... palengva pereidami į būtąjį dažninį

Šią savaitę atsisveikinome su operatoriumi Audriumi Kemežiu, gyvenusiu viso labo 44 metus, ir likome su jo sukurtu turtu: per du dešimtmečius jis nufilmavo virš 50 filmų – tokių, kurių dauguma yra lietuvių kino pasididžiavimas, įtvirtinantis ir jo tarptautinę vertę. Pakanka paminėti Audriaus Stonio filmus „Ūkų ūkai“, „Varpas“, „Raminas“, „Kenotafas“, „Moteris ir ledynas“, Arūno Matelio „Prieš parskrendant į Žemę“, Giedrės Beinoriūtės „Balkonas“, „Pokalbiai rimtomis temomis“, medijų meno kūrėjo Deimanto Narkevičiaus filmai, Giedrės Žickytės „Kaip mes žaidėme revoliuciją“, „Meistras ir Tatjana“, Kristijono Vildžiūno „Senekos diena“. Audriaus Kemežio prizų kolekcijoje – trejetas „Sidabrinių gervių“, pora Kinematografininkų sąjungos apdovanojimų, Lietuvos kino operatorių asociacijos statulėlė „Ąžuolas“, tarptautiniai įvertinimai.

„Gebėjimas pamatyti, užfiksuoti, parodyti žiūrovams smulkiausias kasdienybės detales, akimirkas, smulkmenas sukuria ir savitą paties operatoriaus pasaulį. Būdamas įdėmus operatorius, jis niekada savo kūryboje neįžeidė žmogaus, gyvio ar paties gyvenimo. A. Kemežio kantrybė (be šios savybės sunkiai galimas realybės „priartinimas“) yra skirta sulaukti atsivėrimo, o ne šokiruojančio kadro. Tai ypatingai etiškas operatorius“ – rašė kino kritikė Rasa Paukštytė rekomendacijoje Audriui Kemežiui, 2015 m. pristatytam Nacionalinei kultūros ir meno premijai gauti. Unikalaus braižo operatorius nebuvo apdovanotas šia premija, keturiasdešimtmetis gal atrodo per jaunas tokios garbės naštai pakelti, ir – tragiškas paradoksas – po trejų metų pagiriamasis žodis tapo pagrindu Kinematografininkų sąjungos atsisveikinimo tekstui.

Tačiau jeigu pradėtume vardinti visą Audriaus Kemežio filmografiją ir už kūrybą pelnytus prizus, šie sąrašai būtų ilgesni už patį straipsnį, kuriame apie savo ypatingai talentingą bendrakūrėją pasakoja du režisieriai. Tai Giedrė Beinoriūtė, su kuria jie drauge sudijavo ir vėliau daug dirbo (Audrius Kemežys – iš pirmo Lietuvoje parengto kino operatorių kurso, jam dėstė Jonas Gricius). Kitas pasakojimas – Audriaus Stonio, kuris galėtų ištarti: „Aš perėjau ugnį, tu buvai su manim“ (taip vadinasi Stonio 2010 m. filmas, už kurį Kemežys pelnė Kinematografininkų sąjungos pagrindinį prizą). Kalbamės vis dar esamuoju laiku, palengva pereidami į būtąjį dažninį.

Giedrė Beinoriūtė:

Mūsų pirma bendra patirtis – „Vulkanovka. Po Didžiojo kino“ (2005). Man jis draugas ir brolis kine. Audrių Kemežį kviečiu filmuoti ne dėl to, kad jis gerai filmuoja. Suprantu, kad jis gerai tą daro, bet man jis pirmiausia yra žmogus, su kuriuo tariesi, nuo – iki. Nuo scenarijaus iki aktorių ir taip toliau. Jis preciziškas, jis košmariškai preciziškas, niekada tau neleis padaryti vidutiniškai. Nes jis pats yra ekstremaliai apdovanotas. Lygiuotis į jį neįmanoma. Į jo jautrumą, pavyzdžiui. Nebent normalaus žmogaus jautrumą padaugintum šimtą kartų. Aišku, su juo sunku dėl to – dėl jo reikalavimų. Tu turi ir derintis, ir taikytis prie jų. Bet jo nepavadinsi kaprizingu. Jis iš savęs visų pirma reikalauja. O iš manęs reikalauja leisti jam daryti savo darbą.  

