Atgarsiai. Animatoriai savo Mekoje ir kitur

Artėjant svarbiausių animacinių filmų festivalių sezonui, animatorius Ilja Bereznickas prisimena  praėjusių festivalius ir filmus, kurie keliauja per animacinio kino forumus visame pasaulyje. Gal šis tekstas animacijos kūrėjus ir gerbėjus paskatins pažintinėms kelionėms? Režisieriui teko lankytis garsiausiame festivalyje - animatorių Mekoje Prancūzijoje - Ansi festivalyje, prisiminti Kinijos animacijos istoriją ir susipažinti su šiandiena, pabuvoti fiasko patyrusiame festivalyje Kinijoje, kuri sudomino visai kitais dalykais. Ir dar čia rasime trumpą prisiminimą iš Ukrainos - festivalio „Krok“, kurio ženklą, žinomą visame pasaulyje, sukūrė šios apžvalgos autorius - Bereznickas.

Ansi – animatorių Meka

Priminsiu, kad Tarptautinis Ansi animacinių filmų festivalis (pranc. Festival International du Film d'Animation d'Annecy)  birželio pradžioje vykstantis Ansi mieste, Prancūzijoje. Nuo 1998 m. festivalis vyksta kasmet. Tai vienas iš keturių tarptautinių animacinių filmų festivalių, organizuojamų Tarptautinės animacinių filmų asociacijos (Association d'International du Film d'Animation, ASIFA).

Šiame festivalyje galima pamatyti pačių įvairiausių animacinių  filmų – nuo pilnametražių iki pačių trumpiausių; ir vaikams ir suaugusiems.  Kuo išsiskyrė 2017 m. Ansi? Na, štai 2016 metais dominavo kompiuterinė animacija, o 2017 programa - žymiai įvairesnė, praturtinta eksperimentiniais filmais - nuo populiariausių  2D, lėlinių, stop motion iki naudojančių šiuolaikines technologijas. 2017 metų festivalis  pritraukė beveik 10 000 akredituotų lankytojų iš skirtingų šalių (11% daugiau nei 2016 m.). Mugę "MIFA" aplankė net 3000 industrijos atstovų. 

2017 m. "MIFA" buvo didesnė nei bet kada. Festivalio verslo ratas išsiplėtė nuo trijų iki keturių dienų, pridėta papildomo ekspozicinio ploto. Pirma, ką pamatė akys įžengus į pagrindinę palapinę, buvo Kinijos pavilijonas, su Kinijos gamybos bendrovėmis, kurioms vadovauja SARFT (Valstybinė radijo, kino ir televizijos administracija). O iš viso savo produkciją eksponavo per 550 tarptautinių kompanijų, pristatyta daugybė meistriškumo klasių. MIFA Campus studentus ir specialistus iš besivystančių šalių supažindino su stažuotėmis ir mokymo programomis Prancūzijoje. Jiems suteikta galimybė susitikti su "Disney", "ILM" ir "Folimage" įdarbinimo agentais ir sužinoti apie studijų darbo aplinką, darbo vietas ir studijų pageidavimus naujiems darbuotojams. 

Svarbiausias čia apdovanojimas, kurį žino visi, besidomintys animacija, - „Kristalas“ ("Cristal Awards"), teikiamas keliose kategorijose. 2017 m. oficialiame visų programų konkurse buvo nominuoti 216 filmai.

„Garbės Kristalais“ čia apdovanojami pirmaujantys animacinio pasaulio kūrėjai. Festivalio direktorius Marcelas Jeanas  įteikė  šį prizą George‘ui Schwizgebeliui, sukūrusiam savitą stilių animacijoje. Režisierius iš Šveicarijos jau keturiolika kartų dalyvauja festivalio Ansi konkursinėse programose. Du kartus jis buvo festivalio žiuri. Du jo trumpametražiai filmai „Kelionė į bedugnę / The Ride to Abyss“ ir „78 apsisukimai / 78 Turns“ buvo įtraukti į  geriausių pasaulio animacinių filmų šimtuką, kurie buvo paskelbti 2006 metais. Prizo įteikimo ceremonijos metu buvo parodytas jo filmas „Erkling/ Erlking“, o jo sūnus Luisas Švicgebel-Wang įgarsino filmą grodamas fortepijonu. Schwizgebelis išties yra animacijos guru. Kuo gi savitas Dž.Švicgebelio (George Schwizgebel) stilius animacijoje? 

