Krzysztof Zanussi: mąstykit globaliai, veikit lokaliai

Taip sutapo, jog Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kino ir televizijos katedrai švenčiant 25-metį, meistriškumo pamokas jauniesiems kino režisieriams ir aktoriams šioje alma mater vedė žymus Europos kino meistras – lenkų režisierius, aktorius, prodiuseris Krzysztofas Zanussi. Ir nors jo ryšiai su Lietuvos kinu yra gana glaudūs ir seni, į LMTA K. Zanussi buvo pakviestas pirmą kartą. Tad pokalbis sukosi apie tai, ką svečias galvoja apie mūsų jaunimą ir kaip reikia mokyti(s) kino; o pakeliui - įvairios kitos temos.

Jau esate buvęs Lietuvoje, tačiau pirmą kartą vedėte meistriškumo pamokas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kokie jūsų įspūdžiai?

Esu svečias, tad negaliu būti labai kritiškas. Vis dėlto, manau, kad meno studijos, ypač kino, audiovizualinio meno studijos visame pasaulyje šiuo metu yra ties tam tikra lūžio riba. Audiovizualinė komunikacija patyrė visišką demokratizaciją: kiekvienas gali mobiliuoju telefonu susukti filmą ir rezultatas atrodo pakankamai panašus į tą, kurį matome ekranuose, internete, net kino salėse. Dėl to dabar labai sunku mokyti – visi iš esmės jau viską moka; o kita vertus, labai sunku išgryninti dalykus, kurie leis žmogui su kamera parodyti tai, ko kitas telefonu neparodys. Tai – ne technikos, o kontakto su žmonėmis mezgimo klausimas. Kuo tas kontaktas turi remtis?

Pastebėjau, kad turite stiprius akademinius saitus, kas, žinoma, yra naudinga, bet kartu tai – ir didelis apsunkinimas. Pastebiu, kad studentai mąsto visai kito – akademinio – pasaulio kategorijomis, jiems rūpi diplomai, laipsniai. O kas iš tų diplomų? Vargu, ar režisieriaus bus klausiama, ar jis turi magistro laipsnį. Kaip ir koncerto klausytojams nerūpi, ar dirigentas yra profesorius.

Dabartiniais laikais nuostata, su kuria menų srities studentas turi mokytis pirmiausia pats, yra artimesnė amato perėmimo principui, kai meistras moko pameistrį. Tai visiškai kitoks pasaulis. Pastebėjau, kad jūsų jaunimas turbūt ne iki galo šitai įsisąmonina, o jiems verta tai suvokti, kad tuščiai negaištų laiko.

Tačiau jūs pats esate profesorius, dėstote Lenkijoje.

Dėstau įvairiose mokyklose, tačiau – ne kiną, ir ne menų akademijose. Dėstau bendresnes disciplinas universitete psichologams, diplomatams ir pan. Matau, kad visas aukštasis mokslas patiria tam tikrą pokytį, o menų studijos – ypatingai. Reikia būti labai atviram tiems pokyčiams, labai lanksčiam ir suprasti, kad mokykla turi individualiai taikytis prie kiekvieno studento. Tik kad studentų yra per daug, bet daryti selekciją nepaprastai sunku, nes nėra aišku, kokie kriterijai šiuo metu yra svarbiausi. Taigi kinas, menai nėra lengva sritis, čia labai daug neužtikrintumo.  

O ką jūs pasakytumėte jaunam žmogui, kuris svajoja dirbti kine – būti aktoriumi, režisieriumi, scenaristu. Su kokia nuostata jis turėtų žengti į šią teritoriją?

Pirmiausia – „mokykis pats“: mokykla tavęs nieko neišmokys, nesitikėk to. Bet bijau, kad studentai to nesupranta; jie galvoja, kad mokykla jiems kažką garantuoja. Tačiau ji nieko negarantuoja. Reikia prisiimti didelę asmeninę atsakomybę ir pasakyti sau, kad aš atsakau už savo mokymąsi, ne mokykla.

Mokykla suteikia prieigą prie daugelio dalykų, ir visa palaima yra ta, kad mokyklos dėka galima patekti į muzikos meistro pamokas, galima susitikti su dailininku tapymo procese, galima pamatyti, kaip atrodo teatro virtuvė ir tapti jos dalimi. Bet iniciatyvą turi rodyti studentas: jei jis pats to nesieks, tai niekada ir neišmoks.

