. O gal ir nieko keisto, žinant paties Grikevičiaus beribę vaizduotę, jo gebėjimą pasakojant toliau kurti ir perkurti filmą, tobulinti jį iki begalybės? Jo pasakojimų klausytojai ir fiksuotojai jauni istorikai (pagal Grikevičių – vaikai) buvo kiek apstulbę nuo to, ką girdėjo, nes jie pasidomėjo filmo istorija ir tikslais, o režisierius jų akivaizdoje viską paneigė. O gal Grikevičius  – darykime prielaidą – kalbėjo ir tikrinosi, kiek galima pasitikėti „tais vaikais“, kurių jis iki tol nepažinojo? O „vaikai“ tik klausėsi ir neklausinėjo, džiaugdamiesi, kad režisierius su jais kalbasi – tikslinsis vėliau, kai išgirs visų jo filmų istorijas. Tik nebuvo lemta.

Bet pažiūrėkime į ekraną – tiesioginių užuominų apie žydus tikrai neaptiksime, tačiau filmo „Ave, vita“ aktoriai parinkti ir nugrimuoti taip, kad turėtų žydiškų bruožų. Ir neatsitiktinai. Grikevičius būtent tokių tipažų ir ieškojo. Tą patvirtina filmo antroji režisierė Rita Grikevičienė, nes viena iš jos užduočių kaip tik ir buvo surasti tokius aktorius net mažiausiems epizodams, net kelioms ekrano sekundėms, nekalbant jau apie pagrindinius „Ave, vita“ aktorius Vytautą Paukštę, Bronių Babkauską, Eugeniją Bajorytę.

Jeigu jokių filmo užkulisių nežinai – žiūri tiesiog istoriją su „kosmopolitine dvasia“: apie nelaisvės paradoksus (kalinių kolonoje saugiau!), apie atmintį ir užmarštį, apie gyvybės saugojimą ir masinį naikinimą. Jeigu žinai, kas filme paslėpta, matai visas režisieriaus gudrybes ir potekstes. Rita Grikevičienė nepamiršo ir nežinios, kankinusios filmavimo grupę prieš darbų pradžią: filmo „Ave, vita“ direktorius, anksčiau Kanovičiaus minėtas Eliazaras Žabinskas kasdien po du kartus skambindavo į Maskvą, į vadinamąjį Glavką sužinoti, ar duotas leidimas pradėti filmuoti. Iš ryto jam atsakydavo, kad dabar nėra kažko, kas galėtų žinoti sprendimą, todėl skambinkite po pietų. Paskambinusiam po pietų patardavo, kad skambintų iš ryto. Tai truko lygiai dvi savaites. Kasdien. Be jokių paaiškinimų. Ir visa grupė, ir, matyt, Maskvoje atsakinėjusieji, suprato, kas kliūva: žydai. Galima apie juos ar negalima – net jei filme nebus minima, kad tai žydus iš geto, o ne tarybinius žmones varo sušaudyti į Panerius. Šiandien tai sunkiai suvokiama problema.

Filme išliko Vytauto Paukštės tariamas monologas apie atmintį, kai Cezaris sužino, kad jo draugas Steponas mirė: „Sako, viena dama, aplankiusi Osvencimą, sušuko: „Aš tikėjausi daugiau“. Žinoma, ką gali pasakyti muziejus ir apleisti sargybos bokštai? O mes nykstame kaip mamutai. Nuo infarkto, nuo vėžio. Greitai, ko gero, neliks nė vieno gyvo eksponato. O gal jų nė nereikia? Gal jau užteks... save priminti? O gal viso to aplamai nebuvo?“ Tai skamba lyg makabriškas atsakymas temos draudėjams. Abejingųjų požiūrį įkūnija du televizijos operatoriai, suvaidinti Ginto Žilio ir Gedimino Girdvainio. Jeigu istoriją šitaip paviršutiniškai perteikia tokie gražuoliai šaunuoliai, gresia, kad jų laidų žiūrovai patikės, jog iš tiesų „viso to aplamai nebuvo“.

Žydų temą Grikevičius maskavo net lietuviška daina „Teka teka šviesi saulė...“, kurią lyg tylų draugų himną dainuoja Antano Šurnos Einas. Tos dainos motyvą, gana grėsmingai skambantį, perima ir filmo garso takelis, ypač per laidotuvių epizodą. Įsižiūrėkime, kas laidoja. Juk net Stepono našlę vaidinanti Monika Mironaitė, jos šukuosena, laikysena – žydiškas tipažas. Ji sako Veronikai: „Nebejauna esu, o pirmą kartą laidoju.“ Ką tai reiškia? Kad ji neturėjo ko laidoti – nei tėvų, nei kitų artimųjų. Jie  sunaikinti. Ir greta sėdintys, nė žodžio nepratariantys gedintieji – nekyla abejonių dėl tautybės. Žinoma, dėl tokių atsargių užuominų filmas netapo pasakojimu apie Holokaustą, jo nutylėjimą, ir negalėjo tokiu tapti 1969-ųjų sovietijoje. Dar vienas epizodas su tylia nuoroda: praėjus beveik trisdešimčiai metų nuo ėjimo kalinių kolonoje Steponas laidojamas Paneriuose, bendrame nacių nužudytųjų kape. Juodaplaukė (lietuviškame kine!) Eugenijos Bajorytės Veronika, Cezario duktė ant memorialo, skelbiančio, jog karo metais „šiose kalvose nužudyta 100 000 tarybinių piliečių“, nagu įbrėžia + 1. Kas žino istoriją – suprato režisieriaus dedikaciją. Išgirdo visas nepasakytas mintis. Ir nenustebo, kad ne kas kitas, o Almantas Grikevičius po kelių dešimtmečių sumanė ekranizuoti Grigorijaus Kanovičiaus romanus apie Lietuvos žydus, bet tai jau kita istorija, prie kurios grįšime.