Savo eksperimentiniuose filmuose jis genialiai derina animuotą tapybą ir muzikinį takelį. Labai emocionalūs yra G. Schwizgebelio animaciniai filmai „Mergina ir debesys“ (Les Jeune Fille Et Les Nuages, 2000), „Retušas“ (Retouches, 2008). Visa dramaturgija remiasi muzika, akivaizdu, kad filmo garsas buvo apmąstytas jau literatūriniame scenarijuje ir kadruotėje, jis talkina kuriant emocinę atmosferą. Filmo idėja išreiškiama per judesį, ritmą, spalvas ir muziką be aiškinamojo teksto, dialogo. Paprasčiau – tai yra 3 komponentų išraiška: garso, vaizdo, judesio. Šis išraiškos būdas – tai savotiška choreografija. Ilgą laiką animacija tarnavo literatūriniams kūriniams iliustruoti. Dažniausiai tai būdavo pasakojimas su judančiais piešinukais, kuriam būtinas literatūrinis siužetas, istorija, anekdotas. Šiuolaikinė animacija taip pat geba išreikšti abstrakčią mokslinę ir muzikinę idėją. Taigi muzika, dialogas, aplinkos garsai, netgi tyla – viskas tarnauja tam, kad kūrinys emociškai paveiktų žiūrovą.Žiūrovų apdovanojimą laimėjo režisierių Dorota Kobiela ir Hugh Welchman įspūdingas filmas „Jūsų Vincentas / Loving Vincent“. Rašoma, kad tai - pirmas pasaulyje ranka tapytas animacinis ilgametražis filmas, susidedantis iš 65 tūkst. atskirų paveikslėlių, savo stilistika labai primenančių paties Vincento van Gogho (Vincento van Gogo) braižą. Senjorai animatoriai sako, kad jie panaudojo seną Disnėjaus triuką -rotoskopingą (roto). Rotoskopija – animacijos technika, kurioje animatorius ant jau nufilmuotos videomedžiagos, kadras po kadro įpiešia animaciją.  Technika išrasta animatoriaus, iliustratoriaus, rašytojo ir išradėjo Max Fleischer jau senokai. Roto jis panaudojo kurdamas technologiškai novatoriškas animacines serijas „Out of the Inkwell“ (1915 m.), „Koko the Clown“. Maksui padėjo jo brolis Dave Fleischer, apsirengęs klauno kostiumu jis judėjo, tai padėjo pasiekti realistiškus klauno judesius perpiešiant. Pats rotoskopavimo metodas buvo užpatentuotas jau 1917 metais.

Buvo laikas, kai dailininkai, kurdami pieštinius filmus, labai dažnai naudodavosi eklero metodu. Iš pradžių veikėjų vaidmenis atlikdavo aktoriai, animatoriai nufilmuotą medžiagą peržiūrėdavo ekleru ir ją kadras po kadro iš ekrano perpiešdavo į kalkę, nuo kalkės – į celiulioidą, nuspalvindavo ir vėl po kadrą nufilmuodavo. Tokiu būdu būdavo siekiama visiško judesio tikroviškumo. Tačiau rezultatai toli gražu nebūdavo tokie, kokių siekta. „Ekleriniai“ veikėjai ekrane atrodė netikri, sunkiai judėjo ir tiesiog savo esme prieštaravo pieštinio filmo prigimčiai, kuriame gyvena piešinys, o ne aktorius. Beje, W. Disney’aus filme „Snieguolė ir septyni nykštukai“ (Snow White and the Seven Dwarfs, 1937) šiuo būdu sukurtas Snieguolės paveikslas. Todėl suprantama, kad nykštukai atrodo nepalyginamai gyvesni, įdomesni ir įtaigesni negu pagrindinė veikėja. Šis būdas naudojamas ir šiandien, tačiau kompiuteris jį pavertė visiškai kitokiu. 

