„KP“ premjera. Kita nuomonė.1:0 literatūros naudai

Giedrę Beinoriūtę visada laikiau dviprasmiška režisiere, nors ji yra panašaus amžiaus kaip ir lietuvių kino postmodernistai Emilis Vėlyvis ar Ignas Miškinis, jos kinui negali prikišti pastarųjų estetinių preferencijų ar ambicijų. Beinoriūtės kinui nebūdingas su šiais režisieriais asocijuojamas pastišas, cinizmas, žaidimai su žanrais ar flirtas su pramoginiu kinu. Jos, sėkmingai kuriančios tiek dokumentinius, tiek vaidybinius filmus, kino pasaulėjautą greičiau būtų galima įvardinti kaip modernistinę ir tragikomišką (tereikia prisiminti jos „Egzistenciją“), turinčią panašumų kad ir su čekų Naujosios bangos kūrėjais. Gal dėl to Beinoriūtę ir patraukė ne ką mažiau dviprasmiškas, lyrinis Lauros Sintijos Černiauskaitės romanas „Kvėpavimas į marmurą“, toks tarpinis variantas tarp lyrikos ir prozos, kurio net personažai dviprasmiški: nei visiškai poetiniai artechipiniai, nei šiuolaikiniai žmonės. Naujausiame savo filme, minėto Černiauskaitės romano ekranizacijoje tuo pačiu pavadinimu Giedrė Beinoriūtė jau atsisako komiškumo, humoro ir kuria dramą. Ar psichologinę, kaip filmas įvardijamas spaudos pranešime, čia jau klausimas.

Lauros Sintijos Černiauskaitės romane pasakojama dramatiška vienos šeimos istorija. Jauna inteligentų šeima, nepaklūstanti šiuolaikinio gyvenimo ritmui, gyvena sodyboje netoli Vilniaus. Filologiją baigęs vyras Liudas dirba mokytoju, o Izabelė rašo kultūrines apžvalgas vienam dienraščiui, studijavo grafiką. Pora augina aštuonmetį sūnų Gailių, sergantį epilepsija. Šeimos idilė pradeda griūti tada, kai Izabelė nusprendžia įsivaikinti patį agresyviausią ir uždariausią berniuką Ilją iš gretimame kaime įsikūrusių globos namų, nors romane labai nesistengiama paaiškinti šio sprendimo. Visgi Ilja nesileidžia būti „prijaukinamas“, o personažų gyvenimus ištinka tragedija. Žinoma, literatūrologai mane sumaišytų su žemėmis už kalbėjimą apie siužetą , nes visi sutinka, kad ne trapus siužetas yra svarbiausias Černiauskaitės romane, o impresionistinė, tiršta, keliasluoksnė rašytojos poetinių metaforų kalba.

Iš esmės Giedrė Beinoriūtė filme beveik nieko nekeičia, tik „nukanda“ romano pabaigą apie Izabelės išsilaisvinimą ir savęs atradimą kūryboje bei vienatvėje, atsisako keletos balastinių, pačios romano autorės nevystytų siužetinių linijų (pavyzdžiui, kad Ilja yra galimai Liudo ir jo meilužės vaikas), Izabelės priešistorės. Filmas taip pat kaip ir romanas prasideda nuo kulminacijos, o po to iki antros dalies vystosi kaip flashback‘as, vėliau sugrįžtant į dabartį. Režisierė ir scenarijaus autorė net bando imituoti poetinį metaforinį romano stilių, tačiau nėra linkusi kurti savarankiškų, autentiškų vaizdinių ar prasmių. Apskritai filmas konstruojamas kaip paskirų, iš knygos išrankiotų, regis, Beinoriūtei labiau patikusių, „pikantiškesnių“ scenelių arba tik dalies jų (gal taip bandoma pabėgti nuo dramatiškai sudėtingų vietų?). Tačiau atitrūkusios nuo poetinio romano audinio, jos sunkiai jungiasi tarpusavyje. Ir dėl to filmas gali atrodyti fragmentiškas, personažai ir juos įkūnijančių aktorių vaidyba kartais sunkiai paaiškinama ar tiesiog teatrališka blogjąja prasme (natūraliausiai filme atrodo nebent Sigitas Šidlauskas ir Joris Baltrūnas, kuriantis Iljos vaidmenį). Aktoriai vaidina tai, kas parašyta knygoje, kartais pavojingai priartėjant prie iliustracijos, bet nei jie, nei režisierė negeba parodyti to, ką išgyvena personažai, pilnavertiškai atskleisti jų vidinio pasaulio, dėl to būtų išties įdomu sužinoti, kaip filmą „perskaito“ žiūrovai, nesusipažinę su Černiauskaitės romanu.

Preciziškas operatoriaus Audriaus Kemežio darbas, poetiški, simboliniai kadrai (pavyzdžiui, lapės narve, šiltnamio, vakarinio eismo mieste kadrai) padeda  kurti atmosferą, tačiau mažai gali prisidėti kuriant personažų psichologiją, kuri jau yra „išskydusi“ Černiauskaitės romane. Bet poetiniame literatūriniame tekste tai dar įmanoma atleisti, vertinti kaip rašytojos stilių. Deja, Beinoriūtė filme negeba sukurti įtikinamų personažų, jų psichologijos, literatūriniams veikėjams suteikti kiek tvirtesnį pagrindą, dėl to filmo dialogai, aktorių vaidyba kartais pasiekia parodijos lygį. Labiausiai, žinoma, čia nukenčia Airidos Gintautaitės kuriama Izabelė, kuri antroje filmo dalyje iš viso vaikšto kaip suzombėjusi pamėklė ir tiesiog primena klasikinę lietuvių kino moters personažę, negebančią artikuliuoti savo minčių ir isteriškai lakstančią po pievas, šiuo atveju po mišką. O dialogai filme kartais gali pasirodyti kaip „nukritę iš dangaus“, pavyzdžiui, vienoje scenoje Izabelė stovi viduryje pievos, žiūri į tolį, o po to, kad rėžia kažką panašaus: „Manau, kad visas mūsų gyvenimas buvo pasiruošimas tam“ (suprask, sūnaus mirčiai). Gal tai kažkam skamba „giliai“, man - nei šiaip, nei taip, tiesiog primena lietuvų kino klišes.

Žiūrint Giedrės Beinoriūtės „Kvėpavimą į marmurą“ peršasi įspūdis, kad tai išfragmentuota, išsausėjusi Lauros Sintijos Černiauskaitės romano versija. Čia trūksta autentiškesnės Beinoriūtės kaip režisierės, scenaristės vizijos. Romanas, akivaizdu, taip lengvai nepasiduoda perkialiamas į kino ekraną, nors, manau, už bet kokį perkėlimą šiuolaikiniame kine svarbiau interpretacija. O filmo literatūriškume, poetizmuose, nežinau, kiek tikruose, o kiek atvirukiniuose, išskysta bet kokia personažų psichologija, konfliktas ar drama, ar ji būtų likimo ar socialinė. Bet gal žiūrint ekranizacijas tiesiog geriau yra būti neskaičius jų literatūrinio pirmtako, taip atsiveria kitokios kūrinio perskaitymo galimybės ir santykis su juo?