Kino teatre. „Sengirės“ magija, iš miško ir kino

Režisieriaus ir biologo Mindaugo Survilos „Sengirė” - ne tik unikalių vaizdų, kurių įkėlęs  koją į sengirę neišvys smalsus žmogus, filmas. Žmogus miške pamatys medžius, sakė premjeros metu režisierius.  „Sengirėje” galime pamatyti kas yra virš, tarp, šalia medžių, augalų, po sutrūnijusių kamienų žievėmis, lapais, vandeniu … Kas gyvena žmogaus nevartojamame miške. Tokio miško lopinėlių dar šiek tiek liko visoje Lietuvoje, akimirkos iš jų ir surinktos per kelerius režisieriaus stebėjimų ir filmavimų metus.   

Panašiai ir su pačia „Sengire” - galima žiūrėti ir mėgautis M. Survilos suteikta galimybe pamatyti gamtos akimirkas, kurių paprasta akimi nepastebėsi. Šito užtektų „Sengirės” išskirtinumui apibūdinti. Tokių įstabių, kantrių gamtos kine stebėjimų nuo režisieriaus Petro Abukevičiaus laikų ir pasakojimų apie meškutę Nidą ar juodąjį gandrą nematėme (vos keli entuziastai šios kino ekrano dokumentikos nišos dėl įvairių priežasčių nekompensavo; gamtos filmų formatą ir pas mus palaipsniui pakeitė kitas - laidos apie gamtą).

Bet „Sengirėje“ už unikalių kadrų, tarsi miške už medžių, slypi ir kitų, jau ne gamtos, o kino pasaulio  “padarų” - atmosfera, potekstės, filosofija, net didaktikos elementų galima įžiūrėti. Kai M. Survila finaliniame kadre ilgai stebi baikščias, įsitempusias, nuo mažiausio oro virptelėjimo krūpčiojančias stirnas, supranti, kad šiuo kadru jis ne tik sugrįžta į filmo ir kalendorinių metų pradžią, bet ir subtiliai kreipiasi į žiūrovus rūpintis sengirės pasauliu jo negąsdinant, nesikišant. Turbūt todėl pora kadrų su žmogumi yra kadrai apie labai ribotą pagalbą miškui, įsiklausymą į jį, paklusnią kelionę kartu su gamta.

Gal „Sengirės“ stiprybė slypi tame, kad filmo režisierius besąlygiškai tiki ir gamta, ir kinu kaip galimybe pasidalinti vaizdo, garso grožiu, nerimu dėl jo. Savuoju vaikystės fantazijų rojumi pats M. Survila pavadino vieną magiškiausių filmo scenų - kai į miško apsiaustą laukymę lyg susitarę, tarsi į didingo spektaklio kulminaciją susirenka gyvūnai. Biblijinė kadro potekstė matoma plika akimi, bet užburia ne tik prasme  ir grožiu. Supranti, kad tokių akimirkų surežisuoti, sukomponuoti veik neįmanoma. Bet - svarstant apie pasaulį už filmo ribų - galima sulaukti kaip likimo ar gyvenimo dovanos, kaip atpildo.

Todėl balansas tarp pažintinio gamtos filmo ir grynosios kino poezijos, kino kaip autonomiško “kalbėjimo”  sukuria ypatingai retai sutinkamas gamtos filmuose intelektines įtampas. Tam, žinoma, labai padeda visiškas užkadrinio komentaro atsisakymas ir dievaži bresoniškas gebėjimas išgirsti tylą. M. Survila gal iš tokio pasakymo pasijuoktų, nes šio autoriaus idealiame miške tyla - tai, švelniai tariant, stiprus garsų triukšmas; čia triukšmauja visi, mašalai ir vorai, žinoma, skruzdėlės, jau nekalbant apie didžiausius skandalistus - paukščius. Neatsilieka ir kai kurie vabalai. Garso perrašymo režisierius Jonas Maksvytis filme ne tiek iliustruoja, kiek iš jų visų garsų formuoja “siužetus” papildančias ir net paaiškinančias prasmes, antrina ekrano erdvės formavimo koncepcijai.     

„Sengirė“ įrėminama kosmogoniškais kadrais - kai dangus susilieja su žemės mašalų ir povandeniniu pasauliu; pagrindinių filmo temų ir žinios atodangos sutampa su pavasario atšilimu, atitirpimu.  Tokia panteistinė pasaulėjauta ir be jokio manieringumo, kaip savaime suprantama pateikta jos reprezentacija filme visai neatrodo archajiška - ji, atvirkščiai, yra paradoksaliai aktuali, šiuolaikiška. M. Survila filme prie gyvūnų siekia priartėti kuo labiau ir - nors tai yra elementari visų filmų autorių apie gamtą siekiamybė - šis metodas net formaliai suartina jį su geriausiais mūsų dienų autoriais, jautriausiais filmais. O kadangi režisierius dažniausiai rodo gyvūnus ne vienus, o su savąja ar nesavąja rūšimi, tai nuolat stebime ne ką kita, o santykių dramas ir jų formas. Kad tų santykių formos ir jų rezultatai primena šalia „Sengirės“, žmonių rūšies “rezervate” egzistuojančius archetipus, yra akivaizdu, nemaskuojama. Filmas gudriai konstruojamas iš  tęstinių mikrosiužetų (gyvatės, pelės ir skruzdėlių santykių “grandinė”, voro ir musės ant žolės stiebo “istorija”), palyginimų (įvairių porų santykiai), kontrastų (pelė - stumbras), nevengia jis ir aikštingą “individualistinę” filosofiją - jos iliuziją, žinoma - darniame miške demonstruojančių gestų: prizas už “buvimą su savimi” - miegapelei.

Apskritai, „Sengirėje“ nėra nereikalingų kadrų, o po filmo net lieka savotiškas iki galo neišsemtos-nepažinios temos kartėlis. Todėl filmas ne tik naujose šiandieninės vaizdo, garso kokybės ir galimybių plotmėse atgaivina gamtos filmų porūšį, bet ir suteikia nelauktų impulsų lietuviško dokumentinio kino autorinei tradicijai; pavyzdžiui, svarstymams apie objektyvumo ir režisieriaus asmeniškumo dermės galimybes.

Filmo premjera įvyko Vilniaus festivalio „Kino pavasaris“ uždarymo vakarą, nuo šio savaitgalio filmas rodomas šalies kino teatruose.

Mindaugo Survilos nuotraukos.