Kaip bebūtų, „Jūsų Vincentas / Loving Vincent“ filmas unikalus ne tik savo sumanymu, bet ir sudėtingiausia atlikimo technologija. Premjera įvyko ir Vilniuje, o tik ką įvykusiame Kino pavasaryje (šių metų kovo 30 d,) apdovanotas, kaip žiūroviškiausias filmas. Filme aktoriai vaidiną tragišką V. Van Gogho istoriją jo paties paveiksluose. Jie vaidino tuščio ekrano fone, o vėliau 115 profesionalių dailininkų komanda V. Van Gogho maniera aliejiniais dažais nutapė daugiau kaip 65 000 drobių, kad filmą rodyti  12-os kadrų per sekundę greičiu. 94 originalūs Van Gogo paveikslai taip pat įtraukti į filmą,  vienas tokių  – „Žvaigždėta naktis“. 

Filmui buvo skirtas gana menkas 5,5 mln. JAV dolerių (4,5 mln. eurų) biudžetas. Tai yra 30 kartų mažesnė suma, nei Walto Disney studijos juostai „Koko“ (Coco), laimėjusiai šiais metais Kino akademijos apdovanojimą „Oskarą“.

Režisierė Dorota Kobiela filmui atidavė septynis kūrybinio darbo metus, derindama dvi savo aistras – kinui ir piešimui. Penkerius metus truko pasiruošimas dirbti su daugiau nei 125-iais  menininkais iš viso pasaulio ir dar dveji metai filmo įgyvendinimui. Darbas vyko milžiniškoje studijoje Lenkijos Gdansko mieste. Pasak D. Kobielos, darbas vyko labai lėtai, vidutiniškai po ketvirtį filmo sekundės per dieną, nes ranka piešti paveikslėliai savo kokybe gerokai lenkia skaitmeninę animaciją. Per vieną filmo sekundę vidutiniškai parodoma po 12 ranka pieštų paveikslėlių. Kiekvienas dalininkas per dieną vidutiniškai padarydavo po penkis iš jų, tai yra pusę juostos sekundės, jei scenos nesudėtingos. Tai pats savaime yra nuostabus pasiekimas.  Nežiūrint milžiniškų pastangų kai kurie animatoriai kritiškai žiūri į rezultatą, nes filmo animacijos judesiai labai realistiniai. 

 D. Kobiela ir kito šio filmo režisieriaus, jos vyro Hugh Welchmano  kino kompanija „BreakThru Productions“ pelnė  Kino akademijos apdovanojimą „Oskarą“  2008 metais už animacinį trumpametražį filmą „Petia ir vilkas“ (Peter and the Wolf), sukurtą pagal Sergejaus Prokofjevo muzikinę pasaką. 

Filmo kūrėjai jau planuoja kitą projektą – siaubo juostą, pagal ispanų dailininko Fancisco Goya (Francisko Gojos) paveikslus. Būtent tokiu stiliumi buvo padarytas ne vienas filmas, rodytas festivalyje. 

Ta pačia animacijos rotoskopijos technologija atliktas  dokumentinis-animacinis pilnametražis filmas  „Žmogus, kuris mokėjo 75 kalbas“. Režisierių Anne Magnussen ir Paweło Dębskio filmas parodytas nekonkursinėje ilgametražių filmų programoje. Šis bendras Lietuvos, Norvegijos ir Lenkijos gamybos filmas pasakoja apie kultūros veikėją Jurgį Zauerveiną, kuris lankėsi Mažojoje Lietuvoje, mokėjo lietuviškai ir parašė giesmę „Lietuviais esame mes gimę…“, skatino lietuvybės augimą. Poliglotas Zauerveinas taip pat bendradarbiavo su „Aušra“ ir kitais leidiniais, kovojo prieš lietuvių germanizaciją, skatino mažas tautas naudoti ir mylėti savo gimtąją kalbą ir tuo pelnė gimtosios Vokietijos nemalonę. Filmą prodiusavo Lietuvos kompanija „Fralita Films“, kartu su prodiuseriais „Embla Film“ (Norvegija) ir „Fumi Studio“ (Lenkija). Gamybą iš dalies parėmė Lietuvos kino centras. Svarbu, kad šis filmas buvo atrinktas į festivalio specialią programą. Filme naudojama animacijos rotoskopijos technika jungia dokumentiką su fantaziją.

