„Kino pavasaris“. Būti kitu
Studentų filmų konkursas „Kino pavasaryje“ jau tapo tradicija: jauniesiems kūrėjams tai ne tik galimybė pristatyti save, bet ir gauti šiokį tokį finansinį paskatinimą, padėsiantį kurti ateityje (arba atvirkščiai). Tiesa, įdomu, kad šiemet į programą „įkrito“ du filmai, rodyti ir lietuvių filmų premjerų programoje (Tito Lauciaus „Gyvatė“ ir Jevgenij Tichonov „Vytis“). Pakankamai geri, kad būtų ir „nestudentiški“ ar...?
Trumpučiame filme „Mano kaimyno pusbrolis“ Kotryna Buruckaitė (arba jos herojus) pro balkoną žvelgia į savo kaimynus. Jokios verbalizacijos, tik lėtas kameros žvilgsnis nuo ryto iki vakaro, į kiemus, gatves ir balkonus. Filmo tema „užkabina“ tai, kas yra šalia mūsų ir apie ką mes dažnai, kiekvieną rytą pro langą žvelgdami į tą patį šuns vedžiotoją (ar net ir gretimo namo kaimyno butą) net nesusimąstome. Kieme besideginantys keistuoliai, gestikuliuojantys kaimynai balkone, atsitiktiniai praeiviai ir dviratininkai, visi skirtingi, visi nepažįstami: filme vieni vaizdai keičia kitus ir po akimirkos jau pamiršti juos matęs. Galbūt tai artima realybei žvelgiant į žmones iš balkono, tik štai režisierės filmo apraše yra klausimas „kodėl?“, į kurį pati režisierė savo filmu, rodos, taip ir neatsakė. Kodėl mes stebime juos, o jie – mus? Ką tai reiškia, kaip sieja(ir kaip elgiamės prasilenkę su kaimynu, kurį „pažįstame“ nuolat matydami jį kito namo balkone)? Po filmo titrų ekrane pasirodo kažkur jau ne tarp filme matytų daugiabučių, o tarp pelkių svyruojantis nuogas jaunuolis. Ir grįžta tas pats klausimas – ar tai pabėgimas nuo kaimyno akies, ar deklaracija, kad nuo stebėtojų nepabėgsi niekur?
Dar vienas programos „trumpasis“ – animacinis 7 minučių Emilijos Juzeliūnaitės „Mono no aware“ mus lygiai taip pat nebyliai vedžioja po trijų popierinių žmogeliukų kasdienybę. Tai konceptualus, bet „tvarkingo“ naratyvo filmukas apie įvykius, keičiančius mūsų gyvenimo eigą. Visi žmogučiai pradeda savo dieną kaip įprasta – kas šiltnamyje, kas vonioje prieš veidrodį, o kas – jau spėjęs įsėsti į autobusą – ir, kaip ir visi, tikisi, kad toji „įprasta“ diena taip ir pasibaigs. Netikėtai iškilę nesklandumai priverčia filmo veikėjus sustoti. O gal tiesiog nutraukti gyvenimo monotoniją ir užbaigti savo vakarą kitaip.
Indrės Juškutės vaidybinis filmas „Aldebaranas“ sukurtas pagal Mariaus Ivaškevičiaus romano „Istorija nuo debesies“ motyvus. Filmas prasideda paprasta scena: į rašytojo Mariaus (Valentin Novopolskij) naujos knygos pristatymą susirinkę gerbėjai ir diskusijos vedančioji uždavinėja klausimus, klausosi savo kūrybinio pasaulio gelmes besistengiančio pademonstruoti autoriaus atsakymų, renka parašus ir darosi asmenukes knygos plakato fone (nežinau, ar ši scena turėjo atrodyti kaip parodija, bet...). Filmo intrigą režisierė augina, ir vykusiai, iš lėto – grįžtame į būtąjį laiką prieš knygos pristatymą. Traškantys diktofono įrašai ir paslaptingi Mariaus vizitai pas kitus žmones po truputį atskleidžia jo paslaptį: už pinigus ir į diktofoną įrašytus asmeninius pasakojimus Marius jiems siūlo tapti jo rašomo romano personažais. Kiek sumokėsi – toks svarbus veikėjas ir būsi. Jei sumokėsi dar daugiau – puslapiuose atsiras ir tikrasis tavo vardas. Būsi herojus, kurį atpažįsta visi.
