„Kino pavasaris“. ... o pas kitus – flamingai

Trumpametražiai filmai jau seniai tapo nebe vien studentų (šiemet jiems skirta atskira programa), pradedančiųjų, dokumentikos kūrėjų reikalu ar „juodraščiu“ prieš bandant įžengti į ilgametražes juostas. Tai profesionalus pasakojimas, paklūstantis kino kūrimo taisyklėms, atskleidžiantis režisieriaus stilių, santykį su ekrane kuriamu naratyvu ir siekį per mediją užmegzti kontaktą su auditorija (naiviai norėčiau tikėti, kad režisieriai (ne antrarūšės pramoginės produkcijos generatoriai) dialogą su savo žiūrovu vis dar laiko vienu savo tikslų). Ir tos koncentruotos dešimt minučių, skirtos išreikšti norimai temai, kartais gali tapti didesniu išbandymu nei ilgo metro filmo sukūrimas.

Šių metų „Kino pavasario“ lietuvių filmų premjerų programoje pristatyti penki trumpo metro filmai: kaip visada – įvairūs tiek temomis, tiek pasirinkta forma (nuo dokumentikos iki animacijos), o ir dalis režisierių – jau ne debiutantai, jų kurtus filmus buvo galima pamatyti praėjusių metų lietuvių kino festivaliuose.

Galbūt negražu rinkti favoritus, bet tokiu šiemet man tapo Tito Lauciaus (atrodo, pirmą kartą sėdusio į režisieriaus kėdę ir iki šiol tik rašiusio scenarijus) „Gyvatė“. „Siauras“ (siužeto prasme), nedidelio biudžeto, su dviem veikėjais, uždaras – veiksmas vyksta viename bute, jis nešmantrus (jeigu pamiršim žalią ilgą gyvūną), bet pataikė tiesiai „į dešimtuką“. Du filmo herojai Miglė (Gelminė Glemžaitė) ir Eimantas (Valentin Novopolskij) po ilgametės draugystės nusprendė apsigyventi kartu. Viskas klostėsi neblogai kol vieną dieną Eimantui besisukant po vonios kambarį iš klozeto išlindo... gyvatė. Tarp komedijos ir absurdo balansuojantį filmą čia ir galėtumėme palikti: vis praskaidrindama savo dienas buitiniais konfliktais, pora visais įmanomais būdais stengiasi iškrapštyti naująjį „augintinį“ iš savo namų. Tačiau būtent po šypseną keliančia fabula ir slypi motyvuotas, koncentruotai ekrano laiką užpildantis (na, gal tik scena medicinos punkte iškrenta iš konteksto) pasakojimas apie dviejų jaunų žmonių santykių dramą. Po truputį ima skleistis herojų charakteriai, jų tarpusavių santykiai ir neišsakyti norai vienas kito atžvilgiu. Ji nori būti kartu, tęsti santykius, kurti šeimą ir gyventi taip, kaip su savo vyrais gyvena jos draugės. Jis, atrodo, vengia atsakomybės ir, vos radęs priežastį (juk ten gyvatė!), jau ruošiasi krautis lagaminus ir vykti pas savo tėvus. Organiška aktorių vaidyba ir natūralūs dialogai (konfliktinėse „Kurmio“ pylimo ir klozeto ardymo scenose daugeliui atpažinti save turbūt buvo  lengviausia) leidžia susitapatinti su tuo, ką matai ekrane – režisieriaus žinutė gauta. Iki pat filmo kulminacijos porai nelabai sėkmingai besistengiant kovoti su naujuoju vonios kambario įnamiu supranti, kad tos gyvatės (o pas kitus – flamingai, kaip sako filmo herojė Miglė) iš tiesų uzurpavusios ne vienos šeimos namus.

Simpatiško praėjusiais metais „Kino pavasaryje“ matyto trumpametražio animacinio filmo „Kaukai“ režisierius Gediminas Šiaulys šiemet vėl parodė animacinį filmą „Šviesa“. Deja, jei ne režisieriaus kalba prieš filmą ir reklaminis jo aprašymas, sunkiai būčiau supratusi, ką buvo norėta juo pasakyti ir dėl kokios priežasties tas garsus, ekrano vaizdą užgožiantis rėkimas (vadinamas muzika; autorius paaiškino, kad pasirinko daina tapusį Kęstučio Navako eilėraštį ir jos esmė – turinys) filmo kūrėjams pasirodė tinkamu iliustruoti tai, ką matome. Filmo koncepcija paprasta: pristatyti lietuvių kalbos istoriją ir tautos bandymą ją išsaugoti – lotyniško raidyno draudimą, knygnešių veiklą ir diakritinių ženklų atsiradimą. Filmo apraše sakoma, kad ten dar turėjo būti tremtys į Sibirą ir Nepriklausomybės atkūrimas. Kuprine nešinas žmogeliukas žygiuoja per istorinius laikotarpius, o fone retkarčiais byra raidės su nosinėmis ir brūkšneliais. Kažkuriame kadre dar pamatau išnirusį Mažvydo „Katekizmą“, tačiau greitai pasimetu tarp veiksmų, vaizdų, spalvų gausos (sunku sekti paskui tokį, atrodytų, primityvų istorinį naratyvą), papildytos sunkiai suprantamo teksto rėkimu į ausį. Koncepcijos paprastumas nėra yda, visgi būtent tik jos turėjimas ir akivaizdus scenarijaus trūkumas ir pavertė filmą spalvotų scenų kratiniu. Na, arba muzikiniu vaizdo klipu. Ir iš tiesų nežinau, ar filmui tikrai pakanka to, kad jo visą turinį galėtum suprasti perskaitęs vieną sakinį filmo apraše – dabar ekrane matysime porą amžių apimančią lietuvių tautos ir kalbos istoriją. Net jei jis labai trumpas, konceptualus ar abstraktus. Taip, išlikome ir išlaikėme, valio! O potekstė, asociacijos, žiūrovo vieta ir dialogas (ironiška – juk filmas apie kalbą)?

