Nuomonė. Kodėl vietoj „Aritmijos“ teks žiūrėti „Šventą vietą?“

Atėjus kovo mėnesiui Vilniaus miestas nusidažo vyšnine ir melsva spalvomis – dideli reklaminiai lauko plakatai įnirtingai neša žinią apie artėjantį didžiausią kasmetinį įvykį Lietuvos kine. Restoranas „Fortas“ skelbia naują, specialiai šiam įvykiui skirtą meniu, draudimo bendrovė „Ergo“ pradeda teikti draudimo nuo blogo filmo paslaugą, „Telia“ kviečia naudotis išmaniąja televizija ir kino teatrą išmainyti į videonuomą, alaus darykla „Kalba plytos“ išleidžia naują alaus rūšį. Galima užsisakyti Jane Fondos lašišos kepsnį, užgerti jį „Gūsio už kadro“ alumi bei namie įsijungti vieną iš „Telia“ videonuomoje siūlomų festivalio filmų – beveik pilnas „Kino pavasario“ startinis rinkinys.

Festivalis save pristato kaip geriausią ir didžiausią Lietuvoje, tačiau pastaruoju metu neleidžia abejoti tik jo didumu. 11-oje Lietuvos miestų vykstantis „Kino pavasaris“ gali pasigirti plačiu rėmėjų sąrašu, gausia filmų programa ir būriais žiūrovų, masėmis plūstančių į keletą labiausiai išpiarintų, spėju, kad net nebūtinai brangiai kainavusių, bet pelną garantuotai generuojančių filmų. Po vieno visiškai nereklamuoto filmo seanso viena ponia garsiai pustuštei salei pareiškė, kad durnesnio filmo dar gyvenime nėra mačiusi. Ji gavo produktą, nepatenkinusį jos lūkesčių. Neretai tas pats nutinka kokybiško kino ieškančiam žiūrovui, pasimetusiam repertuare, daugiausia sudarytame iš vos keleto žiūroviškiausių filmų, rodomų po 2 – 3 kartus per dieną. Tarp jų, žinoma, įsiterpia vos porą kartų per visą festivalį parodomi įdomesni ir kokybiškesni, tačiau pačiais nepatogiausiais laikais rodomi filmai, apie kuriuos beveik niekas nežino. Šių metų nerašyta taisyklė, matyt, buvo tokia: jei seansas vyksta darbo dieną, iki 18 valandos, 3-ioje arba 4-oje „Vingio“ kino teatro salėje, didelė tikimybė, kad tai dėmesio vertas produktas, paribiuose atsidūręs dėl to, kad nėra matomas kaip potenciali aukso gysla.

„Kino pavasaris“ laviruoja ant plonos ribos tarp visiškai komercinio projekto ir meninę vertę turinčio kino festivalio, galinčio padėti atrasti naujus ir įdomius veidus pasaulio kino žemėlapyje. Europos debiutų konkursas – puiki galimybė „Kino pavasariui“ palikti savo žymę Europos kino festivalių žemėlapyje kaip geriausius debiutantus atrandančiam ir juos skatinančiam festivaliui. Tačiau šių debiutų peržiūros įvyksta beveik be jokio atgarsio, nes jie yra užgožiami „Festivalių favoritų“ bei „Metų atradimų“ (juk Europos debiutai irgi gali būti atradimais)  programos filmų. Pavyzdžiui, turbūt populiariausias „Kino pavasario“ filmas „Šventa vieta“ išankstinėje programoje Vilniuje buvo numatytas parodyti 11 kartų, tačiau pamačius, kaip puikiai sekasi jį pardavinėti, seansų skaičių pagausėjo iki, jei tiksliai suskaičiavau, 26 (į šį skaičių neįeina papildomų savaičių seansai). Festivalis vyksta 14 dienų, papildomi seansai įtraukti po pirmojo savaitgalio. Darbo dienomis Vilniuje įvyksta apie 30 seansų. „Šventai vietai“ skirti 2-3 iš jų, tuo tarpu Europos debiutų konkurso filmams – tiek pat. Tik „Šventa vieta“ viena, o konkursinėje programoje – 13 filmų. Net ir savaitgaliais, kai seansai rengiami nuo pat 11 valandos ryto, per dieną jų surengiant apie 60, Europos debiutams skiriami viso labo 4-5 seansai. Bet tokie filmai kaip „Šventa vieta“ festivaliui kainuoja galimai nedaug – remiantis internete randama informacija, dažnai festivaliai filmus gauna arba nemokamai, arba moka sumą svyruojančią tarp 500 – 1500 eurų –  ir renka pinigus. Tad šis konkretus filmas, rinkęs pilnas žiūrovų sales ir rodomas be sustojimo, turėjo surinkti, švelniai tariant, nemažai pelno. Tuo tarpu konkursinė programa matoma kaip nuostolinga – niekam nežinomi autoriai netraukia būrių žiūrovų, apie daugumą šios programos filmų net nebandoma komunikuoti socialiniuose tinkluose (arba ta komunikacija buvo tokia menka, kad pranykdavo bendrame vaizde). Vienintelę kaimynų lenkų „Tylią naktį“ buvo galima išvysti per papildomus seansus – festivalio metu numatytus 4 seansus papildė 9 papildomi. Daugiau nė vienam debiutui taip nepasisekė. Apie geriausiais konkurse išrinktus danų ir skandinavų „Žiemos brolius“ turbūt nelabai kas ir girdėjo, o ir pamatyti nebepamatys – seansų būta keturių ir daugiau nebus. O atrodo, kad konkursinė programa kaip tik turėtų būti prioritetinė, kaip ir didžiuosiuose A klasės festivaliuose.

