Aktorystė kaip raumuo

Kino ekranuose jau rodomas Audriaus Juzėno ilgametražis vaidybinis filmas „Pelėdų kalnas“, pasakojantis apie stalinmetį ir dramatiškus pokario pasirinkimus. Lfc.lt - pokalbio su pagrindinių vaidmenų atlikėjais Paulina Taujanskaite ir Aidu Jurgaičiu fragmentai - apie aktorystę, darbą filmavimo aikštelėje, įkvėpimo šaltinius… 

Aktorystė:

Paulina: „Kuriant bet kokį vaidmenį, juk negalvoju, kad esu, pavyzdžiui, Rita ir myliu Tadą. Tik emocija lieka ta, kurią vaidinai. Jeigu aš verkiau kadre, tai reiškia, kad aš įdirgusi ir, baigus filmuoti sceną, dar kurį laiką būsiu jautresnė kiekvienai smulkmenai.“

Aidas: „Manau, kad aktorystė - tai gebėjimo pajungti vaizduotę, įsivaizdavimo menas. Prisideda ir personažas. Klausiu, kaip mano personažas reaguotų į vieną ar kitą situaciją? Vaidyba - tai realios patirties, įsivaizdavimo „kaip turėtų būti“ ir personažo perspektyvos jungtis. Vaizduotę pasitelkiame, ir tai būtina, bet vaidmens „molis“ esame tik mes patys. Aktorystė kaip raumuo, jį visada turi lavinti. Bet nereikia bijoti ir pertraukų. Mus labai muštruoja, kad niekada negalima sustoti ir visada reikia būti produktyviems. Bet juk neįmanoma taip. O tie kurie bando, dažnu atveju patiria perdegimą. Taip, riba yra plonytė, kiek galima sau leisti atsipūsti, o kada reikia stoti pilna koja į darbus. Tačiau būtina atsikvėpti, susidėlioti prioritetus, pasitikrinti kelią, kuriuo eini.“

Paulina: „Mes turime išmokti ilsėtis ir nepykti ant savęs už tai. Nes tas destruktyvumas nepadeda. Na, kažko nepadariau, reiškia, dar neatėjo laikas arba aš išvis netinku vienam ar kitam darbui. Tai dar vienas iššūkis su kuriuo reikia susitaikyti ir jį priimti.“

Aidas: „Svarbu pripažinti sau, koks esi šiandien. Mes keičiamės ir, štai to, ko negalėjome padaryti prieš penkerius metus, šiandien galime. Negalime šiandien, bet po dešimties metų gal jau būsime pasirengę. Pavargau nuo nuolatinio savęs kaltinimo, ir todėl dabar stengiuosi kur kas lengviau žiūrėti į gyvenimą.“

Darbas filmavimo aikštelėje:

Aidas: „Audrius Juzėnas man yra pavyzdinis kūrėjas. Jis sugeba uždegti ne tik filmavimo metu, bet ir motyvuoja imtis bet kokio kito kūrybinio darbo. Regis, jis ieško tokių pat degančių akių kaip jo paties, o atradęs jas, nori padaryti su tuo žmogumi kaip įmanoma daugiau. Gerbiu jį kaip savo kino mokytoją ir autoritetą.“

Paulina: „Pritariu. Jis moka rasti kelia į aktoriaus sugebėjimus, gerbia jį. Nors, prisimenu, vieną kartą šiek tiek buvome susirėmę. Filmavom paskutinę pamainos sceną, akivaizdu, visi laukia kol greičiau užbaigsim ir galėsim grįžti namo. Jaučiau spaudimą. Negalėjau susikaupti ir gal kokį dešimtą kartą kartojom dublį. Režisierius kelia balsą, sako, kad nesistengiu. O aš - stoviu visa apsižliumbus, man žmogus aiškina, kad aš nesistengiu. O aš? Aš širdį atidaviau! Ir tada Juzėnas pagavo momentą. Sako, viskas – dabar! Spaudžiam! Ir tas dublis pagaliau išėjo geras.

