Kino teatre.Vyrai savo vietoje. Šita planeta
Gydytojai skaičiuoja ampules, dviratininkai apšilinėdami mina treniruoklių pedalus. Prasideda nauja Giro d'Italia diena. Antras pagal svarbą burtažodis po Tour de France. Trys savaitės. Trys tūkstančiai kilometrų plento. Ilgos tiesioginių transliacijų valandos milijonams žiūrovų.
Kameros stebimi sportininkų judesiai kelia estetinį pasitenkinimą ir emocijas. Sportas kinematografiškas, o dauguma dokumentinių ar vaidybinių filmų apie jį pasakoja tą pačią atkaklumo bei varginančio kelio į pergalę istoriją. Sporte netrūksta įtampos, konfliktų, peripetijų ir herojų, – jis dramatiškas ir leidžia didžiuotis valingu žmogumi, nepaisant skausmo nugalinčiu savo kūną. Profesionaliojo sporto pergalės ir rekordai atspindi į progresą orientuotos visuomenės vertybes. Sportininkai įkūnija idealą ir savo pavyzdžiu įkvepia susiimti ir ištverti darbo bei kasdienybės sunkumus.
Arūno Matelio dokumentinis filmas „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ – ir kitoks, ir panašus į kitus kino kūrinius apie sportą. Panašus, nes autorius žavisi pasirinktu objektu – dviračių lenktynėmis, kuriomis domisi ir yra išbandęs. O iš kitų Matelio filmą išskiria „lūzerių“ tema. Vadinamieji gregory dviratininkai padeda laimėti savo komandų lyderiams: kelyje perduoda vandens buteliukus, pridengia lyderį nuo vėjo, padeda jam įvažiuoti į kalną, leidžia „sėsti ant rato“ ir t.t. Šis pasiaukojimas dėl kito yra pagrindinė filmo tema.
Realybė „Nuostabiuosiuose lūzeriuose...“ stebima tikslingai, o kadrai montuojami tarsi eilėraštyje, kur vyrauja pasikartojantys motyvai bei balansuojama tarp abstraktumo ir konkretumo – vaizdų poezijos ir informatyvumo. Filmas prasideda nuo tamsoje mirgančios oranžinės šviesos, kuri pabrėžia pačią kino materiją – šviesą ir judėjimą. Važiavimo leitmotyvas yra neatsiejamas nuo filmo objekto – dviračių sporto. Preciziškai sumontuotas kūrinys prasideda tunelio tamsa, o baigiasi akinančia šviesa – panoraminiu apsnigtu peizažu. Pasikartojantis važiavimas tuneliu paveikus kino salėje, kur tamsą galima patirti fiziškai. Ji perteikia išsekusio sportininko aptemusią sąmonę ir pasakoja apie tuos, kurie, anot režisieriaus, prisikelia.
Po abstraktaus šviesos judesio subjektyvi kamera, tarsi riedėdama nuo kalno, „dreba“ skubančių į pagalbą gydytojų automobilyje ir pabrėžia įtampą, stresą bei pavojų. Kadangi filmui būdingi kontrastai, sumaišties vaizdą keičia gamtoje svarmenį kilnojantis vyras. Ankstyvo pavasario kalnų peizažas – nuogi medžiai ir tirpstantis sniegas – kuria bundančios vilties nuotaiką. Plika herojaus galva primena vienuolio. Sveinas Tuftas vilki vasariškai, basomis vaikšto per sniego tarpuose atsivėrusią praėjusių metų žolę, kopia uolomis ir sėdi lediniame kalnų šaltinyje. Vyro veidas ir akys nušvitę. Jis giliai ir garsiai kvėpuoja.
Iš stilizuotų atodūsių Alberto Lucendo sukuria filmo muziką. Ritmingas ir nuotaikingas kvėpavimas lydi dviračių lenktynių vaizdus – iš arti rodomas minančias kojas, palinkusias nugaras, vairą laikančias rankas ir pilku plentu lekiančius siaurus ratus. Važiavimo greitį ir sumaištį keičia pauzės. Sužeistas kūnas yra neišvengiamas dviračių sporto ir kino apie jį motyvas. Dviratininkus medikai gelbsti tiesiog kelyje: sportininkas įsikimba važiuojančio automobilio, o išlindęs pro langą gydytojas dezinfekuoja žaizdas. Griūtyje kai kurie dviratininkai susižeidžia taip, kad nebegali atsikelti ir turi pasitraukti iš lenktynių, bet įprastai jie keliasi ir važiuoja toliau. Filme pabrėžiama sena išmintis – sportininkui svarbiausia ne fizinė, bet psichologinė ištvermė.
Dviratininką Danielle Colli režisierius filmuoja ligoninėje, sekdamas jo gijimą. Intymioje aplinkoje – masažo kambaryje – stebimas ir Paolo Tiralongo. Filme neminimi dviratininkų vardai, tačiau arti pritraukiami jų veidai – vėjo nugairinti, skulptūriški, išraiškingi ir tiesiog gražūs. Režisieriui svarbu parodyti sportininkų akis – skaidrias ir ypatingai spindinčias: tamsiai mėlynas Colli, žalias Tiralongo ir žydras Sveino Tufto. „Tai – mano gyvenimas“, – gali pasakyti kiekvienas, kuris mina pedalus, nugali save ir nepasiduoda. Dviratininkai sutinka, kad svarbu būti savo vietoje, tačiau ją atrasti – sunku.
Nors gregory niekada nelaimi, dokumentiniame filme „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ yra pergalės akimirkų, neatsiejamų nuo šampano laistymo, rožinių laimėtojo marškinėlių ir dviejų gražuolių, bučiuojančių nugalėtoją. Tai virpina feministinę širdį ir atveria akis, į kurias pradeda kristi sportininkų kostiumus nusėję rėmėjų vardai, tokios pat „reklaminės“ mašinos ir už viso to slypintis verslas. Šios – ne Arūno Matelio filmo temos – verčia galvoti, kad sportas nėra kita planeta (kaip nurodoma pavadinime), bet pagimdytas kaip tik šio pasaulio. Jis atstovauja Vakarų pažangos, konkurencijos, pergalės ir vartojimo vertybėms. Taip pat turi ideologinės galios bei tarnauja reginio visuomenei. Vis dėlto Matelio filme dviratininkai vaizduojami kaip nuo viso to nepriklausomi, kitos planetos gyventojai, nes sportu režisierius neabejoja. Kaip tai, pavyzdžiui, daro Marta Prus dokumentiniame filme „Virš galimybių ribos“ (2017), kuriame kritiškai seka meninės gimnastikos atstovės pasiruošimą olimpinėms žaidynėms ir parodo prieštaringus sporto užkulisius bei sportininkų patiriamą psichologinį smurtą.
Tačiau meilės persmelktam Arūno Matelio kūriniui nevalia priekaištauti dėl savo herojų idealizavimo. Sportininkai įkvepia ir tai yra nepaaiškinama. Sužeisto dviratininko riksmas – ne tiek skausmo, kiek nusivylimo, kad turės nutraukti varžybas, – sukrečia. O savo kūno ribas peržengiantys ir dėl kitų pasiaukojantys vyrai žavi ir turbūt neverta žiūrint gerą filmą bambėti apie sporto prasmę.
