Kino platintoja Giedrė Krikščiūnaitė: „Būti nepriklausoma“

Pastarųjų metų Lietuvos kino teatrų repertuaruose vis dažniau galima pamatyti gerus festivalinius filmus iš Europos ir kitų pasaulio šalių. Lietuvos kino žiūrovas tokius filmus dažniausiai yra pripratęs matyti Lietuvos kino festivalių metu. Prie tokio kokybiško Lietuvos kino teatrų repertuaro poslinkio ypač prisideda Giedrės Krikščiūnaitės įkurta filmų platinimo įmonė „A-One Films Baltic“. Apie festivalinių filmų platinimo situaciją Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse bei apie šios įmonės veiklą kalbamės su jos įkūrėja, aukštos meninės kokybės filmų platintoja Baltijos šalyse Giedre Krikščiūnaite.

Giedre, pristatykite plačiau savo įmonę. Jūsų įkurta įmonė veikia visose Baltijos šalyse. Ji išsiskiria tuo, jog platina išimtinai festivalinius filmus.

Filmų platinimo „A-One Films Baltic“ kompaniją įkūriau 2010 m. ir dirbau iš karto trijose šalyse, tačiau supratau, jog patogiau, dirbant iš Lietuvos, valdyti atskiras kompanijas Latvijoje ir Estijoje. Todėl teko įkurti atskiras filmų platinimo įmones Latvijoje ir Estijoje. Estijoje kompaniją įkūriau prieš tris metus, nes šioje šalyje tam yra labai palanki situacija. Estijos kino institutas remia europietiškų filmų platinimą. Esu gavusi paramą beveik visiems mano platinamiems filmams Estijoje. Viena pagrindinių sąlygų yra ta, kad filmai turi būti nauji, dalyvavę pagrindiniuose Europos kino festivaliuose: Berlyno, Kanų, Venecijos. Filmai neprivalo būtinai būti europietiški, gali būti ir kitų pasaulio šalių kinas, svarbu, kad tai būtų kokybiški filmai, žodžiu, filmai, kurie Estijos kino instituto nuomone, yra svarbūs Estijos kino kultūrai.

Latvijoje kompaniją įkūriau prieš metus. Ten taip pat labai svarbu turėti vietinę įmonę. Vietinių įmonių veikimas, žinoma, yra svarbus ir norint gauti Kūrybiškos Europos programos Media paprogramės paramą filmų platinimui. Taigi turiu tris visiškai atskiras kino platinimo įmones visose trijose Baltijos šalyse ir visų trijų kompanijų šeimininkai yra tie patys: aš ir mano verslo partneris, reziduojantis Berlyne. Jis sprendžia juridinius klausimus.  

Aš pati daug metų dirbau prodiusere Sankt Peterburge ir nieko bendra neturėjau su platinimu. Mano specialybė – filmų gamyba. Platinimu pradėjau užsiimti, kuomet grįžau gyventi į Lietuvą. Nenorėjau konkuruoti su vietiniais prodiuseriais ir supratau, kad reikia surasti savo nišą. Kalbant apie platinimo rinką, niekas neužsiėmė tik festivalinių filmų segmentu. Stengiuosi daryti tai, ką suprantu ir labai myliu, ir tai, kas man labai artima. Iš daugumos filmų išrenki keliolika, kurie tau patinka. Galiu juos nupirkti ir parodyti žmonėms. Tame matau didelę prasmę.

Jūsų įmonės dėka Lietuvos kino teatrus ir žiūrovus, pavyzdžiui, vien tik per pastaruosius dvejus metus, pasiekė tokie geri filmai, jog galima būtų pagalvoti, jog gyvename sinefiliškoje valstybėje. Tačiau iš tikrųjų tai yra titaniškas pavienių žmonių, tokių kai Jūs, darbas, kurio dėka Lietuvos žiūrovas, mylintis gerą kiną, reguliariai gali pasijausti šiuolaikinio Europos (ir ne tik) kino vertintojo dalimi. Kalbu apie tokius  2016 ir 2017 metais Lietuvos kino teatrų repertuaruose rodytus puikius vaidybinius filmus, kaip Jimo Jarmuscho „Patersonas“, Pedro Almodovaro „Chuljeta“, Andrzejaus Wajdos „Povaizdis“, Aki Kaurismäki „Kita vilties pusė“, Maren Ade „Tonis Erdmanas“, Ildiko Enyedi „Apie kūną ir sielą“, François Ozono „Dvilypis meilužis“, Beno ir Joshua Safdie   „Geras laikas“, Agnès Varda ir JR dokumentinis filmas „Veidai kaimai“ ir kt. Dalis jų buvo pirmą kartą pristatyti ir festivalių metu, tačiau tai Jūsų įmonės įsigyti filmai. Kaip sekasi išlaikyti tokią išimtinai festivalinių filmų pasiūlą Lietuvoje? Ir koks iš tikrųjų yra grįžtamasis ryšys?