Žvelgiančiam iš šono vartotojui gali pasirodyti painu: festivalis siūlo daugiau negu 100 filmų, tačiau matomi ir akcentuojami tik keletas: „Šventa vieta“, „Silvana“, „Lenktynininkė ir gangsteris“, „Sūnaus globa“, „Jūsų Vincentas“ ir Holivude nuskambėję „Vadink mane savo vardu“ bei „Floridos projektas“ (pastarasis festivalyje parodytas vos kartą, tačiau tapo ryškiu akcentu jo reklamose). Iš festivalio, finansuojamo valstybės lėšomis (Lietuvos kultūros taryba jam skyrė 100 000 eurų, po keletą tūkstančių skyrė miestų savivaldybės) norėtųsi kokybės ir demokratiškesnio pasirinkimo. Vilniaus miestas gauna visus žadamus filmus (tik komerciškai apskaičiuotomis proporcijomis) tačiau kiti miestai –  Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys, Alytus, Marijampolė, Utena, Gargždai, Anykščiai ir Varėna negauna nė pusės į programą įtrauktų kūrinių. Mažesniuose miestuose per dieną parodoma po vieną – du filmus, kurie pasižymi geriausiais pardavimais sostinėje. Dominuoja „Festivalių favoritų“ programa, kartais ją pakeičia sėkmingesni „Kritikų pasirinkimo“ filmai. Iš festivalio repertuaro transliuojamos žinutės susidaro įspūdis, kad gal užtektų tiesiog apsistoti ties tais keliais puikiai parduodamais filmais, atsisakyti retrospektyvų ir nesijaudinant dėl galimai nuostolių atnešiančių juostų, dvi savaites rodyti tik „Festivalių favoritų“ programą. Viskas atsiremia į finansavimą. Iš privačių rėmėjų tokiai programai tikriausiai pavyktų surinkti reikiamas sumas, tačiau nepavyktų gauti Europos Sąjungos finansuojamos programos „Creative Europe Media“ lėšų. Programos pakopa, kurioje dalyvauja „Kino pavasaris“, įpareigoja festivalį parodyti ne mažiau kaip 100 Europos (šalių, priklausančių MEDIA tinklui) produkcijos arba koprodukcijos meninių filmų, tam skirdama finansavimą nuo 19 000 iki 75 000 eurų[1]. Mažesnis filmų skaičius atitinkamai neša mažesnę piniginę sumą, todėl ir tenka medžioti įdomesnius filmus – iš pradžių organizatoriams, o po to ir žiūrovams, programoje, sudarytoje iš 112 ilgametražių ir 56 trumpametražių filmų. Būtent, medžioti. Nes norinčiam atrasti gerą filmą vartotojui, reikia paskirti nemažai laiko, pačiam ieškant informacijos apie viešųjų ryšių komandos pamirštus produktus.