Filmas atskleidžia šiuolaikinės visuomenės ydą (o gal ji visai ne šiuolaikinė, bet amžina?) – norą nebūti sau, su savimi, savimi. Visi filmo veikėjai – prokuroras, dvasininkas, bankininkas (šis, tiesa, atsisako Mariaus pasiūlymo, tačiau papostringavęs apie šeiminį džiaugsmą ir savęs įprasminimą per vaikus, netrukus laiptais aukštyn nuskuba paskui gražuolę šviesiaplaukę), net ir sumuštinį prie degalinės godžiai kemšantis jaunuolis, parduodami savo tapatybes ir istorijas Mariui, siekia rašomame romane sukurti savo gyvenimo regimybę, skirtą kitiems. Tokią, kur jie geresni, gražesni, protingesni ir įdomesni. Galbūt net tokią, kuri apgautų juos pačius. Finalinis filmo ir diskusijos klausimas atskleidžia, kad savimi nenori būti ir pats Marius. Ir, matyt, mergina, prašiusi autografo „tėčiui nuo jo dukters“.
Akvilės Žilionytės „Diena man ne“ – dokumentinis filmas apie vieną vienos romų taboro šeimos naktį. Žiema, tamsu, o viename Kirtimų name vis dar negęsta šviesos – seserys Liuba ir Zita įnirtingai maigo telefonus, skambina, atsiliepinėja, tariasi, ginčijasi, kartais į jų dialogus įsikiša ir pyktelėjęs vyras. Po truputį ima aiškėti ir situacija: jauni giminaičiai (vaikai? brolis ar sesuo?) išvyko gyventi ir dirbti į Angliją. Tik juos turėjęs pasiimti žmogus nepasirodė ir dabar, jei neišspręs situacijos ir neras, kas gali greitai padėti, nakvoti jie liks oro uoste, į kurį atskrido.
Iš tiesų stebina ne tik režisierės talentas „pagauti“ vienos nakties istoriją ir paversti ją dinamišku pasakojimu, pilnu laukimo, įtampos, ir galų gale – ramybės. Sunku net patikėti, kad, pavyzdžiui, dviejų telefonų suskambėjimas tuo pačiu metu – tik dokumentinio filmo kūrėjų netikėta sėkmė, o ne surežisuota scena. Stebina (gerąja prasme) ir režisierės gebėjimas pažvelgti į savo filmuojamą šeimą ne spekuliatyviai, kaip į egzotiškus marginalus ar gyvus eksponatus (kitus, mums svetimus žmones iš taboro – na, juk toks būtų stereotipas?), bet kaip į eilinę šeimą, kuri vieningai pagal turimas išgales stengiasi išspręsti svetimoje šalyje atsidūrusių artimųjų problemą. Tokia istorija gali nutikti kiekvienai kitai šeimai – ir Vilniuje, ir Klaipėdoje. Tik taip jau atsitiko, kad tą naktį telefonai iš rankų buvo nepaleidžiami būtent Kirtimuose. Tik šiek tiek šeimyniškų diskusijų apie tai, kad priklausymas tai pačiai bendruomenei ten, užsienyje, visai nereiškia vieningumo, o taip pat į svečius užsukusi kortas mikliai dėliojanti, likimą skaitanti kaimynė ir su lietuvių besimaišanti romų kalba primena, kur vis tik vyksta veiksmas. Tik gaila, kad pagrindinė citata „naktį man patinka ir mano namai, ir gyvenimas“, iš kurios kilo filmo pavadinimas, pasirodo tik filmo titruose (o galėjo būti dar viena įdomi istorija, leidusi pažinti tą naktį šviesų negesinusius žmones). Matyt, ir šio filmo herojė ne visada nori būti savimi.
Nuotraukose - filmų "Diena man ne", "Aldebaranas" kadrai.
