Moterų paveikslai Almanto Grikevičiaus kine

Režisieriaus A. Grikevičiaus kiną galima vadinti „vyrišku“ – pagrindinius gyvenimo konfliktus ir problemas čia sprendžia vyrai, nors jo filmuose yra gausu įvairių moterų personažų – pagrindinių, antraplanių, epizodinių. Tačiau vargu ar galima teigti, kad jo filmuose atskleistas moters vidinis pasaulis. Moterys dažniausiai pasirodo kaip ženklas arba atlieka vieną ar funkciją, paaiškėjančią per jų santykius su vyrais. Manyčiau, net filme „Jo žmonos išpažintis“ tik formaliai filmo centru laikytina moteris, nes svarbesnis ir aktualesnis vis vien pasirodo „vyrų pasaulis“, jų siekiai ir išgyvenimai.

Į moterų personažus mažai kreipė dėmesio ir rašę apie A. Grikevičiaus filmus kino kritikai. Jų dėmesys susifokusuodavo į filosofines, idėjines, socialines problemas, istorines peripetijas ir vyriškus herojus, kurie jas išgyveno ir sprendė. O moterų personažai likdavo trumpai arba visai nepaminėti, net jei kartais dėl tų moterų vykdavo svarbiausios vyrų kovos. Nors A.Grikevičiaus filmuose vaidino žinomos Lietuvos aktorės: Rūta Staliliūnaitė, Eugenija Pleškytė, Vaiva Mainelytė, Regina Arbačiauskaitė, Eugenija Bajorytė, Regina Paliukaitytė, Monika Mironaitė, Eglė Gabrėnaitė, Nijolė Lepeškaitė, Nelė Savičenko, Eugenija Šulgaitė, Doloresa Kazragytė ir kt., ir čia sukūrė įsimintinus vaidmenis.

Panaši, atrodo, buvo ir paties režisieriaus pozicija. Moterys jo filmuose įvairios, ryškios, emocingos, dažnai dramatiškos, kartais keistoki susvajoti fantomai, tačiau vis dėlto „pasaulis priklauso vyrams“. Į moterų vidinį pasaulį režisierius leidžiasi labai palengva, tačiau vis dėlto išdrįsta leistis, bent jau atidžiau į jį pažvelgti. A. Grikevičiaus juostose bene pirmą kartą lietuvių kine prabylama apie „moterų pasaulio“ problemas: emancipaciją, pasirinkimo tarp meilės ir pareigos, karjeros ar šeimos, neišgyventų jausmų pragaištingą galią, lemtingos moters tragišką dalią ir kt.

Atrodo, kad pats režisierius labai giliai ir tikrai suprato moters-motinos-žmonos egzistencijos svarbą, jos gyvybingumą, stiprumą, o kartu ir trapumą, jos meilės galią, tačiau jo filmuose tokia atpažįstama ta vyriška baimė prie viso to liestis ir gilintis.

„Jis kalba apie žmogaus egzistencijos didybę. Ar ne todėl kiekviename šio režisieriaus kūrinyje yra kūdikio laukianti moteris? Gimdymas – kaip iššūkis karui („Jausmai“), nueinanti į ugnį su mažyliu ant rankų nėščia Kazė („Faktas“) – ar be gali būti didesnis kaltinimas fašizmui?“ – rašo žurnalistė Neringa Jonušaitė („Literatūra ir menas“, 1982).

Reiktų pridurti, kad nėščia yra ir Ūla („Sadūto tūto“), laukiasi Akvilė ir svajoja apie vaiką Milda („Sodybų tuštėjimo metas“), abejonių dėl būsimo vaiko kankinama Veronika („Ave, vita“).

„Tad kas buvo tos lietuvių kino merginos ir moterys?“, -- klausia kino kritikas S.Macaitis knygoje, skirtoje kino aktoriams „Šviesos sukurti“. „Ogi šiaip ryškių vyrų blankūs šešėliai, dažniausiai tik formaliai primenantys, kad „pasaulis, kuris priklauso vyrams“ (nerealizuoto V. Žalakevičiaus scenarijaus pavadinimas, skambantis kaip formulė) – dar ne visa tiesa.“

O kodėl mūsų kino režisieriai taip darė? „Patys kaip reikiant nepažino moters vidinio pasaulio, nesugebėjo ar tingėjo į jį gilintis: argi šio fakto nepatvirtino, kad lietuvių kino klestėjimo laikais jų herojės buvo beveik vien tik jaunos, nepatyrusios, dekoratyvinę funkciją atliekančios merginos, arba atvirkščiai motinos, kurių „firminė“ kūrėja tapo Eugenija Šulgaitė. Brandžių, žydinčių, turinčių reikšmingą gyvenimo patirtį – nebuvo. O jei tokios stulbinančios išimtys pasitaikydavo, tai vienos ar kitos aktorės asmenines individualybės dėka,“ – rašė S. Macaitis.