Esi kvietusi Audrių Kemežį pas savo studentus. Ko iš jo tikėjaisi?

Jis labai tiksliai pamato dalykus. Savotiškai, bet tiksliai analizuoja dramaturgiją, situacijas, prasmes. Jo pastabos visada būdavo vertingos. Tai nereiškia, kad būtinai į jas atsižvelgi, bet susimąstai. Pavyzdžiui, jei Kemežys pasakė, kad kažkurioj vietoj kažkas ne taip, mane apima nerimas. Galbūt ten viskas taip, bet negaliu nereaguoti. Galbūt jis pats po kurio laiko pasakys, kad pirmas variantas vis dėlto buvo geresnis, bet negali negalvoti, jeigu Kemežiui užkliuvo. Dažnai cituoju jį studentams: „Kiną kuria žmonės, o ne kameros“ (tai Neringos Kažukauskaitės pokalbio su Audriumi Kemežiu pavadinimas svetainėje lac.lt http://lac.lt/2008/10/18/).

O kaip jis dirbo savo darbą? Kažkodėl įsivaizduoju, kad geras dokumentinio kino operatorius būna nematomas filmavimo aikštelėje.

Mokėjo išbūti šalia žmonių, tarp žmonių. Sėdėti ir žiūrėti, atsukti kamerą ten, kur reikia. Tu negali su juo iš anksto susitarti, kaip filmuosim, nors mus to mokė. Kemežys atsako: pažiūrėsim vietoj, nuvažiuosim ir matysim. Nesusitarsi su juo, kad gal stambiais planais, o gal nenutrūkstamais. Jokios koncepcijos nesugalvosi. Bus taip, kaip jo jautrumas parodys. Ir negali sakyti, kad tie filmai neturi stiliaus. Visada turi, tik jis nebūna iš anksto sugalvotas.

Ir kadruočių jis nemėgsta piešti. Čia jau vaidybiname kine. Jis sako: negaliu įsivaizduoti plokštumoje. Ima fotoaparatą, aktorius, statistus ir ieško. Ir būtinai toje lokacijoje. Tai galbūt kyla iš jo kaip dokumentininko patirties – pajusti, kaip juda žmogus, kaip krinta šviesa, kaip kas veikia. Filmuodamas dokumentiką, labai greit užmezga kontaktą, randa apie ką pajuokauti, ko paklausti. Kai vaikus filmavom „Pokalbiams rimtomis temomis“, kiekvienam vaikui turėjome po pusę dienos. Audrius sugalvojo, kad kiekvienam turi būti vienoda šviesa. Klausinėjau aš, bet ir jis neiškentęs paklausdavo – gerų klausimų, tokių užvedančių, tikslių. Vaikas galvoja, galvoja, Kemežys dirba.

Jis turi žiauriai gerą humoro jausmą ir vaizduotę. Nustebdavau, kai sakydavo, kad Kemežys lėtas. Kur jis ten lėtas? Jo galva veikia tokiu greičiu! Jis gal kartais tyli, bet situacijose iškart gaudosi ir sprendžia.

Gali prisiminti situacijų? Ypač keblių, jei tokių buvo.

Jo situacijos vien keblios. Jis pats yra kebli situacija. Būdami studentai per mainų programą važiavom į Latvijos kultūros mokyklą. Kai kas gyveno bendrabutyje, kai kas namuose pas studentus. Mes su Kemežiu papuolėm į namus. Tas studentas turėjo vilkšunį, tas vilkšunis suėdė Kemežio kojines. O buvo žiema, tos kojinės vienintelės, ir Kemežys liko basas su kedais. Tai gerai, kad aš tokia pirmūnė, turėjau daug kojinių ir galėjau pasidalinti. Toj pačioj kelionėj Kemežys pavėlavo į autobusą ir liko su dviem VHS kamerom – visu tuometiniu Akademijos katedros turtu. Bet susitranzavo traukinio mašinistus, įkalbėjo nuvežti jį iki tam tikros stoties ir taip sugrįžo. Tai vat jis toks, ir visą laiką.

Ar tiesa, kad jis tobulino, išradinėjo filmavimo techniką?