Festivalyje po kelių metų pertraukos buvo parodyti du lietuviški filmai, konkursinėje trumpametražių filmų programoje parodytas režisieriaus Igno Meilūno filmas „Pono Nakties laisvadienis“. 2:35 min. trukmės 2D animacija pieštas filmas apie personažą, vardu Naktis, kuris nusprendžia išeiti pasivaikščioti dieną realiame Vilniaus miesto peizaže, tačiau jį nustebina šviesa ir ryškios spalvos. Filmas trumpas, gimęs ekspromtu. Kaip pasakojo filmo autorius I.Meilūnas, jis scenarijų kūrė vieną savaitę, pagal vienų kūrybinių dirbtuvių vadovų užduotį, kad pristatyti save kaip kūrėją. Filmas jau apkeliavo daugelį pasaulio konkursinių programų,  parodytas Amerikoje.  Šioje kategorijoje rungtyniavo net 87 filmai iš viso pasaulio. Tai antras kartas, kai lietuviškas filmas atsiranda festivalio konkursinėje programoje. 2013 m. buvo rodytas VDA absolventės Redos Toming debiutinis filmas „Kaltė“. Filmo „Pono Nakties laisvadienis“ pristatymą finansavo Lietuvos kino centras. Gaila, kad nebuvo Lietuvos  kino stendas. Manau, kad Lietuvos animacijos stendas turėtų būti kiekvienais metais. Lietuvių entuziastų į Ansi važiuoja vis daugiau. Lietuvos animacijos industrija pastaruoju metu labai intensyviai auga,  tai matyti iš 2016 ir 2017 m. „Sidabrinės gervės” apdovanojimų, kur animacijos kategorijoje nominuoti net 5 trumpametražiai filmai - daugiausia per visą „Sidabrinės gervės” apdovanojimų  istoriją. Pernai atsirado naujų narių "MIFA" - Izraelis, Ukraina pristatė reprezentacinius stendus, nepaisant to, kad konkursinėje programoje jų filmų nebuvo. 

Žiuri prizas už pinametražį filmą skirtas japonų režisieriui Sunao Kitabuchi už  2-jų valandų filmą Anime stiliumi „Šiame pasaulio pakrašty/In This Corner of the World“, apie įvykius Hirosimoje ir Kiure militaristinio uosto miestelyje, 1945 metais vykusius karinius bombardavimus. Filmas apie tai, kaip karas pakeičia jaunos šeimos gyvenimą. Reklaminių filmų kategorijoje buvo apdovanotas režisieriaus Steve Cutts (JAV, Jungtinė Karalystė) 3 minučių videoklipas „Moby „Ar ir tu esi pasimetęs pasaulyje, kaip ir aš?“ (Moby „Are You lost in the World Like Me?“) - apie priklausomybę nuo technologijų ir jų  įtaką gyvenimui. Už reklamą apdovanota režisierė iš Didžiosios Britanijos Anna Ginsburg („Materialus pasaulis/Material World“). Televizinių serialų kategorijoje išskirtas režisierų J. Šun ir J. Lachauer filmas „Audringi ritmai“ („Revolting Rhymes“) - tai šiuolaikinė pasakiškų nuotykių interpretacija. Apdovanotas studento baigiamasis darbas - vokiečių režisieriaus Jonatano Schwenko lėlinis filmas „Sog“ (Aukštoji Meno mokykla Ofenbahe) - po potvynio, išdžiūvus vandeniui, žuvys atsiduria medžiuose. Festivalio "Kristalu" už trumpametražį filmą apdovanotas garsios švedų režisierės Niki Lindroth von Bahr filmas „Našta“ („The Burden“). Linksmas filmas apie viešbučio gyventojus ir darbuotojus – dainuojančias žuvis ir peles. Ironiškas požiūris į visada viskuo nepatenkintus žmones.  

Gerų filmų tikrai buvo daugiau, bet visų neįmanoma išvardint.

Jau minėjau, kad Ansi festivalyje  2017 m. dėmesio centre buvo Kinija. Kadangi dauguma žmonių Vakaruose labai mažai žino apie turtingą Kinijos animacijos istoriją, tai  buvo puiki proga užpildyti šią spragą. 