Lietuvių kine matėme tokią moterį, ir taip į ją žvelgė filmus kuriantys ir apie juos rašantys, kaip tuo metu buvo įprasta visuomenėje. Gausios citatos iš to laikmečio šiame archyvinio projekto tekste, gal geriau padės suprasti, kokiame kontekste atsirado šie filmai ir jų personažai. 

 „Jausmai“ (1968)

Žymiausias A.Grikevičiaus filmas prasideda scena, kai nėščia Kasparo žmona (akt. E.Bajorytė) išsitiesia žalumoje --„po pušaitėmis“, ir stebi, skaičiuoja danguje karo grėsmę nešančius lėktuvus. Stiprus gyvybės/mirties priešpriešos kadras, užduodantis intonaciją visam filmui.

Tačiau filmo centre atsiduria kita moteris -- Agnė (akt. R. Paliukaitytė), kažkada pagrindinio filmo herojaus Kasparo (akt. Regimantas Adomaitis) mylėta ir palikta. Tada Andrius (akt. Juozas Budraitis), Kasparo brolis dvynys, ją „pakėlė kaip prakąstą obuolį“. Vieną dieną vis dar tebemylimas Kasparas vėl atsirado jos gyvenime, ir ne vienas, o su dviem kūdikiais dvynukais. Tokia situacija Agnę veda iš proto, ji dūsta iš pykčio ir nevilties, skaudina save ir kitus, traukia ir stumia Kasparą, meluoja, rezga intrigas, pražudančias jos vyrą Andrių.

Šis sudėtingas vaidmuo buvo pirmasis jaunos aktorės R. Paliukaitytės darbas kine. „Pirmoji mano kino herojė – sudėtingas, besiblaškantis ir labai nelaimingas žmogus.  Ji myli Kasparą ir šiai meiliai pasiryžusi paaukoti viską: gerą vardą, šeimos ramybę...Kasparui išvykus, išteka už Andriaus – jiedu dvyniai, panašūs, moteris nutarė, kad vienas pakeis kitą. Nepakeitė. O kai Agnė pradėjo apsiprasti – grįžo Kasparas su dviem naujagimiais ant rankų. Grįžo, tačiau visi mano herojės moteriški kerai – veltui... Jis ištikimas mirusios žmonos atminimui ir laikosi broliui duoto žodžio“, -- prisimena aktorė savo knygoje „Gyvenimo ir kūrybos fragmentai“.

Neįtikėtina, kad debiutinis R.Paliukaitytės vaidmuo tapo vienu ryškiausiu moters paveikslu lietuvių kine.

„Tai prieštaringų jausmų plėšoma, neišsipildžiusių jaunystės godų kankinama, klastos kupina moteris. Stebėdamas puikią R.Paliukaitytės vaidybą, matai, kad jos herojės nė akimirkai nepaleidžia vidinė įtampa, kad ją yra užvaldžiusi vienintelė mintis, vienintelis troškimas, kuriuos ji bando nuslėpti net nuo savęs. Ją deginte degina neišmylėta meilė Kasparui, neretai virstanti neapykanta ir abejingumu,“—taikliai rašo L. Sebeženkovaitė straipsnyje „Jausmų jūra – nerami“ („Valstiečių laikraštis, 1968.12.21).

„Ave, vita“ (1969)

Šiame filme lengvai pereinama iš dabarties į praėjusius laikus, asociatyviai jungiami šiandieniniai ir istoriniai įvykiai. Tačiau filmas, kaip teigia ir pavadinimas, sveikina gyvenimą, tiki jo stebuklu. „Kūriniu teigiamas kiekvieno individo vertingumas, neišvengiamas kartų atitolimas, kiekvieno gyvenimo stebuklas“, -- rašo apie šį filmą S. Macaitis (lfc.lt). Ryškiausia filme tai patvirtina Veronika (akt. E. Bajorytė), vieno iš pagrindinių herojų Cezario dukra. Jauna, moderni, intelektuali, graži moteris. Rašydama scenarijų apie savo tėvo gyvenimą, apmastydama jo patirtį nacių koncentracijos stovykloje, ji stengiasi ir protu ir širdimi spręsti egzistencines problemas, įveikti nerimą dėl būsimo kūdikio.