Ar iki šiol ką nors žinojote apie Lietuvos kiną?

Aš pažįstu Lietuvos kiną nuo tarybinių laikų. Mes bičiuliavomės, nepaisant amžiaus skirtumo, su Vytautu Žalakevičiumi, buvome gana artimi draugai su Almantu Grikevičiumi: jis net buvo atvykęs į Lenkiją filmuoti filmo apie kryžiuočius [„Herkų Mantą“; tuometinės Lietuvos kino studijos vadovybės sprendimu A. Grikevičių nušalinus nuo filmo kūrimo jo režisieriumi tapo Marijonas Giedrys - lfc.lt red. past.].

Be to, turiu ryšių su abiem jūsų didžiaisiais kino festivaliais. Anksčiau gal labiau su „Scanorama“, bet dabar širdžiai artimesnis Vilniaus festivalis “Kino pavasaris“, kurio kvietimu jau ne kartą buvau atvykęs ir turėjau progų susitikti su publika.

Taigi šiek tiek pažįstate lietuvių kiną, režisierius ir turbūt matėte jaunimo kūrybinių dirbtuvių rezultatus – studentų darbus?  

Mačiau, bet aš juos lyginu su panašių mokyklų darbais kituose kraštuose. Tai, ką čia pamačiau, man nepadarė ypatingo įspūdžio pirmiausia dėl to, jog nepajutau, kad dalyviai labai veržtųsi kurti. Tai gana neraminantis signalas. Jie labai mielai kalba, bet ne taip mielai filmuoja – užuot kūrę jie nori komentuoti… Keletas kai ką padarė, tačiau aš esu pratęs, kad, pavyzdžiui, Maskvos aukštuosiuose režisierių ir scenaristų kursuose per savaitę susukama 60 etiudų. Taip visi veržiasi kurti, parodyti savo darbus, stoti į konkurencinę kovą. Čia nebuvo tokio reflekso, vadinasi, jie nėra teisingai orientuoti: jie nežino, kaip žaidžiama šioje profesijoje, koks tai yra žaidimas. Nors buvo pateikta koks šešetas darbų, bet jų turi būti gerokai daugiau, turi matytis didesnis troškimas dalyvauti. O jie yra atsitraukę, pasyvūs – tai ženklas, kad čia dar tvyro tokia truputį tarybinė tradicija. Pasigedau drąsos.  

Taigi ir norėjau paklausti, ar pastebite bruožų, kurie išskiria lietuvių kiną arba kino jaunimą iš kitų kraštų.

Sunku daryti apibendrinimus, nes susidūriau tik su nedidele saujele. Bet yra tam tikri charakteringi lietuviškumo bruožai, kurie juk nuo seno aprašyti literatūroje. Tad greičiausiai juos pirmiausia ir atpažįstu, tikėdamasis žmonėse atrasti lietuviško rezervuotumo ir tyleniškumo. Bet tai yra bendri šiaurietiški bruožai. Ir tuo lietuviai labai skiriasi nuo Karūnos (kaip nuo seno vadiname Lenkiją) gyventojų.

Kita vertus, mūsų istorija ir jautrumas panašūs. Prodiusuodamas Kristijono Vildžiūno filmą „Kai apkabinsiu tave“, kurį, beje, dabar įsigijo transliavimui Lenkijos televizija, buvau laimingas radęs su autoriumi ir prodiusere daug sąlyčio taškų. Todėl tarp mano naujausio filmo „Eteris“ koprodiuserių yra ir Lietuva: mes labai panašiai mąstome apie kiną. Bet yra tam tikras temperamentų skirtumas ir tai, kuo bandau įtikinti visus studentus – kad mąstytų globaliai, o veiktų lokaliai. Pasakokite pačias smulkiausias istorijas iš savo giliausios provincijos, bet taip, kad jos sudomintų visą pasaulį. Kad jos taptų atsivėrimu pasauliui, kad būtų suvokiama, jog gyvename, sakykime, ne gūdžiuose Žemaitijos miškuose, bet globaliame pasaulyje. Ir kad savo žinutę turime adresuoti labai plačiai auditorijai – turime mokėti ją taip papasakoti, kad ji sudomintų visus.

Savo paskaitoje taip pat sakėte, kad greta profesinių savybių kine labai svarbus yra paprastas žmogiškumas solidarumas – kad egoizmas neapsimoka.