Jis turėjo dirbtuves, gamino bėgelius įvairiems kameros judesiams išgauti. Turėjo stadikamą (steadycam – filmavimo kameros stabilizatorius) ir nuolat jį tobulindavo, nuolat važiuodavo pas tekintojus detalių išsitekinti, skylių pragręžti. Kai nefilmuodavom ir aš jam skambindavau, klausdavau, kur jis – dirbtuvėj. Kai filmavimo aikštelėj Kemežys pasirodo su savo technika, tai tie asistentai, kurie pripratę prie normalios, iš pradžių bijo, nemoka, negali padėti. Paskui išmoksta. O Kemežys kantrus, dirba savo darbą ir neturi puikybės. Niekada nebuvo iškėlęs savęs aukščiau filmo.

Jam smalsu, kaip režisierius elgiasi su jo nufilmuota medžiaga?

Smalsu, bet mes bijodavom jam rodyti, jis žiauriai kritiškas. Mes su Stoniu susitinkam. Na ką, rodei Audriui? Rodžiau. Ir kaip? Suvarė. Taip, jis kritiškas ir labai dažnai teisus. Jo kritiškumas visų pirma reiškė, kad jam labai rūpi filmas ir dėl to tu juo pasitiki, net jei ir bijai rodyti. Ir dar toks dalykas: jei filmavimo aikštelėje tu jau daugiau nebegali, jis perima tavo funkcijas ir užbaigia tai, kam tu nebeturi jėgų. Be jokių žodžių. O jo kritiškumas – tiesiai, be sentimentų. Ir kadangi žinai, kad jis kritiškas su meile – nelūžti. Tame filme, kur dabar kartu darėm – „Kvėpavimas į marmurą“ – tokia situacija: įeina personažas, pamato, kad grindys išplautos, ir sako „Išplovei grindis?“, paskui pažiūri į orkaitę ir „O, vakarienė!“ Aš Kemežiui sakau: o tau neatrodo, kad jis pirmiau padaro, paskui pasako? Kemežys: tai kad visas filmas toks. Ta prasme – visas prastas. Kitame dublyje išėmiau tuos nereikalingus žodžius, ir vėliau visame filme išiminėjau, kur per daug kalba.

„Marmurą“ Kemežys pažiūrėjo, sako: dar pusvalandį išmesi. Kokį pusvalandį! Susinervinau baisiausiai. Ir po to išmečiau, ir daugiau nei pusvalandį.

Jo kadrų?

Ne tik jo. Ir savo. Tai bendri kadrai. Filmą mes pabaigėme. Kalbėjom su Audrium gal prieš porą savaičių. Sakau, mūsų „Marmuro“ premjera pavasarį. Gerai, sako, sirgsiu už jus. 

Audrius Stonys:

Mūsų susitikimo istorija įdomi. 2006 metais buvau nusprendęs, kad padarysiu filmą be operatoriaus, filmuosiu pats. Turėjau pakankamai daug patirties ir jaučiau, kad galbūt tai mano paskutinis filmas su juosta. Pradėjau ieškoti asistento. Kemežys tada buvo jaunas profesionalas, jau nufilmavęs...

15 filmų, tarp jų naujausias buvo Arūno Matelio „Prieš parskrendant į Žemę“, iki tol jis dirbo su Šarūnu Bartu, Deimantu Narkevičium, Agne Marcinkevičiūte, Vytautu V.Landsbergiu, Marium Ivaškevičium, Giedre Beinoriūte...

Sakau: norėčiau pakviesti tave į savo grupę, bet  neleisiu filmuoti, ar sutinki vien tik užtaisinėti juostą ir sustatyti, jeigu reikės, šviesas. Logiškiausia būtų, jeigu jis lieptų man susirast asistentą, kokį nors berniuką, kuris tą darys. Mano nuostabai Kemežys sutiko užtaisinėti man juostą. Iš pradžių taip ir buvo: jis užtaiso, aš filmuoju, net neleidęs jam pažiūrėti pro kameros akutę. Nes filmas turi būti visiškai mano. Kemežys visą laiką greta. Ir vienąkart jis man pataria: pasuk truputį kamerą. Arba: pakeisk objektyvą. Pasuku, įdedu. Žiūriu medžiagą: tiksliai, tikrai reikėjo taip padaryti, vaizdas išsiskleidė. Vėliau jo klausdavau: o kaip dabar? Dar vėliau: nufilmuok. Ir kuo toliau, tuo man aiškiau, kad jo medžiaga šimtą kartų geresnė. Ir viskas. Taip mes darėm filmą „Ūkų ūkai“. Maždaug nuo vidurio Kemežys perėmė filmavimą, o aš niekada nebežiūrėjau pro akutę, netikrinau, ką jis pasirinko, nors taip elgtis mus mokė: operatorius pastato kadrą, režisierius pasižiūri, sukontroliuoja, patvirtina.