Kaip prisipažįsta režisierius, „prieš „Ave, vita“ turėjau galimybę peržiūrėti daug prancūzų – Truffaut ir Godard‘o – filmų.“ (L. Kaminskaitės-Jančorienės, A. Švedo knygoje „Epizodai paskutiniam filmui“) Ta prancūzų „naujosios bangos“ įtaka labai ryški, kuriant Veronikos personažą – subtilų, nerimastingą, elegantišką.

„Sadūto tūto“ (1974)

Šioje vieną vasarą lietuviško kaimo gamtos idilijoje nutikusioje dramoje yra dvi pagrindinės moterys. Brandi E. Pleškytės Marija ir jaunutė kaimo gražuolė Ūla (akt.N. Lepeškaitė) -- melodramatiškas jaunystės aistrų ir paklydimų ženklas.

Marija – žinomo dailininko Povilo (akt. R. Adomaitis), išgyvenančio kūrybinę krizę, žmona. Jų santykiai įtempti, pilni nepasitenkinimo ir nuoskaudų. Marijos personažas – pilnas vidinio tragizmo, sudėtingas, prieštaringas. Toks, koks mūsų kine reta. 

„Žinoma, ir vėl: nors Marija – lyg ir pagrindinis vaidmuo, dar „pagrindesni“ – Budraitis ir Adomaitis. Jau kaip maldelė. O Pleškytės Marija turi geidautą tikslą, tačiau tas tikslas paradoksaliai ir yra būtinybė pasyviai stebėti įvykius, gniaužti savo interesus, sudarant kuo geresnes sąlygas vyrui dailininkui, likti jo šešėlyje. Aktorė nuostabiausia tiesiog gyvenimo išprovokuoto monologo apie neapykantą menui scenoje, kai ilgai slopinta asmenybė ima ir prasiveržia. Ir vėl paradoksas: Marija verkia, bet anaiptol ne nuolankiai. Pro ašaras ji lyg spinduliuoja triumfu – pagaliau prabilau,“ – rašo S.Macaitis knygoje „Šviesos sukurti“.

Jo nuomonę palaikė ir kitas žinomas kino kritikas Skirmantas Valiulis: „Marijos charakteris kaip tik toks, kokių mums stinga kine. Prieš mus moters tragedija, dvasinės vienatvės tragedija. Jaudina juo labiau, kad Marija – giliai jaučianti ir išdidi, subtilios dvasinės struktūros moteris. Konfliktas glūdi ir scenarijaus medžiagoje, ir aktorė E.Pleškytė stengiasi jį išryškinti. Asmenybės emocingumo dėka jai netgi pavyksta sušildyti bereikšmius žodžius. Aš manau, kad Marija – didelę aktorės sėkmė“ („Kinas“,1976 Nr.3).

 

O kino kritikui Laimonui Tapinui taip nepasirodė: „E. Pleškytės vaidyboje daugoka teatrališkumo. Suprantu, kad sunku įtaigiai ištarti aukštas frazes, bet vis dėlto tos vaidybos priemonės, kurios derėjo Kotrynai Herkuj Mante, nepriimtinos Marijai. O jeigu režisieriaus tikslas buvo sukurti įkyrios, nenuoširdžios moters, greta kurios menininkas iš tikrųjų negali kurti, paveikslą—ką gi, tai jam pavyko. Bet tai banalu ir grubu“ („Kinas“,1976 Nr.3). 

Toks prieštaringas vertinimas rodo, kad vaidmuo nepaliko abejingų.

„Sodybų tuštėjimo metas“ (1976)

Filmas veiksmas prasideda II pasaulinio karo išvakarėse ir tęsiasi per karą. Ta baisi istorijos mėsmalė permala ir filmo moterų, kurioms čia skiriama nemažai dėmesio, likimus.