Kalbant apie kino festivalius Lietuvoje, turiu pasakyti, jog mūsų santykiai draugiški, nors festivalių organizatoriai laikosi pozicijos, kad festivaliniai filmai turi būti rodomi tik per jų organizuojamus festivalius ir patys festivaliai juos toliau turi platinti. Mano pozicija yra tokia, kad festivalinius filmus reikia žiūrėti visus metus. Pavyzdžiui, taip susiklostė, jog šiais metais nusipirkau net 11 Kanų kino festivalio programos filmų. Susirinkti tokį sąrašą filmų, kokį esu įsigijusi, yra beveik neįmanoma. Tačiau šiais metais palankiai susiklosčius aplinkybėms nusipirkau beveik visus filmus, kurie man patiko. Tai situacija yra tokia, kokia yra, ir aš tiesiog negaliu neduoti savo filmų festivaliams. Tačiau noriu akcentuoti, jog per metus stengiuosi savo filmų datas išdėstyti racionaliai ir jeigu mano planai sutampa su festivalių planais, tuomet šiuos filmus galime išvysti festivaliuose.

Kalbant apie filmų auditoriją, priklausomai nuo filmų, kartais nesistengiu daryti didelės reklaminės kampanijos, nes tokiu atveju į filmą ateina labai daug atsitiktinių žmonių, kurie juo nusivilia. Kai kurie  žmonės ateina nepasiruošę, jie jaučiasi apgauti, nes nesupranta kino metaforų. Auklėti žmones kine labai sudėtinga. Savo darbe stengiuosi, jog reklaminės kampanijos neapgaudinėtų žmonių. Reklamuodama savo filmus, stengiuosi nenaudoti tokių stereotipų, kaip kad „pats populiariausias“, „pats geriausias“ ir pan. Siekiu orientuotis į tą žiūrovų segmentą, kuriam šis filmas tinka ir kuris bus patenkintas, pamatęs filmą.

Pakalbėkime plačiau apie patį filmų atrankos procesą. Kaip pavyksta susitarti dėl  vieno ar kito filmų rodymo konkrečioje šalyje? Ar deryboms turi įtakos esami kontaktai ir ilgalaikė patirtis? Ar tiesiog viską lemia kaina? Juk nemaža dalis Jūsų kompanijos įsigytų filmų yra pagrindinių prizų laimėtojai prestižiniuose festivaliuose. Ar galima būtų plačiau sužinoti apie šį etapą? Ar tai nėra komercinė paslaptis? O gal čia konkurencijos ir visai nėra?

Filmus perku pagrindinių Europos filmų festivalių metu - Berlyno, Kanų, Venecijos. Kartais perku filmus išankstinių pardavimų metu. Tada dažniausiai perku man patinkančių režisierių kūrybą. Tačiau šis filmų įsigijimo variantas yra gana rizikingas, nes esi nematęs paties filmo. Mano kompanijos įsigytų filmų sąrašas jau yra gana turtingas, tai daro įspūdį agentams. Ir tai tam tikra prasme palengvina mano kelią į norimo filmo įsigijimą man priimtinomis sąlygomis.