Aš juo visiškai pasitikėjau nuo to pirmo darbo. Jis mane skaitydavo kaip knygą, jautė ir žinojo, ko man reikia, netgi pamatydavo daugiau nei aš. Kai Gruzijoje darėme „Raminą“, mums draudė filmuoti traukinyje, nes tai strateginis objektas, reikia milijono leidimų. Audrius vis tiek filmuos, nesustabdysi, o aš jam išvardijau: man reikia, kad Raminas žiūrėtų pro traukinio langą ir dar vaizdų, kuriuos jis mato. Audrius filmuoja, o aš kalbinu traukinio palydovą, nukreipiu jo dėmesį, kad mums netrukdytų ir nepagautų. Žiūrim medžiagą: pasirodo, Kemežys nufilmavo viską – ne vien kaip Raminas važiuoja ir žiūri į peizažus, bet ir kaip įlipa į traukinį, kaip išlipa. Jeigu jis nebūtų to nufilmavęs, aš neturėčiau  kaip sumontuoti. Iš kur tas Raminas staiga traukiny atsidurtų? Kemežys kaip operatorius sukurdavo dramaturgiją. Mano filmus montuojantis Danielius Kokanauskis sakydavo: na Kemežys, jis taip nufilmuoja, kad tau nepalieka jokios galimybės rinktis – tu imi viską taip, kaip jis nufilmavo. Tokios patirties kaip su Kemežiu daugiau ir nesu turėjęs.Tai labai skiriasi nuo televizijos operatorių darbo, kurie tau duoda tokį meniu – stambus planas, bendras, iš vieno šono, iš kito, susimontuok, ką nori.

Kemežys turėjo valingą režisūrinį operatorinį požiūrį. Ir buvo savarankiškas. „Kenotafą“ filmuodami, mes darydavome pertraukas, išvažiuodavom, grįždavom prie to medžio. Kartą, svarstau, praėjo gana daug laiko, reikėtų nuvažiuoti, pažiūrėti, kaip ten kas, ir ruduo atėjo, gal rudenį reikėtų nufilmuoti. Skambinu savo personažui Jonui, klausiu, ar jis nieko prieš, nes mes norėtume atvažiuoti. Jonas atsako, kad mano draugas juk filmuoja. Pasirodo, Kemežys pasiėmęs kamerą, man nieko nesakęs, nuvažiuoja ir dirba. Ir tie kadrai man buvo be galo reikalingi.

Geras operatorius tau atiduoda tai, ko tu lauki. O talentingas ir toks fantastiškas operatorius, koks buvo Kemežys, duoda daugiau. Atrodo, tu buvai toje vietoje, o staiga jis atskleidžia dalykus, kurių tu nematei. Jis nufilmuoja daugiau, nei realybė diktuoja. Iš „Moters ir ledyno“, pavyzdžiui: purvinas ledo urvas ekrane atrodo kaip ledo salės, kuriomis kamera slenka. Jokių ten salių nėra. Bukas ledo snapas, po juo purvina, slidu, tamsu... Įeina Audrius su kamera ir paverčia tai ledo pasaka.

Jį visada mačiau kaip begalinės jėgos žmogų. Plieninį. Kalnuose nelengva vaikščioti. Keli žingsniai iki trobelės, žiūriu ir galvoju, ar eiti, ar dar palaukti. O Kemežiui reikia plano iš viršaus, ir jis užlipa į aukščiausią kalną – temstant. Kaip jis užlips? O kaip jis sugrįš? Arba – tas kadras, kur džipas važiuoja ir tas veikėjas šūkauja. Audrius pasiima kamerą ir bėga iš paskos, o iš šonų – akmenys, jis šokinėja per tuos akmenis, jam nekliudo ir dulkės iš po džipo. Kalnuose, kur paeiti sunku, jis sugeba bėgdamas nufilmuoti stabilų planą. Naktimis – ne miegoti, o filmuoti, kaip žvaigždynai slenka skliautu, užsilipęs ant kalno – laukti, kol ledas ims spindėti saulei tekant. Atrodo, niekada nepavargdavo, o aš kas vakarą dėkojau Dievui, kad jis niekur neįkrito, į tarpeklį nenugarmėjo, neįlūžo, jo kalnų akmenys neužgriuvo.