Toks padidėjęs dėmesys moterims šioje Jono Avyžiaus romano ekranizacijoje neliko nepastebėtas. „Įdomu, kad šiame filme kur kas daugiau dėmesio, negu paprastai, skiriama moterų paveikslams. Lietuvių kinas buvo nusipelnęs „vyriško“ epitetą, ir šiame apibūdiname ryškėjo toli gražu ne tik jo privalumai, bet ir tam tikras vienpusiškumas, ką netruko pastebėti ir spauda: juk moteriškieji mūsų filmų personažai, su retomis išimtimis, tevaidindavo pagalbinį vaidmenį. Sunku pasakyti, ar turime reikalą su nauja tendencija, bet paskutiniuose lietuviškuose filmuose matyti permainos: juosta „Virto ąžuolai“ (rež. G. Lukšas) koncentruoja pagrindinį dėmesį į įdomų moters charakterį, iš „pagalbinio“ personažo rėmų išsiveržė ir A.Grikevičiaus filmo herojės Milda ir Akvilė“, -- teigia S. Macaitis („Pakeliui į ekraną – „Sodybos“, „Tarybinė moteris“, 1977, Nr.7). „Labai sudėtingą, netgi prieštaringą, Mildos paveikslą ekrane sukūrė jauna aktorė Regina Arbačiauskaitė <...>. Įtaigi, išliekanti atmintyje ta jos Milda, karštligiškai ieškanti laimės ir šilumos, besistengianti pasislėpti meilėje nuo karo baisumų ir net šviesiausioje scenoje vos pastebimomis detalėmis išduoda nuolatinę savo baimę ir netikrumą. <....> R. Arbačiauskaitė pripažino, kad Milda--  vienas ryškiausių jos artistinės karjeros pergyvenimų. Lygiai kaip ir bendras darbas su rež. A. Grikevičiumi, pasikliaujančiu tų aktorių, kuriais jis tiki, kūrybine fantazija, leidžiančiu filmavimo aikštelėje improvizuoti.“

Praėję dešimtmečiai nuo filmo sukūrimo tik patvirtina, kad Milda – vienas įsimintiniausių moterų vaidmenų mūsų kine. Tokia lietuvių kino femme fatale, išvedusi iš proto (net tiesiogine prasme) du pagrindinius mūsų kino vyrus – R. Adomaitį (Adomas) ir J. Budraitį (Gediminas). Į Mildos personažą aktorė sudėjo tiek ryškių charakterio spalvų, tiek subtilių gestų, detalių, ir pripildė visa tai spinduliuojančiu moterišku žavesiu.

Milda tampa Adomo, pasirinkusio tarnauti vokiečių okupantams, meiluže. Nors ir graužiama sąžinės dėl išduoto vyro, Milda nori būti laiminga -- net  tarp kraujo, purvo, sumaišties. Tiki ta iliuzija, iš paskutiniųjų laikosi jos įsitvėrusi. Viliasi, kad Adomas gali likti švarus net tokiomis baisiomis aplinkybėmis. „Tą pačią dieną, kai sužinosiu, kad jo rankos kruvinos – tarp mūsų bus viskas baigta. Ir jis tai žino“, -- tvirtina ji. Stambus planas jos veidu besiritančių ašarų, radus kruviną vyro uniformą, iškalbingai byloja – iliuzijos negrįžtamai žlugo. Tačiau reikia susitvardyti ir gyventi toliau: „Aš galvoju apie moterį šiais laikais. Išteki už niekšo, paskui apgaudinėji su dar didesniu niekšu“. Pasimetusi Milda ieško išeities santykiuose su Gediminu, tačiau supranta, kad besiblaškantis idėjinėse paieškose vyras negali būti jai jokia atrama. „Kam tau mano siela, jei nežinai ką daryti su savąją?“ – nuskamba taiklus Mildos klausimas.

 

Šviesiausia filmo akimirka – Mildos nedrąsios viltys/svajonės apie vaiką. Ji švelniai šypsosi žiūrėdama į save veidrodyje šnibždėdama: „motina... argi šita moteris gali būti motina“. Tai viltis ir šviesa baisiame kančios, nužudytųjų šmėklų pasaulyje. Realybė nebepakeliama.