Animacija Kinijoje išpopuliarėjo gana vėlai; pirmasis šalyje parodytas animacinis filmas buvo pademonstruotas 1918 m. Pirmieji Kinijoje sukurti animaciniai filmukai buvo susukti trečiajame dešimtmetyje. Įvairių animacijos kūrimo metodų pradininkais tapo Van broliai, dirbdami „The Great Wall Film Company“. 
Būtent Van broliai ėmėsi kurti pirmąjį kinų animacinį filmą su garsu – „Kupranugario šokis“ („Luo tuo Xian Wu“), ir, penktojo dešimtmečio pradžioje jau eksperimentavo su ilgesniais formatais. 
Tuo laikotarpiu Vakarai ir Rytai bendravo ir labai intensyviai įtakojo vieni kitus. Šanchajų užplūdo Holivudo filmai, o kosmopolitiška kultūra pavertė jį vienu įdomiausių pasaulio miestų. 1939 m. parodytas Volto Disnėjaus šedevras „Snieguolė ir septyni nykštukai“ padarė didžiulę įtaką Kinijos animacijai, parodęs animacijos galimybes. 

Deja, karas tarp Kinijos ir Japonijos sunaikino Šanchajaus kino studijos kultūrą ir privertė uždaryti visus Kinijos kino teatrus.
Po Antrojo pasaulinio karo animacija grįžo neskubėdama. Pilietinio karo laikotarpiu (1946-1949 m.), jos gamyba buvo daugiausia orientuota į politinius ir edukacinius animacinius filmus bei animacinius propagandinius dokumentinius filmus.
Pagaliau viskas ėmė keistis šeštąjį dešimtmetį, kuriant naują nacionalinę kultūrą. Vyko didelės investicijos į animaciją, Van broliai ir vėl atsirado animacijos pramonės inovacijų priešakyje. Plačiai žinomas jų pirmasis spalvotas animacinis filmas buvo „Kodėl varna juodaplunksnė“ (Wu ya wei she me shi hei de).

2017 m. Ansi festivalyje Kinija pristatė  9 specialias programas ir filmą Feature Film Competition  konkurse. Pasisekė pamatyti keletą filmų. Filmas „Didelė  žuvis ir Begonia“ (Big Fish and Begonia) autorių Xuan Liang ir Chun Zhang iš Pekino – tai 12 metų projektas. Epinis fantastinis filmas apie dangaus būtybę Chun. Kai jai sukanka 16, ji siunčiama į realų pasaulį. Jos gyvenimą išgelbsti žmogus Kun, kuris žūsta kovoje. Filmas atrodo tarsi būtų tradicinis, rankų darbo, bet iš tikrųjų yra sustiprintas su CG ir 2D animacija. Nors siužetas silpnokas, bet tiesiog apsvaigina jo vizualumas. 

Dideliame ekrane parodytas  filmas „Princesė Geležinė Vėduoklė“  Princess Iron-Fan. Tai pirmasis azijiečių gamybos ilgametražis animacinis filmas sukurtas Kinijoje 1941 m. Wan Laiming ir Wan Guchan. Filmas tapo pirmuoju Kinijos animaciniu ilgametražiniu filmas ir  12- uoju pasaulyje. Filmas sukurtas pagal epinį romaną „Kelionė į vakarus“ („Journey to the West“), pasakoja  apie  dvikovą tarp Beždžionių karaliaus ir Princesės dėl jos geležinės vėduoklės. Įdomus filmas, jo siužetas lengvai suprantamas, o tradicinių  graviūrų  įkvėpti piešiniai itin gražūs. Retas filmas, nes greta saujelės tradicinių pasakų ekranizacijų, kaip pavyzdžiui, „Kelionė į Vakarus“, ir kelių valstybės finansuojamų laidų tėra vos pora Kinijoje pieštų animacinių filmų.
Trys specialios programos parodė didžiąją "Shanghai Animation Film Studios" erą nuo 1950 m. iki 1990-ųjų. Po pergalės 1950-aisiais komunistų valdžia skatino filmų vaikams kūrimą. 1950 m. Vyriausybė į Šanchajų perkelia Te Wei vadovaujamą Changchuno animacinę komandą. Prie jų  prisijungus įžymiam  animatoriui Wan Guchan ir jauniems meno mokyklos moksleiviams, studija pradėjo kurti originalią animaciją, besiremiančią tradicinių  kinų menu. Šią veiklą labai palaikė vyriausybė. 