Režisieriaus Lauryno Bareišos „Pirtis“ iki pasiekdama „Kino pavasarį“ sugebėjo pakliūti – čia pavėluoti sveikinimai – ir į prestižinio (kartais šį žodį galima vartoti) Venecijos kino festivalio trumpametražių filmų programą; beje, atrinktų filmų tebuvo dvylika. Pakliuvo ir nepelnytai tyliai praplaukė kažkur tarp lietuviškų kultūros naujienų. Gaila, nes būtent tuo, o ne schematiškais stabais reikėtų didžiuotis džiaugiantis mažomis-didelėmis lietuvių pergalėmis. O L. Bareišos „Pirtyje“ linksminasi „namudinę“ pobūvių salę su pirtimi ir baseinu daugiaaukštyje išsinuomoję jaunuoliai. Natūralūs, tokie šiek tiek prarasti ir pamiršti (panašius tenka matyti „trinantis“ po prekybos centrus ir stumiančius laiką kiemuose), ir kartu kiek kitokie, nei, pavyzdžiui, M. Kavtaradzės „Man dvim keli“ ar K. Milašiūtės „Motinos dienos“ veikėjai. Štai kokią plačią ir vis dar neišnaudotą Lietuvos jaunimo amplitudę turime. „Pirtyje“ matome tai, ką, matyt, tam tikra prasme būtų galima pavadinti istoriko T. Vaisetos įvardintos „nuobodulio visuomenės“ (kitokios, žinoma, persikėlusios į jau nepriklausomą Lietuvą) antruoju dubliu. Tik filmui pasibaigus ir supranti, kad nuobodulys ir buvo režisieriaus filmo „kabliukas“, kurio laukei kas kartą kelioms sekundėms užtemstant ekranui. Skerspjūvis visuomenės dalies, kuri irgi gyvena tarp mūsų. Turi balsavimo teisę, mokosi, dirba, kuria šeimas... Kažkur, kažkaip. Ką tie jaunuoliai veikia filme? Nieko. Geria, šoka, maudosi ir sėdi pirtyje. Dar dainuoja Lietuvos himną ir baksnoja vienas į kito tautybę – kas lenkas, kas lietuvis, o kas ir visai neaiškus. Ryte, taip ir nesugebėję išsikviesti taksi, išsiskirsto. Ir tik pačioje filmo pabaigoje savo puikiais draugais besidžiaugiančios merginos išplyšusi kelnių sega lieka šiokia tokia mįsle.

