„Kino pavasario“ premjera. Marmuro būsena
Marmuras – nepigi uoliena: iš jos buvo kalamos skulptūros antikinėje Graikijoje, žmonės save po mirties šioje žemėje nori įamžinti marmuriniais paminklais, tad marmuras yra tarytum riba tarp šiapus ir anapus, skirtis tarp amžinybės ir trapumo. Tačiau uoliena šalta. Giedrė Beinoriūtė debiutiniame ilgametražiame vaidybiniame filme „Kvėpavimas į marmurą“ bando uolieną sušildyti žmogišku prisilietimu, kvėpavimu, ją lyg „sugyvinti“. Be to, filmo veikėjai Izabelė (Airida Gintautaitė) ir Liudas (Sigitas Šidlauskas) – tarytum skulptūros ne iš šio laikmečio ar net tūkstantmečio: sustingusios, nelabai orientuojasi esamajame laike, tad ir judesiai, emocijos sukaustytos. O ir pats filmas nesitaiko į tokius dabar „aktualius“ ar „su politine žinute“ darbus.
„Kvėpavimas į marmurą“ – tai būsena, atmosfera, impresija. Dabar įprasta norėti, kad menas būtų pateiktas kaip koks kūdikių maistas - paruoštas virškinti; viskas turi būti aišku, veikėjai ir jų poelgiai pagrįsti, kad nekiltų jokių abejonių, jog jie elgiasi vienaip ar kitaip; montažas bei preciziškai sukaltas linijinis naratyvas irgi turi žiūrovui padėti suprasti, apie ką gi menininkas kalba. Giedrė Beinoriūtė visų aukščiau išvardytų dalykų atsisako ir nepataikauja žiūrovui.
Ekranizuoti literatūros kūrinį yra be galo sunkus ir slidus reikalas. Ypač Lauros Sintijos Černiauskaitės, kuri šioje knygoje (kaip ir kitose) labai dažnai nukrypsta į itin vizualias lyrines impresijas, gaivališkumą, ir tai sąmoningai užgožia ir taip vos apčiuopiamą siužeto pulsą. Jis vystosi veikėjų galvose.
Jau pirmoje filmo dalyje iš veikėjų pokalbių nuotrupų aiškėja, kad jų motyvai nebus logiškai pagrįsti ar argumentuoti. Racionalumą dar bando išlaikyti Liudas, teigiantis, kad „negali nematoma ranka išrinkti mums vaiko“; vėliau Izabelė pasakys: „Čia kiti dalykai, aš negaliu paaiškinti – jaučiu“. Ilja (Joris Baltrūnas), kurį nori įsivaikinti Izabelė, – gimęs jos vaizduotėje. O besisupant moteriai ant surūdijusių sūpynių, supasi į mirštančias rudenio medžių šakas, pro kurias skverbiasi paskutinė saulė, nukreipta ir Audriaus Kemežio kamera, tarsi perteikianti tą erdvę, kurioje gyvena ir knygos, ir filmo herojai – tarp asfalto ir dangaus.
Giedrė Beinoriūtė puikiai moka dirbti su vaikais, tad nenuostabu, kad ir Ilja, ir Gailius (Kristupas Cicėnas) atrinkti vaidmenims tobulai. Ilja atrodo taip, kaip jį aprašo Černiauskaitė: „Jo akys buvo rudos, tankia rainele, tarsi iš plieno – jokio vaikui būdingo minkštumo <...> jis prispaudė prie lūpų kumštelį ir plykstelėjo rainelių plienu. Izabelė susvyravo ir loštelėjo, lyg gavusi smūgį iš stipresnio priešininko...“ Visą filmą Ilja savo naują šeimą „gręš siaurais vyzdžių smeigtukais“, kol jie įgaus realaus peilio formą.
Gintautaitės Izabelė – apsėsta noro būti jaučiama ir reikalinga. Režisierė nė nebando jos teisinti ar teisti. Izabelė gyvena lyg apsupta negyvų objektų, ar tai būtų jos vyras, ar desperatiškai draskomas medis. Ji nuolat prie ko nors glaudžiasi, net prie nereikalingų detalių kadre, lyg bandydama savo kvėpavimu sušildyti, įkvėpti gyvenimo, bet visa aplink ją gyvena ne jos – pažeidžiamos mergaitės –gyvenimą.
Liudas gal labiausiai gyvena šiame pasaulyje, tačiau ir jo akys nuolat laksto lyg pasimetusio vaiko, o ne suaugusio žmogaus, žinančio, kaip reikia „teisingai“ reaguoti į susiklosčiusias situacijas.
Apskritai, žvilgsniai filme labai retai tesusiduria – vis žiūrima įkypai, kažkur už kito žmogaus, esančio priešais.
Tik bene vieninteliame epizode, kai Izabelė pargriauną Ilją, jų žvilgsniai susitinka. Tada nereikia jokio dialogo, net žodžio, kad suprastum – du laukiniai žvėreliai, bandę kadaise vienas kitą prisijaukinti ir būti prijaukinami kitų, pamato vienas kitą lyg veidrodyje.
Viena svarbiausių filmo scenų – stambiu planu nufilmuotas Izabelės sprandas, į kurį pučia Ilja. Vaizdu perteikiamas tiesioginis kiekvieno mūsų kvėpavimas į marmurą. Izabelė jaučia, bet neatsisuka. Ji sustingusi marmuro būsenoje.
„Viskas, kas prasideda lyg pasaka – baigiasi gyvenimu.“ (Laura Sintija Černiauskaitė)