Grigorijaus Kanovičiaus pasakojimuose apie „Ave, vita“ – nedylantys išgyvenimai dėl to, kad niekas iš valdžiusiųjų kiną nenorėjo suprasti, apie ką iš tikrųjų pasakojo scenarijus.

G.K. Kai parašėm scenarijų „Ave, vita”, o Grikevičius ėmėsi statyti filmą, kančių būta ne tik Maskvoj, būta ir Vilniuje, Meno taryboje, aš nenoriu minėti pavardžių. Sakė, kad du užmaskuoti žydai nelabai įdomūs didžiajam ekranui. Be to – kodėl jie eina į Panerius? Jeigu vieno vardas Steponas, kito vardas irgi nežydiškas, kodėl scenarijuje jie eina su geltonom žvaigždėm, kodėl į Panerius? Niekas negalės suprasti. Tokie neprotokoluojami garsai.

Grikevičius – šlovė jam! – pasakė, kad parinks aktorių, panašų į žydą, ir parinko Vytautą Paukštę. Niekas nežino, kiek pastangų reikėjo Grikevičiui, kad „Ave vita“ herojus būtų žydas. Žalakevičius vienas pirmųjų norėjo kine parodyti, kad mūsų istorijoje būta ir tokių dalykų. O kol scenarijus pasiekė ekraną… Aš dėkingas Grikevičiui, kad nors tiek išsaugojo, kiek pateko į filmą. Bet tai visai kitas scenarijus, neatpažįstamas.

Filme skamba puiki liaudies daina, bet ji neturi nieko bendra su šito scenarijaus dvasia. Filmo siužetas nesusijęs su istorija, kurią aš pasakojau Žalakevičiui. Eina kolona kalinių. Kodėl jie eina? Iš kur jie? Iš konclagerio ar į konclagerį? Paneriuose konclagerio nebuvo. Ten buvo duobės.

R.O. Ar istorija, kurią jūs papasakojot Žalakevičiui, kada nors buvo užrašyta?

G.K. Ne, ji nebuvo užrašyta. Kodėl? Praėjo tiek metų! Deja, neatsimenu.

R.O. Ir netapo jūsų prozos kūriniu ar jo dalimi. Vadinasi, ji liko tik „nepaprastai gražiai fantazuojančio“ Kanovičiaus siužetu?

G.K. Niekada nerašiau scenarijų pats vienas, bet buvau ne tik fantazuotojas. Mane skaudina toks požiūris. Aš rašiau ne plunksna, o – dėl savo neįskaitomos rašysenos – balsu: diktavau ir sakinius, ir  dialogus, siūlydavau ištisas siužeto linijas.

R.O. Tada galima suprasti Žalakevičiaus lengvą ironiją, kai jis laiške užsimena apie jūsų „žavią romantišką rašyseną“.

G.K. Kai „Ave, vita“ vis dėlto išėjo, mes labai džiaugėmės už Almantą, kad jis sukūrė, kad filmas priimtas, ačiū Dievui. Bet ir aš, ir Žalakevičius supratom, kad scenarijus yra kastruotas. Nėra persirengimo Arklių gatvėje, nėra ėjimo karo laikų drabužiais per svetimą, jau svetimą Vilnių. Aš asmeniškai likau nepatenkintas. Jaučiuosi taip, lyg neturėčiau jokių sąsajų su savo filmu. Gražiai viskas atlikta, reikia šitą pripažinti, ta daina sukrečianti, kitos filmo linijos visiškai atnaujintos, neturinčios nieko bendro su pagrindine ašimi. Matyt, laikas uždeda tam tikrą atspaudą. Baisu pasakyti, bet ant tragiškų dalykų nusėda dulkės, jos užgožia esmę. Žiūri filmą ir nesupranti, kodėl jie ten eina.

...

Po „prievaizdų“ Maskvoje paniurzgėjimo, kad filmas nieko naujo nepasako – nes visi ir taip žinoję, kad naciai buvę blogi, o po karo gyvenimas tik gerėjo – „Ave, vita“ pasiekė ekranus. Bet kai filmo nenorima priimti, tai nesirūpinama ir jo rodymu, platinimu, o filmas modernus, jo kalba sudėtinga. Todėl taip ilgai kurta „Ave, vita“, tegu ir gerai profesionalų vertinta, nesulaukė daug žiūrovų, bet kino istorijoje išlieka kaip epochas ir charakterius gretinantis, „iš tiesų filosofinis, patį mąstymo procesą perteikiantis kūrinys, retas Lietuvos kino praktikoje” (Saulius Macaitis, lfc.lt).