Labai mėgstu vokiečių ir belgų kiną, taip pat nepriklausomą amerikiečių kiną. Dažnai perku šių šalių filmus. Mano nuoseklus domėjimasis, pavyzdžiui, Vokietijos kinu, natūraliai atvedė prie vokiečių filmo „Tonis Erdmanas“ įsigijimo. Įdomu, jog šio filmo pardavimo agentas nenorėjo parduoti filmo prieš Kanų kino festivalį, tai galėjau padaryti tik festivalio metu. Jis pats mane pasirinko. Tokį žingsnį lėmė tai, jog mano kompanijos filmų įsigijimų istorijoje buvo daug vokiečių filmų ir filmų, įsigytų iš šio agento. Svarbiausias kriterijus, kodėl vokiečiai pardavė man šį filmą, buvo ne kaina, o mano kompanijos profilis. Kita vertus, perku tai, kas man patinka, ir iš kurios šalies yra filmas, nėra taip svarbu.

Kalbant apie kitas Baltijos šalis, norėjau paklausti, kas lemia, jog tam tikri filmai perkami tik Lietuvai ar tik Latvijai ir Estijai? Ar kriterijai skiriasi? Jei taip, kas juos įtakoja? Skirtingas susidomėjimas? Didesnis žiūrovų skaičius ir jų išprusimas? Ar galima būtų palyginti skaičius?

Iš tikrųjų kažkokių skirtingų kriterijų tarp Baltijos šalių nėra, nors žiūrovų skaičius kartais ir skiriasi. Kai kurie mano platinami filmai Latvijoje ir Estijoje surenka daugiau žiūrovų nei Lietuvoje. Pavyzdžiui, jau minėtas filmas „Tonis Erdmanas“ surinko dvigubai daugiau žiūrovų Estijoje nei Lietuvoje (Estijoje šį filmą pažiūrėjo virš 5000 žiūrovų, o Lietuvoje virš 3000 žiūrovų), o Pedro Almodovaro „Chuljeta“ surinko daugiausiai žiūrovų Lietuvoje (Lietuvoje šis filmas surinko virš 5000, o Estijoje virš 2000 žiūrovų). François Ozono filmus labai gerai žiūri visos trys Baltijos šalys. 

Tiesa, turiu pasakyti, jog latviai labai mėgsta žvaigždes. Latvijoje stengiuosi daugiausiai bendradarbiauti su vienu Rygos kino teatru „Kino Splendid Palace“ ir didžiąją šio kino teatro repertuaro dalį sudaro mano platinami filmai. O lietuviai gana noriai žiūri sudėtingus filmus.

Tačiau, kalbant apie Baltijos šalis, yra šokių tokių požiūrio į kino kultūrą skirtumų. Pavyzdžiui, Latvijos ir Estijos kino institucijos neužsiima filmų registru ir filmų indeksavimu.

Tie filmai, kur Lietuvoje indeksuojami kaip N-18, Latvijoje ir Estijoje gali turėti N-14 indeksą. Indeksus suteikia patys platintojai, pasitarę su kino teatrais. Latvijoje ir Estijoje daug laisviau žiūrima į sekso scenas, siaubo filmus. Manyčiau, kad tai lemia faktas, jog tai yra protestantiškos šalys, labiau atsipalaidavusios ir liberalesnės. Arba jeigu patys prancūzai suteikia savo filmui N-12, tai kodėl mes tai keičiame? Tas pats yra ir su filmų registru. Asmeniškai nesuprantu, jeigu filmas yra gavęs paramą ir yra registruotas Švietimo, garso ir vaizdo bei kultūros vykdomosios įstaigos bazėje, kam tą patį dar daryti Lietuvoje? Jeigu esi bendroje erdvėje, manau, užtektų suteikti nuorodą. Suprasčiau, jei filmas būtų ne iš ES šalių, o iš Rusijos, pavyzdžiui, tuomet būtų kita situacija. Suprantu, kad Lietuvoje tokie yra įstatymai, bet galbūt juos reikėtų keisti?

Dar vienas niuansas - Lietuvos kino teatrai yra pasiruošę ilgai trunkantiems rodymams, ko negaliu pasakyti apie Latviją ir Estiją. Filmai ten nekartojami, o Lietuvoje labai daug filmų kartojama, ypač filmai vaikams. Po mėnesio ar dviejų Latvijoje ar Estijoje apie filmą jau niekas nebekalba, o Lietuvoje – tas pats filmas gali būti rodomas pusę metų. Pavyzdžiui, šiais metais rodžiau net 7 filmus iš praėjusių metų. Štai, mano platinamas P. Brosenso ir J. Woodworth filmas „Belgų karalius“ buvo rodomas ilgai.

