Po šimto metų - Guten Tag!

Šiemet jai galėtų būti šimtas metų, jei teisingai įžiūrėjau antkapio įrašą. Šimtas metų Jūratės ir Vilmos Samulionyčių močiutei, kurios istorija tapo pagrindu filmui „Močiute, Guten Tag!“ („Tremora“ ir Dagstarfilm“). Pagaliau, ne ta sukaktis svarbi, o sesių kelionė – nuo močiutės antkapio per giminės istoriją iki šios dienos artimųjų nuotaikų, kad liktų kuo mažiau nutylėjimų, kurie, akivaizdu, slegia ir velkasi iš kartos į kartą.

Bandau atsirinkti, kas tapo filmo pagrindine heroje: Lietuvos vokietė močiutė Elė, kurios portretas ir pačios nutrauktas likimas bandomi atkurti; abi sesės, fotomenininkė Vilma ir režisierė Jūratė, ieškančios teisybės skelveldrų, o jose – ir savęs pažinimo; o gal svarbiausia – jų mama Violeta su stipria, sovietų laikais įskiepyta gėda viešiau kalbėtis apie šeimos dalykus, jeigu jie neatitinka standarto. Iš tikrųjų Samulionyčių filmas yra epopėja, ir jai reikia kelių svarbių herojų, per visas tris kartas, kad pajustume laiką ir jo padarinius konkrečiam žmogui.

Man patinka Jūratės ir Vilmos ryžtas leistis į filmą-kelionę po mįslingas, dažnai neviltį slepiančias šeimos dramas, priklausiusias ir nuo šalies dramų: Lietuvos vokiečių keliai dar mažai žinomi, o filmas įtraukia ir asmeniškomis, giminių prisiminimuose išlikusiomis, ir visuomeniškomis aplinkybėmis (tam pasitelkiamas istorikas). Sesės narsiai tampa savo filmo personažais – jos aktyviai veikia kadre, visu kūnu, visom abejonėm ir nesėkmėm, kurių neįmanoma išvengti, kai brauniesi tyrinėti. Beveik kaip per dilgėlių lauką – štai ir faktas, ir metafora šitame detektyve. Jaučiu pasitikėjimą kinematografiniu Samulionyčių žygiu, klausydamasi jų balsų, klausimų ir ginčų, jų nepakartojamo subjektyvumo. Tyrinėju jų veidus ir lyginu su mama, močiute, močiutės pussesere, dar tolimesne giminaite Vokietijoje – tai nejučiomis daroma giminių susiėjime, o šitame filme tas taip natūralu, būtina ir gražu. Pagaliau, tai juk jų, Vilmos ir Jūratės istorija: jų gyvenimo linijoje „užsirašė“, kas giminių patirta, ir tai reikalauja santykio, refleksijos, netgi sesių pažado viena kitai – skambink man, jeigu ir tau... Seseriškas artumas per visą tyrinėjimo nuotykį yra šviesioji filmo aura. Pavydėtina ir nesuvaidinama.

Stulbinančiai jautriai ir taktiškai sukurtas mamos Violetos paveikslas. Iš mikroskopinių, netgi nuo kameros slepiamų jos reakcijų, nenoro įsijungti, pastabų dukroms, praktiškai iš charakterio užkulisių. Betgi matai ne sugautą, į gudruolių spąstus įkliuvusį žmogų, kurio tie gudruoliai nepaleis, kol neištrėkš visų paslapčių. Taip, nepaleis, bet tai ne spąstai, o dukrų rūpestis, jis negrėsmingas. Žiūrėdamas į mamą Violetą, matysi savo paties, išmokyto tylėti, atspindį, ir skaudės – už save, už ją ir už visą gentį, išėjusią sovietinio santūrumo, primestos gėdos muštrą. Įvairiausi baimės motyvai tebelaiko stipriai, ar ne mama? Jūratei ir Vilmai Samulionytėms pavyko ir išlaisvinti savo mamą, ir nepaslėpti jos baimių už kadro. Mama Violeta yra vienas įspūdingiausių, labiausiai jaudinančių portretų pastarojo laiko lietuvių dokumentikoje. Apkabinti ją norisi po šito filmo. Jūs laimėjote, Violeta. Bet ji ir pati tai jaučia. Tas jos atodūsis, artėjant finalo link – kai vyksta dukters Vilmos fotografijų paroda, kai viešai išeksponuotos ir dukros darytos, ir šeimos archyvinės nuotraukos, o niekas nesmerkia, visi domisi, sveikina ir švenčia! Ne atodūsis. Tai panašiau į gryno oro gūsį – pagaliau galima. Nebaisu ir nesmerktina.   