Sunkiausia aikštelėje - kai neduoda pakankamai laiko. Kai šviesų pastatymas tampa svarbesnis už aktorių pasirengimą. Filme yra labai sunki lavono atpažinimo scena. Reikėjo verkti, bandžiau kauptis, bet aplink vyko daug veiksmo: neša šviesas, statomos kameros ir t.t. Režisierius jau sako “viskas, Paulina, spaudžiam”. Sakau: „Ne! Palaukit, norit, kad dabar taip ir verkčiau? Negaliu, duokit bent dvi minutes.“ Beje, tai pasakyti buvo labai drąsu. Pati nustebau, kai režisierius labai pagarbiai, kiek pasimetęs, sako, gerai, kai būsi pasiruošusi, sakyk.“

“Pelėdų kalnas”:

Aidas: „Filmas juk apie jaunus žmones. O kur yra jaunatviškas maksimalizmas, yra ir pokytis, tai svarbiausia. Prieš 70 metų tam tikrose aplinkybėse žmonės turėjo gyventi. Jie lygiai taip pat mylėjo, pykosi, džiaugėsi, šventė, vertino draugus, valgė, ieškojo savęs ir t.t. Šiandien tas pats - tik aplinkybės kitokios. Tai filmas apie kaitą ir jaunųjų pasirinkimus. Ne apie pokario veidą reikia kalbėti, svarstant apie šį filmą, bet apie mūsų, jaunimo, veidus.“

Paulina: „Taip, juk negali vaidinti konkretaus laikmečio, tuo labiau, jog neturime jokių tiesioginių sąsajų su juo, tik vyresniųjų prisiminimus. Stengiesi daugiau įsigilinti į jų asmeninius patyrimus, kodėl jie elgėsi vienaip ar kitaip. Iš šios patirties supratau vieną labai aiškų dalyką - negalima nieko kategoriškai teisti. Mes nežinome visų aplinkybių ir kiekvienas tuo metu elgėsi taip, kaip jam atrodė geriausiai, lygiai kaip ir mes šiandien.“

Patriotiškumas:

Aidas: „Atsakyti apie savo patriotiškumą man labai sunku. Nenoriu nieko žadėti. Ar aš noriu ginti Lietuvą? Na, taip, aš noriu kurti, prisidėt, aš noriu ją auginti. Bet jei jūs klausiate ar aš imsiu į rankas ginklą ir žudysiu? Ne, aš nenoriu žudyti.“

Paulina: „ Pagalvokit patys, jeigu atvažiuoja svetimi tankai į mūsų teritorijas. Tai sėdėti ir laukti kol mus tiesiog išžudys? Manau, nesudrebėtų ranka ką nors susprogdinti ginant Lietuvą. Aš pritariu, kad karu yra tik auginamas karas, bet ką daryti? Pasikartosiu, nelaukčiau kol sušaudys tėvus ir artimuosius.“

Laisvė:

Paulina: „Manau, pirmiausia reikia suvokti savo nelaisves, tada ieškoti kelių kad išsivaduotum iš jų, ir tik po to pajusi laisvę. Laisvė, kai tu nesi spaudžiamas apsimetinėti kažkuo ar pritarti kažkam, kam iš tikrųjų nepritari.“

Aidas: „Atsakomybė. Mes greičiau priimame laisves, o atsakomybės neprisiimame. Kalbu ir apie save. Esame atsakingi ne tik už save, bet ir už šalia esantį. Laisvė lygu atsakomybė. Šalia - ir sąmoningumas. Pastebiu, jog daug žmonių neturi net menkiausio sąmoningumo.“

Energija:

Aidas: „Dažnai jaučiuosi kaip kempinė, kuri sugeria. Jau vaikystėje suvokiau, kad kuo daugiau žinosi, tuo būsi pajėgesnis. Stipriai jaučiu, kad turiu kuo daugiau sužinoti ir patirti, nes atėjus laikui, turėsiu tai perduoti jaunesniems. Gyvenimas juk susideda iš tam tikrų etapų,  buvai vaikas, viskas buvo nauja, pradėjai kaupti bagažą, tada naudoji sukauptas žinias, bet juk nesustoji, tobuli save, galiausiai tampi mokytoju savo vaikams, anūkams. Jaučiu atsakomybę už tai ir stengiuosi dėl kuo geresnių rezultatų. Juk po manęs liks tik energija, tik nuo manęs priklauso kokia ji bus.“

Paulina: „Čia tikra tiesa. Iš savo patirties galiu tokį pavyzdį pateikti. Leonidas Donskis. Jis jau miręs, bet žiūrėjau visas jo laidas. Ir manyje, vien per laidas, yra tam tikra Donskio dalelė. Daug idėjų, kuriomis seku ar apie kurias kalbu, yra atėję būtent iš jo kalbėjimo. Jis ir toliau lyg kalba per mane. O aš jo niekada nesu net mačiusi, ir jis tikrai net nepagalvojo, kad kažkur yra Paulina, kuri semiasi iš jo įkvėpimo. Žmonių energijos vaikšto tarp mūsų.“