Stonys norėjo filmuoti, o Kemežys gal norėjo režisuoti?

Kaip tik kai filmavome „Moterį ir ledyną“, buvo sutrikusi mano sveikata, ir nutariau likti Almatoje, nes ir ten buvo darbų, todėl pasiūliau Audriui kad pafilmuotų kalnuose savarankiškai, nes jau ketvirta ekspedicija, abu kiaurai žinome, ko reikia filmui. Ne, sako, man geriau, kad tu šalia būtum. Mes kalbėdavomės net nesikalbėdami. Nebuvo taip, kad konceptualiai aptariame, ką darome. Tiesiog einame kalnais, kalbamės kažkokiomis nuotrupomis. Kartais išvykstame filmuoti, porą valandų važiuojame ir tylime. Atvažiuojame, ir jis filmuoja tiksliai tai, apie ką aš galvojau, ką įsivaizdavau. Tai jo didžiulis talentas.

Ir dar vienas Kemežio talentas – operatoriaus technikos meistravimas. Apie tai vis išgirsdavau per jūsų fimų premjeras.

Jis mėgo kurti nebūtus aparatus, kuriais pasiekdavo fantastiškų dalykų. Yra tokia technika, vadinamasis taimlapsas (time-laps): kamerą pastatai, ji filmuoja iš lėto, tada ekrane per kelias minutes saulė pateka ir nusileidžia – tu kadre matai, kaip laikas eina. Kemežiui to neužtenka. Jis sukūrė motoriuką, kad kamera dar ir suktųsi, panoramuotų. Ir nufilmavo tokį planą, kur saulė pateka, prasideda rytas, tu nepastebimai keliauji per miestelį nuo vieno galo iki kito, o to plano pabaigoje – jau naktis, namuose įsižiebia šviesos. Tarsi paprasta panorama, bet per tą panoramą praeina visa diena.

Kuriame tai filme?

Filmuota „Kenotafui“, jo vokiškai novelei, kurios filme nėra.

Tokį stebuklą nufilmavo – ir nėra?

Tiesiog visa novelė neprikibo prie filmo. Kiek lieka visada stebuklingų dalykų... Visko negali gi sudėt.

Per „Ūkų ūkus“ norėjom nufilmuoti plaukiantį šuniuką. Mus, plaukiančius upe, visą laiką lydėjo šuo. Išplaukiam, ir jis plaukia iš paskos. O kaip, svarstėm, padaryti, kad kamera nejudėtų, o šuo įplauktų į kadrą ir tiesiog perplauktų iš vieno krašto į kitą. Ir tada Kemežys ėmė konstruoti aparatą iš vandens dviračio. Padarė brėžinius, vežėm juos šaltkalviams, tie pjaustė tą dviratį, padarė kraną, ant to krano sėdynė ir rankena, čia užsikabina kamera, apačioj oro pagalvė, kad galėtum kamerą nuleisti prie pat vandens ir filmuoti. Kokį mėnesį dirbo, kol sukonstravo agregatą. Paskui pasižiūrėjom, kad su paprastu pagaliu nuleidi kamerą prie vandens ir filmuok. Taip kad ne visi jo aparatai pasiekdavo tikslą ir nebūdavo panaudojami.

Bet jis mokėjo ir iš paprasčiausių dalykų padaryti nepaprastus. Per festivalius aš daugiausiai klausimų sulaukiu iš operatorių. Yra kadrų, kur jie sako: čia, aišku, dronas, čia operatorinis kranas, čia, aišku, slaideris. Ne, sakau, mes nieko to neturėjome, kai filmavome „Moterį ir ledyną“. Kaip!? Viskas Kemežio padaryta iš pagalių ir akmenų. Operatorinis kranas? Ledyne surastą pagalį jis apriša virvėmis, pakabina akmenis atasvarai – toks „kranas“ gali iškelti, nuleisti kamerą. Operatorinis kranas šiaip labai tikslus prietaisas, bet kuris neteisingas judesys iškart matosi ekrane, o padaryti tokį prietaisą iš pagalio – nesuvokiama. Yra vienas planas, pats ilgiausias „Moteryje ir ledyne“, kur joks operatorius negali iššifruoti, kaip nufilmuota: kalnuose teka upelis, kamera ilgai, iš lėto leidžiasi žemyn... Dvi minutes tai trunka. Kemežio stebuklai.

