Iš archyvų. Skristi būtina
Vis dažniau proginiai motyvai paskatina atsirasti naują lietuvių meninį filmą. Šventėme Antano Vienuolio-Žukausko šimtmetį, ir į tas iškilmes organiškai įsipynė jo ekranizacijos ,.Arkliavagio duktė" pirmieji rodymai. Šiemet, kai sukanka 50 metų nuo tragiškos Stepono Dariaus ir Stasio Girėno „Lituanikos" odisėjos baigmės, susiduriame su nauju, ką tik gimusiu filmu „Skrydis per Atlantą". Tokiais atvejais turbūt svarbiausia yra peržengti regioniškumo ribą, įžvelgti, kokios visuotinės tiesos slypi už, atrodytų, lokalaus, svarbesnio tik vienai kuriai tautai ar šaliai fakto. Šis nelengvas uždavinys naujame kūrinyje išspręstas, nes jis ir griežto stiliaus memorialas, pusiau dokumentine dvasia rekonstruojąs naujausios mūsų istorijos puslapį, ir pokalbis apie pažangos kainą, apie patriotizmą, apie didvyriškumą, kartais tampantį tiesiog gyvenimo būdu.
Vertingiausia, kad ,,Skrydžio per Atlantą" autoriai (scenaristai J. Glinskis, R. Vabalas, režisierius R. Vabalas) nė nemano ant rekonstruotų įvykių patys berti apibendrinimų druską. Iš griežčiausiai dokumentuotos, autentiškos iki smulkiausių detalių filmo medžiagos tos mintys kyla natūraliai, savaime. Senosios aviacijos kasdienybė, pati epocha, kupina dramatiškų nuojautų, įkvėpė autorius vos vos nostalgiškam tonui, tačiau temos teikiamomis išorinio romantizavimo galimybėmis autoriai visai sąmoningai nepasinaudojo. Jų lėktuvai ne tik teikia žmonėms saldų atitrūkimo nuo žemės pojūtį, jie spjaudosi alyva ir nosimi sminga į nuodėmingą žemę. Atsisakydami pseudopoetinio požiūrio, filmo kūrėjai kaip tik pabrėžia „proziškuosius" momentus: prarastą sveikatą, netikrumą dėl rytdienos, konfliktus su „šio pasaulio galingaisiais" (,,Pažanga yra pažanga, o prievarta yra prievarta", — taria Darius savo paprastą kredo amerikinės aviafirmos „Lokhid" vadeivai), skolas, nykų būtinumą kaupti lėšas „Lituanikai" tiesiog po dolerį... Ir kad šioji prakeikta realybė vis dėlto nesužlugdo mūsų herojų - tai be nereikalingų žodžių ir, svarbiausia, be jokių neatsakingų „poetizmų" byloja apie Dariaus ir Girėno moralines savybes, charakterių jėgą, apie juos apėmusią galingą skrydžio idėją.
Įdomiai filmui parinkti aktoriai, jau nekalbant apie jų portretinį panašumą į istorinius prototipus. Temperamentu, berniokiška šypsena, kartkartėmis nušviečiančia veidą ir tarsi praveriančia šios susižavėjusios sielos kampelį, imponuoja Remigijus Sabulis - Darius, nors, reikia pripažinti, aukščiausios klasės profesionalu jį įsivaizduoji jau sunkiau. Bene geriausi jo fragmentai — tie, kur Darius be jokio vidinio įsitikinimo balse žada „maut į Lietuvą", gyventi „ramiai kaip kiti", o tu žvelgi į tą maištą, šventai žinodamas, kad nieko iš to neišeis — ir ne tik dėl to, kad esi pažįstamas su istorija, o pirmiausia dėl charakterio logikos. Ypač didelį vidinį emocinį pagreitį filmui suteikia (koks paradoksas!) be galo santūriai teatro režisieriaus Eimunto Nekrošiaus suvaidintas Girėnas. Net jeigu herojus ir nepasakotų ekrane nelengvos savo biografijos, ją jaustum ir taip, „tarp eilučių". Viena gražiausių filmo scenų — netikėtas Girėno pasirodymas sanatorijoje, pas Darių — jis, varžydamasis nemokėdamas ir nenorėdamas atvirai reikšti jausmų, tik tarmiškai nutęsia: „Radau nebrangiai „Belanką"...
Gero žodžio pelno filmo „Skrydis per Atlantą" materialiosios pusės kūrėjai — operatorius J. Tomaševičius, dailininkas A. Ničius, kostiumų dailininkė I. Vabalienė, savo devizu pasirinkę griežčiausią autentiškumą, sugebantys įžvelgti savotišką grožį ir senoviniuose angaruose, ir lėktuvų-etažerių linijose, ir „kombinezonų estetikoje", apsprendžiančioje filmo kostiumą. Šykščiais brūkštelėjimais išgaunama nepakartojama atmosfera — ir ne tik tuomet, kai ją tiesiogiai kuria B. Kutavičiaus muzika ar nostalgiški Amerikos lietuvių gegužinės chorai. Kartais pagrindiniu atmosferos elementu čia tampa plastika (tuščias gelsvas amerikinis tramvajus su vienišu negru saksofonistu ir tirštai mėlynos sutemos už jo lango), kartais — tiksli ansambliška aktorystė, kaip toji bendra skaudi pauzė, Amerikos lietuviams gavus dovanų iš gimtinės.
Svarbi „Skrydžio per Atlantą" potemė -- keliantis galvą fašizmas ir jo nesuderinamumas su tauriausiais žmogaus sielos polėkiais. Šioje linijoje jaučiamas dramaturginis augimas, iš karto ji žengia paraleliai pagrindinių herojų istorijai, įžūliai plečiasi, o abiem linijoms susikryžiavus, ir įvyksta neišvengiama tragiškoji atomazga... Šiaip jau scenarijus kartais ir sušlubuoja, kai viename kuriame epizode beužsimezgantis konfliktas toliau nebeįgyja logiško tęsinio, tuo lemdamas tam tikrą filmo fragmentiškumą. Suprantu, kodėl autoriai tiek mažai metražo skyrė pačiam skrydžiui: jie, matyt, nenorėjo dėtis visažiniais, fantazuoti, patys tuo neigdami pasirinktą autentiškumo formulę. Tačiau dėl bendros filmo kompozicijos čia būtų buvęs tik į naudą ryškesnis emocinis akcentas.
„Skrydžio per Atlantą" privalumai bei klaidos, žinoma, dar bus plačiau analizuoti. Šiandien, pristatant naująjį filmą, norėtume pasakyti tik viena: pastatytus kuklus ir vyriškai santūrus kūrinys apie gražius žmones, apie žygdarbio natūralumą.
Saulius MACAITIS
Žurnalas „Švyturys“, 1983, Nr.13