1955 m. Wan Guchan, įkvėptas senovinio popieriaus karpymo tradicijos ir šešėlinio lėlių teatro meno, sukūrė naują animacijos techniką, taip vadinamą sujungtomis išpjovomis (articulated cut-outs). 

Nuo 1960 m. prasidėjo technologinės inovacijos kinų animacijoje. Tai – taip vadinamas animacinis rašalo plovimas,  naudojamas norint rašalo paveikslams suteikti  gyvybės. Tai origami filmų kūrimas – pradėta Zhiguangui Yu, naudojant stop motion. Deja, dešimtmetis baigėsi Kultūros revoliucija, kurios pasekoje buvo uždrausta daug klasikinių meno kūrinių ir filmų, ir buvo uždrausta visa meninė animacinė veikla. 

Šešios papildomos programos sustiprino dėmesį Kinijai, tarp jų dvi, kuriose dalyvavo šalies naujosios kartos animatoriai. Deja, nerimą sukėlė tai, kad Liu Jiano juodoji komedija - gangsterių filmas „Puiki diena“ (Have A Nice Day), Kinijos pareigūnų spaudimu buvo išbraukta iš ilgametražinių filmų konkurso. Neseniai Kinijos vyriausybė nustatė griežtesnius reikalavimus filmų rodymui užsienyje. Dabar reikalaujama, kad bet kokia animacija, prieš rodant ją tarptautiniame festivalyje, turi būti patvirtinta valdžios institucijų. Filmo prodiuseris Yang Cheng patvirtino, kad jo komanda paprašė Ansi organizatorių išbraukti filmą iš konkurso. Nors  Have A Nice Day  nėra politinis filmas, bet jis vaizduoja tamsiąją Kinijos gyvenimo pusę. Kinijos vyriausybė nenori, kad pasaulis tai matytų festivalyje, kuriame Kinija yra pagarbiai pristatyta. Tuo met kai Ansi festivalis garbino Kiniją, pati šalis sugebėjo gėdytis savo filmo, kuris jau buvo demonstruotas daugelyje Europos festivalių. Pristatytas Berlyne, savaitę prieš Ansi rodytas "Animafest Zagreb", liepos mėnesį animacijos festivalyje Poznanėje, Lenkijoje ir kitur. Atrodo, kad Kinijos vyriausybė slopindama filmą, nenorom jį išreklamavo suteikdama tiek daug viešumo, kad kiekvienas festivalis nori jį rodyti. 

Penki "Chateau d'Annecy" kambariai buvo paskirti Kinijos meno istorijos apžvalgai.  Kinų animatoriai, dirbantys ne studijų sistemoje, negauna vyriausybės paramos, todėl daugelis iš jų darbuojasi  besiplečiančioje privačioje meno rinkoje, kad galėtų užsidirbti pragyvenimui. Pirmasis kambarys buvo skirtas 1950-ųjų ir 60-ųjų kūriniams iš „Šanchajaus Animacinio kino studijos“. Taip vadinami Judėjimo ir Tradicijos kambariai nagrinėjo istorijos ir sunaikinimo konfliktą, kurį šiandien kelia urbanizacija visoje Kinijoje. Kinijos ekonomikos augimas paveikė ir animacijos industrijos vystymąsį. Jei anksčiau Kinijos animacijos industrija buvo „atlikėja“, tai dabar padaugėjo savarankiškų animacijos projektų. Kinijos animacija veržiasi į europietišką ekraną. To įrodymas - ir pirmasis Kinijos ir Europos trumpametražinių filmų festivalis, surengtas pernai, rugsėjo mėnesį. 