Tai paskutinis jūsų kartu darytas filmas?

Jis dar filmavo „Laiko tiltus“, kuriuos dabar darau apie Baltijos šalių poetinės dokumentikos meistrus. Ten yra jo kadrų. Kemežys nufilmavo Uldį Brauną, ir tai buvo paskutinis Brauno filmavimasis, po trijų mėnesių žmogus iškeliavo (Uldis Brauns, 1932 – 2017, Latvijos kino režisierius, operatorius, scenaristas, fotografas).

Kemežio tokia didžiulė filmografija, neįtikėtina. Skaičiuoju, kiek filmų dar išeis: Giedrės Beinoriūtės „Kvėpavimas į marmurą“, Tomo Vengrio „Gimtinė“, amžiną atilsį Audriaus Mickevičiaus „Lygtinis paleidimas“, mano „Laiko tiltai“. Keturi!

Man visada atrodė, kad jis bando likimą. „Kenotafą“ filmuodami grįžinėjome žiemą baisiais apledėjusiais keliais, ir kai pasiekėm normalų kelią, aš atsidusau iš palengvėjimo, kad mums pavyko nenulėkti į griovį, o Kemežys iškart pasuko į miško kelią, vėl pusnys, ledas. Sakau, kodėl, juk yra geras nuvalytas plentas. Ai, sako, neįdomu. Ir mes vėl lekiam per sniegus, šokinėdami, slysdami, klimpdami. Jam reikėjo tokio azarto. Arba „Moteryje ir ledyne“ filmuojam muzikantą. Jis sėdi aikštelėje, į kurią patenki, perėjęs tiltuką per didžiulį baisų griovį, priverstą statybinių atliekų, armatūrų, stiklų, virbų. Greta tiltuko per tą griovį eina vamzdis. Kemežys vienoj rankoj laiko štatyvą, kitoj kamerą ir eina ne tiltu, o tuo vamzdžiu. Žiūriu ir galvoju: jeigu jis paslystų, yra dvi galimybės – mesti brangiausiai kainavusią aparatūrą ir išsigelbėti, įsitvėrus to vamzdžio, arba... gelbėti aparatūrą, nesilaikyti vamzdžio ir... užsimušti? Aš nusisuku, nes negaliu žiūrėti, o jis ramiausiai pereina nepaslydęs. Kalnuose mes galime nakvoti namuke, pasikūrę krosnį, o Kemežys renkasi palapinę ir miega, pasiklojęs ant akmenų. Per šalčius, pūgas, lietų. Filmuodamas „Raminą“, jis lipo aukštos pilies siena su vos išlindusiomis plytomis, vienoje rankoje laikydamas kamerą – nes jam reikėjo plano iš aukštai. Gruzinų minia susirinko, rėkė jam, kad nuliptų. Kemežys ramiausiai užlipa ir filmuoja. Ir čia ne poza miniai stebinti – jam reikia plano, jis dirba, ramiai, be pretenzijų ir kaprizų.

Dabar prisimenu – ledynuose, kai atrodydavo, kad aš daugiau nebegaliu, širdis susprogs, neatlaikiusi tos visos kelionės, jis sakydavo: tau sunku, bet pagalvok, kaip tau bus gera, kai galėsi sau pasakyti, kad įveikei tai. Kai jis sirgo, aš tikėjau, kad jis galės panašiai pasakyti sau. Tikėjau jo jėga. Ir ligoninėje mačiau tvirtą Kemežį. Atėjau, nežinau, ką sakyt, viskas, ką šneku, atrodo beprasmiška. Sakau, kad „Moters ir ledyno“ premjeros Kazachstane dar nepadarėme, birželį reikėtų nuvažiuot, parodyti... Galvoju, kokia premjera, apie ką aš čia kalbu. Apie vieną filmą, apie kitą. Jis žiūri į mane. Nevark, sako. Man to šūdo malimo nereikia. Tu tiesiog pasėdėk, o aš pažiūrėsiu į tave. Ir patylėsim.

Užrašė Rūta Oginskaitė

Audriaus Stonio archyvo nuotr.