Kitą pagrindinę filmo moterį Akvilę suvaidino estų aktore Eva Kull. Apie ją A. Grikevičius pasakojo: „Tai labai emocionali, subtili aktorė. Pradiniame filmavimo etape ji be galo jaudinosi – iš dalies dėl to, kad „Sodybos“ – tėra antrasis jos filmas, iš dalies, kad gana silpnai temokėjo rusiškai. Jai sunku buvo suvokti, ko iš jos norima, rasti kontaktą su partneriais, kalbėjusiais rusiškai.<...> Galiausiai visi sunkumai buvo įveikti, ir tada atsirado tikras  Akvilės ir Keršio (akt. Stasys Petronaitis) kontaktas ekrane“ ( S. Macaitis „Pakeliui į ekraną – „Sodybos“, „Tarybinė moteris“, 1977, Nr.7).

Akvilė – „raudonojo Mariaus“ (akt. Antanas Šurna) meilužė. Moteris visiškai atsidavusi  vyrui, jokių savų minčių ir poreikių -- iš meilės Mariui pasiryžusi šokti nuo skardžio, sekti paskui jį į pasaulio kraštą. Bėgdamas nuo vokiečių, Marius palieka besilaukiančią Akvilę. Ši po melagingos žinios apie Mariaus mirtį, išteka už ūkininko Keršio. Tačiau vieną dieną jų tvarte atsiranda sužeistas Marius....

Filme pasirodo ir „pagrindinė“ lietuvių kino Motina – aktorė E. Šulgaitė. Tačiau ši kartą  tokia netikėta, drąsiai sulaužiusi įprastą mūsų kine viską atleidžiančios ir ištveriančios motinos įvaizdį. Čia jos Vainorienė – „šeimos generolas“ su pypke dantyse, mušanti savo vyrą, su dalgiu savas žemes ginanti ir šunimis priešą pjudantį.

„Faktas“ (1980)                                                      

Baisų nacių nusikaltimą – Pirčiupių kaimo sudeginimą – atskleidžiančiame filme nėra pagrindinių vaidmenų. Visi šio filmo veikėjai – tarsi antikinio graikų teatro choras, paliudijantis kraupią tragediją. Tačiau tame chore išsiskiria moteriški balsai. Tai visų pirma aktorės Jelenos Solovej suvaidinta našlė Ona, už kurią ji buvo Kanuose apdovanota.  Tai pirmas toks svarus lietuviško kino tarptautinis įvertinimas.

Kitas išskirtinis moteriškas personažas -- aktorės V. Mainelytės suvaidinta Kazė Buckuvienė. Aktorė taip drąsiai ir tvirtai atsisakė visų pirmos mūsų kino gražuolės atributų, ir sukūrė paprastos kaimo moters paveikslą -- jaunos, laimingos su vaikais ant rankų ir spinduliuojančios dar vieno laukimu.

„Vaivos Mainelytės darbai naujausiuose lietuviškuose  filmuose atskleidė anksčiau neįspėtą aktorės vidinį artumą paprastos kaimo moters mentalitetui. Jos pašaukimas -- vaikai, nesibaigianti namų ruoša ir poreikis mylėti,“ – rašė po „Fakto“ kritikas Julijonas Lozoraitis.

 

S. Macaitis dar pastebėjo ir „jaunatvišką įkarštį bei humorą, kurie nušviečia personažą, kai, pavyzdžiui, aukšta liauna Buckuvienė su gigantišku pilvu, kurį išryškina specialiai palaida suknelė, linksmai laviruoja ant rąsto, tarsi įsiklausydama į naują gyvybę.“  Visa tai sukuria didžiulį kontrastą su žiaurių žudynių beprasmiškumu.

„Jo žmonos išpažintis“ (1983)

Vidurio amžiaus krizę išgyvenanti Irena (akt. R. Staliliūnaitė) bando suvokti, kas ji yra. Ar tik priedas prie vyro, gero chirurgo, ir paaugusios dukrelės? Ji seniai atsisakė perspektyvios mokslininkės fizikės ambicijų ir dirba bibliotekoje. Kažkada karštai mylėtas vyro tapo nuobodžiu gyvenimo partneriu. Nejaugi viskas kas geriausia jau praeityje? Klausimas, neduodantis Irenai ramybės, ir pastūmėjęs ją į permainas. Ir Irena taip trokšta meilės – matyt tokios idiliškos, kokią pati herojė mato indiškame filme. Jei tokia meilė neateis, „didelė, amžina – numirsiu“. Į jos gyvenimą įsiveržęs mokslui pasišventęs Ričardas (akt. Leonidas Filatovas) rodos viską pakeis, bet, deja, ne.