Masėms skirtą „Kino pavasario“ žinutę padeda formuoti ir rėmėjai, sudarydami apie festivalį paviršutinišką ir klaidingą įspūdį. Ne veltui teksto pradžioje akcentuotas Jane Fondos lašišos kepsnys – ši aktorė neturi nieko bendro su „Kino pavasariu“, bet tapdama akcentu specialiai festivaliui skirtame restorano „Fortas“ patiekalų meniu, žmogui, visai nesidominčiam festivaliu,  gali sudaryti įspūdį, kad festivalyje ją galėsime sutikti arba pamatyti filmus, kuriuose ji vaidina. Meniu minimi garsūs Holivudo veidai –  Gwyneth Paltrow, Julia Roberts, Hugh Jackmanas, net Shirley Temple apeliuoja į mases, besidominčias Amerikos kino studijų produkcija, nors „Kino pavasaryje“ rodomi filmai – daugiausia iš Europos arba Azijos. Atitinkamai daugiausia reklamuojami filmai, kuriuos kaip tą kepsnį, lengvo kino mėgėjui belieka nesivarginant sukramtyti – paprasti, lengvi, panašūs į Holivudo B klasę, tik gražiau ir estetiškai maloniau padaryti. Bandoma pritraukti vartotoją, kuriam vargu, ar bus labai įdomi Jeano Vigo retrospektyva. Prieš kino seansus Vingio kino teatro vestibiulyje „Telia“ atstovės vis siūlo išmėginti videonuomos paslaugą ir žiūrėti filmus namie per savo televizorių. Idėja, tiesą sakant, sveikintina: nereiks 15 minučių žiūrėti vienos už kitą nuobodesnių reklamų, kuriomis prasideda seansas, jokios masės žmonių ir grūsties norint patekti į kino salę. Tačiau taip reklamuojamoje videonuomoje galima rasti tik 6 festivalio filmus: „Šventą vietą“, „Madmuazelę Paradis“, „Kandelariją“, “120 dūžių per minutę“, „Silvaną“ bei „Maisto dievaites“. Peržiūros kaina – 6 eurai[2] – tiek, kiek bilietas į seansą „Forum Cinemas“ kino teatre. Nelabai platus pasirinkimas. Ir ne patys geriausi filmai. Tačiau jais „Telia“ reprezentuoja festivalį visai Lietuvai, kuri nori kino, tačiau gyvena ten, kur jo nėra. Belieka prieš seansą gauta „Gritės“ servetėle nusišluostyti iš pykčio ar liūdesio ištryškusias ašaras arba prakaito lašus. Nes nežinau, dėl kokios daugiau funkcijos dalijamos tos servetėlės – apima tik pyktis arba liūdesys, kadangi galėdamas būti puikiu festivaliu, „Kino pavasaris“ pats save pastato į poziciją, pataikaujančią lengvos produkcijos ieškančiai publikai, šitaip atgrasydamas (o gal tiesiog nesugebėdamas pasiekti ir sudominti) „Scanoramos‘ festivalio tipo žiūrovą, kuris nenori dėl to, kad pažiūrėjo ir įvertino 10 filmų, laimėti kelionės į Paryžių.

Tarp „Scanoramos“ ir „Kino pavasario“, atrodo, vyksta nuolatinė kova, tačiau, mano nuomone, „Kino pavasariui“ net yra ko iš pastarosios pasimokyti. Jokiu būdu neteigiu, kad „Scanorama“ – tobulas festivalis, tačiau žvelgiant iš šono matyti, kad jos organizatoriai yra išsigryninę savo viziją ir tikslingai su ja dirba. Penkiolika metų vykstantis kino festivalis yra aiškiai išreiškęs savo, kaip kino edukacija užsiimančio kultūrinio renginio poziciją ir jos tvirtai laikosi. Repertuare – vien Europos produkcija, daug dėmesio skiriama Baltijos bei Šiaurės šalių kinui, siekiama žiūrovus supažindinti su Europos kino klasika bei lavinti jų skonį. Kadangi „Scanorama“, kaip ir „Kino pavasaris“, dalyvauja toje pačioje „Creative Europe – Media“ programoje, filmų festivalyje – daug (2017 metais parodyta 130 filmų). Tačiau šioje vietoje „Scanorama“ puikia išnaudoja savo, kaip edukacija užsiimančio festivalio poziciją – žiūrovai yra su filmais supažindinami – kiekvienas filmas, vykstant festivaliui mieste parodomas iki 3 kartų – pavyzdžiui, „Kvadratas“ bei „Apie kūną ir sielą“ Vilniaus mieste parodyti po 2 kartus. „Scanorama“ repertuarą sudėlioja proporcingai, darbo dieną surengiant iki 15, o savaitgaliais – iki 25 seansų, tą pačią dieną mieste nerodant to paties filmo kelis kartus. Tad šitokiu būdu kiekvienas filmas gauna daugmaž tiek pat dėmesio viso festivalio metu, leidžiant žiūrovams patogiau planuoti savo laiką (nors „Kino Pavasaris“ ir surengia daug daugiau seansų, bet „Scanoramos“  atveju patogiau atsirinkti ir nesi netiesiogiai verčiamas eiti žiūrėti konkretaus filmo, kadangi nėra kažko, kas dominuotų repertuare). Filmus, sulaukusius didesnio žiūrovų susidomėjimo bei apdovanojimų  „Scanorama“ sistemingai, visus metus, kaip platintoja paleidinėja į kino teatrus – šitaip išlaikomas susidomėjimas festivaliu ir ne jo metu. Neteigiu, kad „Kino pavasaris“ ir „Scanorama“ turi supanašėti ir tapti vienodais festivaliais – tuomet užtektų vieno iš jų. Abu jie turi savo veidus ir tikslus, gali pasiūlyti žiūrovams skirtingus dalykus. Tiesiog „Scanorama“ neklaidina savo publikos – kaip ir „Kino pavasario“ jos rėmėjų sąrašas – platus, filmų – daug, tačiau pati pateikimo strategija – aiškesnė ir leidžianti mažiau abejoti festivalio kokybe. Kokybės ženklas „EFEL label“ veltui suteikiamas nebūna.