Menininkai turi natūralų polinkį į egoizmą, egocentrizmą, bet turi su tuo kovoti. Kitaip nukenčia jų menas. Paradoksas – didelis menas reikalauja kilniaširdiškumo. Reikia daugiau duoti nei imti. Ir tai reikia sakyti jaunimui, kad kada nors jie prisimintų šiuos žodžius kaip svarbų dalyką.

Tai ypač svarbu nedidelių tautų menininkams.

Žinoma, bet tai visiems svarbu. Kiekvienas patenka į tam tikrus egoizmo spąstus ir būtų gerai, jei to pavyktų išvengti.

Parodėte keletą fragmentų iš jūsų naujausio filmo „Eteris“. Esu muzikologė, tad mane sudomino filme skambėjusi tema iš Richardo Wagnerio operos „Parsifalis“. Kodėl ją pasirinkote – ar tik dėl to, kad tiesiog reikėjo tokios nuotaikos muzikos?

Ne dėl reikšminių sąsajų, nes „Parsifalis“ – tai visai kita istorija. Bet Wagneris yra XIX amžiaus dvasios reiškėjas. Jo muzikos postromantizmas susišaukia su epocha prieš Pirmąjį pasaulinį karą (apie kurį pasakoju savo filme), kai mūsų civilizacija užtikrintai žengė į XX amžių, nesusivokiant, kad tame tikrume jau buvo pralaimėjimo užuomazgos. Tai aš girdžiu Wagnerio muzikoje, kuri yra tuo pat metu rafinuota ir tragiška, ir joje juntama ta pralaimėjimo sėkla.

Iš tiesų visą gyvenimą dirbau su vienu kompozitoriumi – Wojciechu Kilaru. Tai buvo ištikima draugystė, bet jis mirė ir jau nebenoriu kreiptis į kitą kompozitorių, tad naudoju jau sukurtą muziką.

Atsisveikindamas LMTA studentams palinkėjote laimėti „Oskarą“, bet pridūrėte, jog mums – europiečiams – Holivudas nėra toks jau labai svarbus. O jums pačiam?

Esu europietis. Sukūriau vieną filmą Amerikoje, dar vieną filmą amerikiečiai koprodiusavo, taigi turiu tam tikrą supratimą apie jų kiną, tačiau nejaučiu Amerikos komplekso. Pripažįstu Amerikos kino galią masinėje kultūroje, jie sugeba mąstyti globaliai, bet drauge jie niekuomet nepasiekė tokių subtilumo viršūnių, kokias rasime Europos kine – Fellini, Tarkovskio, Truffaut, Visconti, Bergmano filmuose. Tai buvo Europos ir pasaulio kino genijai, kuriems niekas iš amerikiečių neprilygo. Tokių subtilių ar gilių dalykų kine anapus Atlanto negebėta pasakyti, nors jie irgi turi didžius kūrėjus: labai vertinu Scorsese (beje, jis šiuo metu kuria filmus ne Holivude), jie turi intelektualųjį ciniką Woody Alleną (nors jo filmai skirti Europos rinkai). Taigi šiedu kontinentai konkuruoja ir įdomu stebėti, kieno pusėje persvara. Masinį žiūrovą, be abejo, valdo Holivudas, bet rafinuotas žiūrovas – tas, kuris stumia pasaulį į priekį – veikiausiai teikia pirmenybę Europai.

Esate ne tik režisierius, bet ir prodiuseris, gerai pažįstate kino industrijos dėsnius. Kaip manote, ar turi šansų jaunas, tiesiog talentingas žmogus iš Lietuvos (kuri juk nėra Europos bamba) prasimušti į tą didįjį kiną?

Žinoma! Tai gali pavykti kiekvienam, tik reikia mąstyti globaliai ir ieškoti rezonanso pasaulyje. Svarbu nepasiduoti siauram mąstymu, nes jis užmuša visus šansus.

Ir, matyt, reikia ieškoti kontaktų?

Be abejo, reikia jų ieškoti. Reikia važinėti, pažindintis su žmonėmis, šiek tiek juos suprasti, bet pasakoti savo istorijas, tik taip, kad jos sudomintų ir kitus.

Nuotraukose - Krzysztofo Zanussi viešnagės LMTA akimirkos; nuotraukų autorius Modestas Endriuška.