Pirmą kartą A. Grikevičiaus filmo pagrindiniu personažu tampa moteris. Tačiau jau  pavadinimas užsimena, kaip svarbu moters santykis su „juo“. O ir pats filmas atskleidžia labiau ne moters, o „jo“ pasaulį – vyro išgyvenimus ir profesinę ligoninės aplinką, mokslininko meilužio egoistinius poreikius ir reikalavimus. Tačiau vis dėlto šį kartą leidžiama moteriai kalbėti, atlikti savo minčių ir jausmų išpažintį. Todėl „Jo žmonos išpažintis“ – pionieriškas, drąsus žingsnis lietuvių kine, keliantis moters emancipacijos klausimą, jos, kaip savarankiškos asmenybės, o ne vyro atspindžio ar šešėlio, vertinimas. Išdrįstama net parodyti mūsų didžiąją aktorę besimaudančią vonioje ar nuogus pečius šildančią pavasario saulėje.

Tas neregėtas iki šiol mūsų kine žingsnis buvo pastebėtas filmo recenzentų. „Jei prieš dvidešimt ar netgi dešimt metų tarybiniame kine į ekraną būtų išvesta tokia herojė kaip Irena, tai tik tam, kad kuo skubiausiai susilauktų visuomenės pasmerkimo. Jokiu būdu ji negalėtų pretenduoti į svarbiausią kūrinio personažą“, -- rašė N. Jonušaitė straipsnyje „Kaip būti laiminga“ („Kinas“, 1984, Nr.7).

Kodėl režisierius ėmėsi tokio filmo „madinga feministine tema“? „Klesti įvairios teorijos, kodėl įvairių kraštų kino menas dabar taip įdėmiai tyrinėja moters situaciją šiuolaikiniame pasaulyje. Man šis filmas nėra sekimas mada, jo sumanymas gimė kažkaip nejučia, tarp būsimojo filmo personažų intuityviai išskyriau moterį. Visi ankstesnieji mano filmai vyriški, panorau kažko šilto, intymaus, labai moteriško filmo. Moteris visais laikais buvo meilės, gėrio, gyvybės idėjų įkūnytoja, -- kokią tai didelę reikšmę įgyja mūsų dabarties nerimastingajame pasaulyje. <....> Jeigu reiktų mūsų Ireną lyginti su kokiu žinomu literatūros personažu, tai genetinę giminystę greičiausiai atrastume A. Čechovo „Vėjavaikėje“, tiksliau toje pačioje dvasinėje maksimoje: noriu būti mylima, noriu meilės, didelės pastovios, nepraeinančios. <...> Kas aš esu, jei manyje nėra meilės?<...> Norėčiau, kad filmas sukeltų nerimo jausmą, norą žvilgtelti į save, susivokti savo dvasiniame pasaulyje. Mūsų amžiuje itin aštriai jaučiame didelių emocijų deficitą, bet kažkodėl stengėmės apie tai negalvoti, ieškome pakaitalų, maskuojamės žodžiais...“ (iš A. Grikevičiaus interviu N. Jonušaitei, „Jo žmonos išpažintis“, „Kinas“, 1983, Nr.11).

Nedidelis, bet svarbus ir įsimintinas filme Noros (akt. N. Savičenko) vaidmuo. Irenos bendradarbė,  jautri Irenos išgyvenimų patikėtinė, vieniša mama. Tačiau filme (matyt, irgi labai drąsiai tam laikmečiui) suabejojama, kad tai blogai. „Tu laisva nuo veidmainystės“, -- Norai pavydžiai sako Irena.

 

Šis tekstas yra projekto „Atsiveriantys „Meno avilio“ archyvai: Almantas Grikevičius“, vykusio 2016 metais, dalis; anksčiau nepublikuotas.

 

Nuotraukose - aktorės Almanto Grikevičiaus filmuose: Nelė Savičenko ir Rūta Staliliūnaitė ("Jo žmonos išpažintis"), Eugenija Bajorytė ("Ave, vita"), Regina Paliukaitytė ("Jausmai"), Eugenija Pleškytė ("Sadūto tūto"), Regina Arbačiauskaitė ("Sodybų tuštėjimo metas"), Vaiva Mainelytė ("Faktas").