Elvinos Nevardauskaitės ir David Heinemann duetas praėjusiais metais pristatė puikų trumpo metro dokumentinį filmą „Atmink, iš molio esi“, metaforišką ir turintį savyje lietuviškos dokumentikos „sielos“ pasakojimą apie molio plytų fabriką. O šiemet pasirodė su vaidybiniu „Nepalaidotas“, kuris jų kūryboje, deja, tapo dideliu žingsniu atgal. Teatro darbuotoja Eglė (puiki Severija Janušauskaitė, kurios aktorinis potencialas režisierių taip pat nebuvo išnaudotas) sapnuoja košmarus, sužino apie tėvo mirtį ir pradeda girdėti balsus. Į pagalbą išspręsti ją kamuojančias problemas pasikviečią bendradarbę (draugę? seserį?). Tiesa, dėl nūdienių socialinių aktualijų scena su režisieriumi Jonu Vaitkumi, mokančiu jauną mergaitę, nejučia vertė šyptelėti (šiame sakinyje jokių poteksčių ir kaltinimų nėra, pralinksmino sutapimas). O štai stebint filmą ėmė atrodyti, kad režisieriai padarė viską, kuo trumpo metro filmas neturėtų būti. Užuot papasakoję vieną trumpą artikuliuotą filmo herojės istoriją ir ją išpildę (gal atleidimas mirusiam tėvui, gal kita dilema), jie į tas keliolika minučių sugebėjo sukišti viską, ko galimai būtų buvę per daug net ilgametražiam vaidybiniam filmui: per daug dilemų, per daug pasakojimų, per daug įvykių (nors herojė, atrodytų, tik viena, beveik visas veiksmas – tame pačiame bute). Bet būtent tai „Nepalaidotas“ ir priminė – negrabų juodraštį būsimam ilgam metrui. Ir paliko daug klausimų, kurie susiję ne su turinio gelmėmis (nepaisant turinio popuri, temas galima užčiuopti ir apie jas pasikalbėti), bet su scenarijaus ir režisūrinių sprendimų motyvais. Pagrindinę fabulą iš visų pusių ėmė pildyti įvairios sub-fabulos: filmo herojė ėmė girdėti balsus (tai sesers, tai tėvo), miręs tėvas atgijo morge, gatvėje užuominas „jis tave šiąnakt aplankys“ už pečių suėmęs pasakė mistiškai atsiradęs ir taip pat dingęs prašalaitis, iš kažkur atsirado nuotraukos, o filmo herojės atmintyje vis išnirdavo rūko apgaubtas ežeras su valtimi. Pamatėme ir pedofilijos istoriją, ir herojės kaltės jausmą bei bandymą susitaikyti su savimi, tėvu, seserimi ir (nežinia, ar įvykusį) kriminalą. Vietoje dėsningo siužeto vystymo (kai autoriai pasirenka klasikinį naratyvą, net jei jis siurrealus – normalu tikėtis ir „tradicinių“ elementų: pradžios, vystymo, kulminacijos, pabaigos) filmas, įspraustas į kažko, turinčio priminti mistinio siaubo filmo žanro, sumišusio su egzistencializmu, rėmus, aplipdytas pašaliniais įvykiais ir scenomis išsipūtė tiek, kad jei gana vykusią ir net suintrigavusią pradžią dar spėjome pamatyti, tai istorijos kulminacijos taško ar pabaigos ribos kažkur pradingo. Nebent kulminacija laikytumėme supjaustytas herojės kojas...

Jevgenij Tichonov „Vytis“ – vienintelis dokumentinis programos filmas. Žiūrint į laukus, medinį namą ir besiklausant pirmųjų kalbinamųjų filmo herojų, prireikė laiko suprasti, kas tai yra ir kur viskas vyksta. Juodai baltas filmas pasakoja apie nuo narkotikų priklausomų žmonių reabilitacijos centrą. Panašu, kad centras nėra tipinis (nebuvo užsiminta, ar jame apsistoję gauna ne tik psichologo konsultacijas, bet ir medicininę/medikamentinę priežiūrą) – „pacientai“ gydomi malda. Vienas iš šio centro gyventojų – filmo herojus Vytis. Daug metų vartojęs narkotikus, mylintis muziką (sako – ji jam kaip narkotikas) vyras nori grįžti atgal į miestą. Atrodo, kad filme kalbinamų ir matomų žmonių nėra daug (du? trys?), bet po kurio laiko jie visi ima priminti vienas kitą – be charakterio, be veido. Negyvi. Ir tai niekaip nesusiję su jų priklausomybe. Todėl (kažkuria prasme) dėl tokios filmo atmosferos Vyčio noras išvykti kuo toliau ir pasiklausyti muzikos, pasivaikščioti po Kauną ir gyventi „normalų gyvenimą“ visai nestebina. Tik atrodo, kad filmo herojų ir paties centro „beveidystė“, o ne unikalumas. Nors, žinoma, galėtumėme galvoti, kad tai savita sinekdocha ir tokių „Vyčių“, kokį matome filme, pilna visur... Bet filmas juk pavadintas Vyčio vardu? Neabejoju, kad filmo režisieriui jo herojus Vytis buvo įdomus ne tik kaip eilinis priklausomybės centro eksponatas ar marginalinės grupės atstovas (vienu metu jaunieji kino filmų kūrėjai juos išnaudojo, kad demonstruotų savo pačių – „aukštesniosios klasės“ – pranašumą), bet ir kaip žmogus. Režisierius buvo diskretiškas, neteisė ir neprovokavo. Tačiau panašu, kad režisūrinių įgūdžių būtent režisuojant J. Tichonovui ir pritrūko: būtent tai nulėmė, kad Vytis filme ir liko savotiška pilka dėmė medinio namelio fone. Nepaisant veikiausiai įdomios herojaus istorijos (pats Vytis ne kartą su užsidegimu kalbėjo apie muziką, tik tie jo sakiniai taip ir liko kyboti ore), režisierius, atrodo, nemokėjo jo prakalbinti, o tik laukė, kol šis kalbės pats. O gal jam tiesiog pritrūko laiko, nes Vytis jau buvo nusprendęs bėgti lauk. Tik galbūt tie sumaniai režisieriaus užduoti klausimai ir „išlaukti“ atsakymai būtų atvėrę vidinį Vyčio pasaulį ir leidę mums visiems bent trumpam pažvelgti į tą pilką pasaulį filmo herojaus akimis.

Nuotraukose - filmų "Gyvatė", "Pirtis", "Vytis" kadrai. "Kino pavasario" archyvas.