Kas tai lemia? Mūsų kaimynai profesionaliau ar neprofesionaliau žiūrį į filmų rodymą?

Ne, tiesiog lemia tai, jog kino teatrai turi po kelias sales. Pavyzdžiui, kino teatro „Pasaka“ 3-iojoje salėje filmai rodomi tiek, kiek ateina žmonių. Kituose Lietuvos miestuose, pavyzdžiui, Palangoje, žiemos filmai kartojami vasarą. Kalbant apie kino teatrus, norėčiau pasidžiaugti Kauno kino teatro „Romuva“ darbu. Nors tai kino teatras, priklausantis savivaldybei, jų darbas yra labai profesionalus, šiuolaikiškas ir progresyvus.

Puikiai žinome, kokia yra kino teatrų situacija Lietuvoje. Ir visgi, jeigu tenka rinktis, kam atitenka pirmenybė? Vilniuje veikiančių kino teatrų repertuarai yra aiškiai apibrėžti siūlomo turinio prasme, tačiau didieji kino festivaliai, galima sakyti, šiek tiek išbalansuoja šį vaizdą. Kokia situacija yra iš tikrųjų?

Visų Lietuvos miestų kino teatrai noriai rodo mano platinamus filmus: Kauno kino teatras „Romuva“, Panevėžio kino teatras „Garsas“, Marijampolės kino teatras „Spindulys“, Klaipėdos „Kultūros fabrikas“, Palangos kino teatras „Naglis“. Kitokia situacija yra su kino teatrais Vilniuje. Pavyzdžiui, jei daug filmų rodyčiau multipleksuose, tai žiūrovas tiesiog tam būtų nepasiruošęs, nes dažniausiai tokių kino teatrų žiūrovai žiūri amerikietišką produkciją. Nors kino teatras „Multikino“ stengiasi palaikyti įdomesnį repertuarą, įtraukdamas sudėtingesnius filmus. Su šiuo kino teatru aš taip pat bendradarbiauju. Jeigu tai yra komercinė struktūra, tai ji tokia ir turi būti. Jeigu tokių kino teatrų salėse mano platinamuose filmuose sėdės 5 žmonės, man bus nejauku. Vilniuje geriausiai mano platinamus filmus priima kino teatras „Pasaka“. Tai pagrindinis mano platinamų filmų rodytojas. Taip pat bendradarbiauju ir su „Skalvijos“ kino teatru. Tokia situacija yra šiai dienai, tačiau viskas kinta.

Kaip įvertintumėte pačią nekomercinių filmų platinimo situaciją Lietuvoje ir kaip sekasi pragyventi?

Esu įsitikinusi, kad jeigu užsiimi tuo, ką mėgsti, galima pragyventi. Įgyta patirtis rodo, kad mano filmų rodymo statistika didėja. Pristatydama žiūrovams filmus, stengiuosi sugalvoti ką nors ypatinga, stengiuosi duoti žiūrovui daug daugiau. Be įprastos filmų platinimo schemos -  treileris, plakatas, filmo parodymas - stengiuosi giliau pristatyti filmą. Pristatant vengrų režisierės Ildiko Enyedi filmą „Apie meilę ir sielą“, buvo panaudotos lego figūrėlės, kaip aliuzija į pagrindinės filmo herojės negebėjimą komunikuoti tiesiogiai, o per tam tikrą mediumą – lego figūrėles. Atėję į šio filmo pristatymą žiūrovai išsinešė namo lego figūrėles. Čia tik vienas iš pavyzdžių. Kiekvieną kartą stengiuosi sugalvoti kažką naujo. Bendradarbiauju su kūrybine agentūra „Autoriai“. Mėgstam panašius filmus, matome bendras vizualias tendencijas, stengiamės sukurti kiekvienam filmui skirtingą komunikacijos turinį. Siekiu, kad atėjęs į filmą žmogus, išsineštų stipresnes emocijas ir kad įspūdis būtų kuo gilesnis.