Pagrindinė „Kino pavasario“ problema yra ne pats filmų sąrašas – „Kritikų pasirinkimo“ ir „Meistrų“ programos yra tikrai labai stiprios, Europos debiutų konkursas – proga susipažinti su naujais veidais kine, o Jeano Vigo retrospektyva turėjo sudominti kiekvieną išrankų kino gurmaną. Pagrindinė problema yra jau ne kartą tekste minėta komunikacija ir siunčiama žinia potencialiems žiūrovams, kylanti paties festivalio organizavimo viduje. Laviravimas tarp komercinio renginio ir stipraus bei įsimintino kino festivalio atsiranda dėl negebėjimo atrasti bendros vizijos, kurios siektų laikytis visa komanda, lyg ir pasiskirsčiusi į norinčius generuoti pelną bei norinčius pristatyti šalyje tai, kas geriausio per metus atsirado kine. Atrodo, universalus, daugeliui skonių tinkantis filmų sąrašas – nuo filmų šeimai iki filmų, nagrinėjančių šalių politines ir socialines problemas, turėtų patenkinti plataus žiūrovų rato poreikius. Tačiau žiūrovams rasti gerus filmus nepadeda net programos sudarytojų rekomendacijos, iš kurių labai lengvai galima suprasti, kuris kurią festivalio pusę palaiko. Tos pačios rekomendacijos tarytum nekaltai ir išduoda „Kino pavasario“ komandoje įvykusį susiskaidymą ir bendros vizijos nebuvimą: plika akimi matyti, kaip, pavyzdžiui, programos sudarytoja Mantė Valiūnaitė rekomenduoja Jeano Vigo filmus, o štai vykdantysis direktorius Algirdas Ramaška skambiais šūkiais pristato „Silvaną“, vėliau nugulsiančią „Telia“ videonuomoje bei filmus, tapsiančius papildomų savaičių hitais. Lyg ir bandoma sudominti sinefilą, bet tuo pačiu ir žiūrovą, kuris renkasi eiti žiūrėti naujausio „Žvaigždžių karų“ filmo. Tačiau tą patį pramoginio kino mėgėją galima užsiauginti ir sudominti kokybiškais filmais – jeigu informacija apie juos bus pateikta patraukliai (o „Kino pavasaris“ parduoti filmus tikrai moka), tas žiūrovas ateis. Ir jam galbūt netgi tai patiks. Kodėl nepabandžius ir jį pasikviesti?

Repertuaro sudarymas, akivaizdžiai atiduotas į komercinę pusę palaikančio komandos nario rankas, labai lengvai gali būti manipuliuojamas, parenkant geriausius laikus ir sales savo favoritams, pamirštant, kad egzistuoja ir kiti, galbūt ne tokie žiūroviški, bet savo auditorijos laukiantys filmai. Įspūdis toks, kad „Kino pavasariui“ reikia kažką iš esmės keisti savo viduje ir nusistatyti aiškią viziją, nes jeigu viską valdys noras uždirbti kuo daugiau, nesvarbu, kokį produktą reklamuojant, iš festivalio liks tik distribucija.

„Kino pavasaris“ yra tapęs prekės ženklu, kurį dauguma priima kaip kokybės garantą. Norėdamas šią poziciją išlaikyti, festivalis turėtų iš esmės keisti savo komunikaciją su vartotojais ir prisiminti demokratijos principą – turi būti suteikiamos lygios teisės mažumoms. Jeigu aš noriu pamatyti „Aritmiją“, o kitas žiūrovas – „Šventą vietą“, reikėtų leisti abiem grupėm suteikti galimybę žinoti apie šiuos filmus, o ne tik tai grupei, kuri atneš daugiau pinigų. Festivalis turi visas reikiamas priemones tapti vienu stipriausių (ne tik didžiausių) Baltijos regione, bet klausimas, ar jis pats to nori, kažkur giliai paslėpdamas tikrąją gero kino festivalio esmę ir siūlydamas žiūrovams galimybę apsidrausti nuo blogo filmo? Reikia dirbti taip, kad nebūtų preteksto tokiu draudimo polisu pasinaudoti.

[2] Tokia kaina buvo nurodyta naudojantis Telia išmaniąja televizija festivalio metu ir balandžio mėnesį.