Praradimai:

Aidas: „Mes, regis, prarandame sugebėjimą perduoti žinias vieni kitiems. Tėvai vaikams, seneliai anūkams. Nebėra tradicijų puoselėjimo. Mes lyg tokie „nepamokyti“ likome. Akivaizdu, ir toliau negalėsime perteikti žinių, nes patys jų neturėsime.“

Paulina: „Visuomenėje vis dar jaučiamas grobuoniškumas. Jeigu kavinėje ant stalo yra servetėlių, tai kai padavėja nematys, aš visas pasiimsiu ir namo parsinešiu, nors man jų net nereikia. Vis į namus, ne iš namų, ane? (juokiasi) Bet juk šiandien turim ir tų servetėlių, ir cukraus, ir viso kito, viskas gerai, tai gal jau užteks, ir mokykimės pasitenkinti tuo, ką turime? Tikrai norėčiau, kad išnyktų ta iš sovietmečio likusi „dantis už dantį“ taisyklė. Taip pat pasigendu didesnio suvokimo silpnesniųjų atžvilgių - pagyvenusių žmonių, vaikų, taip pat gyvūnų.“

Įkvėpimo šaltiniai:

Aidas: „Ateina laikas, kai literatūros ar kino nebeužtenka įkvėpimui, tada atsigręži į šalia esančius žmones. Knygos, parodos man labiau asocijuojasi su momentiniu suvokimu, minties grynumu. Bet tikras įkvėpimas gali ateiti tik iš kitų žmonių. Įkvėpimas yra kilęs iš žodžio kvėpavimas, todėl įkvėpimas turi būti gyvas. Pasakysiu kitaip, būna dienų, kai nori kažką padaryti, turi idėją, bet vienas jos nesiimi. O kai sutinki taip pat degančias akis, tada su dar didesne aistra įgyvendinti kilusią idėją. Įkvėpimas ateina iš patikėjimo - savimi ir kito patikėjimo tavimi.“

Paulina: „Šiuo metu mane labai įkvepiantis žmogus yra VDA profesorius Arvydas Šaltenis. Prieš gerą mėnesį su juo ir dar keliais dėstytojais lankėmės Kazio Varnelio parodoje. Jie visi buvę Varnelio bičiuliai, artimai jį pažinojo, matydavo tapybos procesus. Jų pasakojimai ir prisiminimai man padėjo geriau pažinti šį Lietuvos menininką. Jie kalbėjo apie piešinius, prisiminė konkrečias istorijas ir jomis dalinosi. Man tai buvo didžiulė džiaugsminga patirtis ir viena įsimintiniausių rudens popiečių.“

Autoritetai:

Paulina: „Manau, kad turėti autoritetą yra labai svarbu. Visada turiu turėti mokytoją. Labai kankinuosi, jei neturiu kažkokio žmogaus, kurį vertinu kaip viršesnį, protingesnį, iš kurio mokausi.“

Aidas: „Aš linkęs galvoti, kad jaunas žmogus turėtų turėti įvairaus amžiaus bičiulių. Reikia prisileisti ir jaunesnius - taip perduodame jau turimas žinias. Svarbu būti bendraamžių tarpe, nes mums rūpi tos pačios problemos, mūsų patirtys panašios, galime drąsiai diskutuoti. Ir svarbiausia yra turėti vyresnių draugų, mokytojų, kurie, prireikus galėtų pasidalinti savo patirtimi, papasakoti istorijų ar tiesiog duoti patarimą, kai pats jautiesi visiškai nieko nežinantis. Mes turime mokytis priimti ir kritiką, turime mokytis argumentuotai diskutuoti su aplinkiniais. Tada, manau, gyvensime socialiai sveiką ir pilnavertį gyvenimą. Labiausiai, kuo džiaugiuosi šiandien - suvokimu, kad esi tik mikroskopinis taškelis laiko istorijoje. Ir svarbiausias esi ne tu, o tai, kas vyksta aplink. Tu tik prisitaikai ir bandai išlikti, ir, jei galvoji plačiau, dar stengiesi padėti šalia esantiems.“

 Užrašė Brigita Kulbytė

Asmeninio archyvo nuotraukos; Luko Juzėno nuotraukose iš filmavimo aikštelės - Paulina Taujanskaitė, Audrius Juzėnas ir Aidas Jurgaitis.