Sukūriau facebook paskyrą „Lokys, liūtas ir šakelė“, skirtą mano įsigytiems filmams populiarinti. Džiaugiuosi, jog jau turiu daugiau nei 5000 sekėjų. Praktiškai jau susiformavo tam tikra bendruomenė, kuri seka mano pristatomus filmus.

Vidutiniškai organizuoju apie 40 premjerų į metus visose trijose šalyse. Lietuvoje praėjusiais metais buvo 15 premjerų. Daugiausiai žiūrovų surinko Jimo Jarmuscho „Patersonas“,  François Ozono „Dvilypis meilužis“ ir Beno ir Joshua Safdie „Geras laikas“. Žinant, jog vasarą žmonės nevaikšto į kino teatrus, tai premjerų skaičius kaip mažai kompanijai į metus yra nemažas. Nesiekiu tapti didele kompanija, siekiu būti nepriklausoma.

Kalbant apie finansinę pagalbą, pavyzdžiui, paskutiniajame Kūrybiškos Europos programos Media paprogramės platinimo rėmimo schemoje iš 10 paremtų filmų, mano buvo 5. Bet čia yra savotiška loterija, niekada negali būti garantuotas, kad gausi rėmimą. Gerai, kad Lietuvos kultūros taryba pradėjo remti nekomercinių filmų platinimą, tačiau sąlygos yra nesuderintos su Briuselio kino platinimą remiamų schemų terminais. Iš Briuselio patvirtinimas ateina daug vėliau, negu reikia pateikti visus dokumentus Lietuvos kultūros tarybai. Tai komplikuoja situaciją.

Kita labai opi problema Lietuvoje, kurios niekas nesiima spręsti valstybiniu lygmeniu – tai intelektinės nuosavybės teisių pažeidimas, kitaip tariant, filmų piratavimas. Nuolat apie tai kalbu, bet, deja, niekas negirdi. Ir blogai yra tai, kad kai kurie internetiniai puslapiai, kur siūlomi mano platinami filmai, yra netgi mokami. Žmonės moka piratams ir kai kurie nežino, kad tai nelegalu. Jie mokėdami pinigus, negalvoja, kad tai pažeidimas. Taip pažeidžiamos mano teisės. Valstybė man visų pirma turėtų padėti, bausdama piratus. Kodėl valstybė nekovoja su piratais? Žmonės nelegaliai moka pinigus, tai kodėl negalima atsekti, kur tie pinigai nukeliauja?

Tačiau nors kaip ir kaip būtų dėl to skauda ir kiek tai man kaip legaliai veiklą vykdančiam asmeniui nuostolinga, myliu kiną, tai yra pagrindinė sąlyga, norint užsiimti festivalinių filmų platinimu. Pavyzdžiui, Lietuvoje įvyko pasaulinė mano platinamo Paolo Sorrentino filmo „Jaunystė“ premjera ir šis filmas surinko net 30 000 žiūrovų Lietuvoje. Tai rodo, kokia galėtų būti filmų žiūrimumo statistika Lietuvoje, jeigu būtų kovojama su piratavimu.

Kokią matote filmų platinimo ateitį? Kaip manote, ar naujosios priemonės, kaip internetinės VOD filmų platformos, pakeis tradicinį filmų platinimo būdą? 

Labai svarbu, jog atsiranda tokios platformos, nes tik tokiu būdu žmonėms, pavyzdžiui, gyvenantiems mažuose miesteliuose būtų suteikiama galimybė pamatyti filmus. Internetinės kino platformos vystysis toliau. Jų skaičius turėtų augti, nes žmonės tikrai mieliau rinktųsi už pinigus pasižiūrėti kokybišką filmą nei nelegaliai ieškoti piratinės kopijos. Žmonių sąmoningumas auga. Tačiau be jokios abejonės, patys kino teatrai, kaip žmonių susibūrimo vietos, yra ne mažiau svarbūs. Žmonės ir toliau vaikščios į kino teatrus, nes poreikis bendrauti tikrai išliks. Kino teatrai ateityje turėtų tobulėti ir būti kokybiški visomis prasmėmis.

Kalbėjosi Irma Šimanskytė 

Asmeninio albumo nuotr.