Ir Močiutė. Elė Finkytė. Labiau ne portretas, o priežastis išsiaiškinti, keliauti per laiką, netgi fantazuoti (animacija nuotraukose, sesių bandymai patirti praeitį buvusiame sovietiniame viešbutyje). Močiutė lieka ištirpusi laike, ji laikosi kukliai ir neryškiai kaip tose senose nuotraukose, net graudu, kad neįmanoma jos priartinti, pažinti, suprasti. Ji kaip nebyli grandis ilgoje vargo grandinėje, tekusioje tiems, kurie gyveno aname šimtmetyje, ypač jo viduryje. Kažkiek bruožų galime suteikti Elei Finkytei, stebėdami anūkių vulkanišką atkaklumą, dukros atsargumą. Dvidešimtmetė vokietė, valstybėms paliepus su šeima privalėjusi pasitraukti iš gimto Suvalkijos krašto, bet ir netrukus parėjusi – dėl mylimo žmogaus?! Kuris – taip ir nesurastas, nes emigravo į JAV – rūpėjo jai net ištekėjusiai ir auginančiai du vaikus? Svarbus motyvas, jis lyg filmukas filme, juk autorėms rūpi išsiaiškinti kuo daugiau, ir jos tikrai neužsibūna kiekvienoje Kazimiero ieškojimo lokacijoje, šios pralekia tik kaip liudijimas, kad bandymų rasti būta, ir nemažai. Nes gal jų, Elės ir Kazimiero, nesusitikimas ir buvo septynasdešimtmetės močiutės mirties priežastis? Galbūt. Tačiau filmas neakcentuoja šitos nelaimės aplinkybių, jis labiau apie giminės tradiciją tylėti, kad būta taip sunku, jog ne vienas ir ne vienoje kartoje yra pasitraukęs pats. Todėl tai ne tik kelio filmas, bet ir kapų lankymo ritualas, bandant suprasti ir toliau aiškintis.

Juntu, kad kiek neteisinga intonacija rašau apie „Močiute, Guten Tag!“. Dramatizuoju. Filmas nėra toks kietas, sunkus. Atvirkščiai, Samulionyčių kelionė po giminės istoriją yra nuotykis, kuris tai šviesėja, skaidrėja, tai tamsėja kaip tie kelių, autostradų vaizdai sekant seserų automobilio maršrutą. Operatoriaus Audriaus Zelenio kamera veikia tarpais suokalbiškai, it gyva seserų kūrybinės grupės narė, pastebinti detales („svarstančios“ seserų rankos, pavyzdžiui), tarpais operatorius kameros žvilgsnį taktiškai atitraukia, kai seserims reikia apsiprasti su tuo, ką sužinojo.

Randu tris filmo finalus. Tą, kur vyksta paroda ir Violeta su palengvėjimu atsikvepia. Tą, kur Vilma ir Jūratė kino salėje rodo mamai filmą, ir ji bando susitaikyti su juo, su kalbėjimu apie giminės skaudžiąsias patirtis, niekada nenagrinėtus dalykus. Ir tą paskutinį, kur mama su dukrom kartu gamtoje, saulė šviečia, ir mama, stodamasi pozuoti greta dukros, numeta šalin ramentą – kaip nebereikalingą ramstį, nebeveikiančią baimę kristi. Vėl simbolika, vėl nesugalvota ir vėl tiksli. Sakytum, happyend‘as, bet po įtempto, rimto, labai giliai įsiskverbusio pokalbio, kur jausmai ir protas nuolat buvo greta ir vienas kito nemalšino. O per močiutės, mamos, anūkių portretus netgi matai šalies laisvėjimo procesą.