Pirmasis EU-Kinijos trumpametražinių filmų festivalis Pekine

Festivalio  tikslas buvo supažindinti Kinijos publiką su europietiškais animacijos ir dokumentikos filmais. O europiečius supažindinti su Kinijos produkcija. Deja, šis Kinijos  festivalis buvo fiasko. Gal todėl, kad tai buvo pirmas bandymas atvežti skirtingus žanrus į Kiniją. Matyt pritrūko finansavimo, nors mes - dalyviai buvome pakviesti su labai įdomia programa. Tik, deja, pati programa neplanuotai buvo perkelta į internetą. Nesusipratimų virtinė. Mes pakliuvome į visai kitą fetivalį ir apie tai sužinojome paskutinę dieną. Vienas pliusas, kad labai daug keliavome, netgi buvom nuvežti į kažkokį universitetą, kuris ruošia animatorius, tik nė vieno nematėme. Pačiam juokinga prisiminti šią kelionę. Susitikimai su universiteto vadovybe ir įspūdingi pietūs. Dalyvavome svetimo festivalio  uždaryme, salė mums plojo scenoje. Įspūdį čia paliko kiti dalykai, pavyzdžiui didžiulis esperanto muziejų, skirtas žymiam litvakui Liudvikui Lazaruo Zamenhofui. Pats muziejus palaiko glaudžius ryšius su Lenkija, o apie L.L.Zamenhofo ryšius su Lietuva nieko nežino. Žinau apie juos dar iš savo tėvo, gyvenusio Veisėjuose. Kadangi Lietuvoje, Veisiejuose gyveno L.L.Zamenhofo vyriausioji sesuo Fani, jis persikėlė gyventi pas juos. Ir būtent  Veisiejuose L.L.Zamenhofo baigė kurti esperanto kalbą. Kalba buvo pavadinta „Lingvo Universala“. Liudvikas vis tobulino kalbą, ir 1884 m. ji įgavo dabartinės esperanto kalbos pavidalą. Įdomu, kad, universitete kiniečiai  geriau kalba esperanto negu angliškai. Bet grįžkime prie festivalio. Vienintelis festivalio uždarymo vakaras vyko Pekine. Dalyvavo visas Eurpopos sąjungos diplomatinis korpusas. Parodyti filmai iš festivalio ir tik tada supratome, kad festivalis vyksta. Tikiuosi ateityje įvyks ir antras, ir trečias Europos ir Kinijos festivaliai, įgavę „savo kūną“. 

XXIV Tarptautinis animacinių filmų festivalis „Krok“ - su liūdesio ženklu  

„Krok“ gyvuoja nuo 1987 m. 2017 m. metų festivalio žiuri pirmininkas buvo Rao Heidmets (Estija). Paradoksalu, kad nepaisant Rusijos ir Ukrainos konfrontacijos, festivalis savo pavadinimo nepakeitė – jis ir toliau vadinasi Ukrainos ir Rusijos animacijos festivalis. Nuo seno egzotiškas festivalis vyksta kruizinio laivo denyje. Anksčiau laivas plaukdavo lyginiais  metais  Volgos upe ir Aukso žiedo maršrutu, o kitais – nelyginiais metais sukdavo Dnepru ir Juodosios jūros maršrutu. Deja, dabar laivas plaukia tik per Rusijos teritoriją. Organizatoriai liko tie patys, nors 2016 m. pažymėti skaudžiais įvykiais. Rugsėjį mirė bendro „KROK‘o“ prezidentas, geras mano draugas Eduardas Nazarovas, rusų animacijos meistras. Nazarovas  yra geriausiai žinomas dėl savo 1982 m. ,,Gyveno kartą šuo“("Once Upon a Time Lived Dog", 1983 m. pelnė specialų žiuri prizą Ansi festivalyje). Nazarovo filmų  sąrašas labai ilgas; man teko daug bendrauti su Nazarovu - puikus menininkas, turėjęs ypatingą humoro jausmą. Prieš 24 metus, kaip ir jis, tapau šio festivalio vienu iš kūrėjų. Fetivalio senbuviai mane vadindavo Kroko tėvu, nes sukūriau Kroko simbolį. Logotipas liko nepakitęs iki šiol ir žinomas visame pasaulyje. Festivalis metams bėgant įgavo pasaulinę reikšmę. Į jį pakliūti veržiasi aminmatoriai iš viso pasaulio. Nepaisant politinių nesutarimų, animacijos kūrėjai siekia darnos ir bendradarbiavimo.  

Apibendrinant, Ansi yra pasaulinis lyderis - festivalių festivalis. Šįmet birželio 11 - 16 d. jis vyks jau 42-jį kartą, o dėmesio centre bus Brazilijos animatoriai. Kviečiu ir Jus pasinerti į animacijos fiestą. 

Nuotraukose - filmų "Pono Nakties laisvadienis", "Jūsų Vincentas", "Žmogus, kuris mokėjo 75 kalbas" kadrai, akimirkos Kinijos paviljone Ansi.