Atgarsiai. Tūsai palauks, yra kitų temų

Prieš kelis metus savo noru, o galbūt paraginti kurso vadovų kino režisūros studentai ėmė kurti filmus –kursinius, bakalaurinius, magistro darbus – apie tokius pačius kaip ir jie jaunus žmones. Kitaip tariant, apie tai, ką patys suprato geriausiai, kas jiems buvo artima. Taip ekrane atsirado nesibaigiantys tūsai, klajonės po miestą (naktį, apgirtus), pirmosios seksualinės patirtys, santykiai su draugais bei tėvais ir, žinoma, meilė. Režisieriai, lyg kokie mažieji bergmanai, rodė poras, kurios myli, pykstasi, bando gyventi kartu, supranta, kad nesugeba, tada skiriasi ir taikosi.

Į bendraamžių kasdienybę atsigręžę kūrėjai sulaukė palankių vertinimų tiek iš dėstytojų, tiek kino kritikų, tiek žiūrovų (jei tik filmai patekdavo į Lietuvoje vykstančius kino festivalius). Galėjai išgirsti, kad štai, pagaliau, studentai nebebėga nuo realybės į sąlyginį laiką ir erdvę, o rodo tikrovę, kurioje patys gyvena. Prisipažinsiu, ir pats teigiamai vertinau šią, pavadinkim, tendenciją. Tikrai buvo filmų, kurių autoriams pavyko užčiuopti jaunystės nervą ir parodyti, kaip šiandien gyvena tie, kuriems dvim keli.

Tačiau jau kurį laiką jaunų režisierių pasakojimai apie savus, atrodo kiek išsikvėpę. Taip, jauni žmonės pavargę, nusivylę ir be vietos. Taip, jie klimpsta apatijoje ir nesusikalbėjime. Taip, jie trokšta tikrų jausmų ir ieško gyvenimo prasmės. Tačiau visa tai galėdavai pasakyti dar nepradėjęs žiūrėti filmų, kurie vėliau pasirodydavo tik pažodinė šių minčių iliustracija. Iš dešimties šių metų LMTA vaizdo režisūros magistrantų filmų, panašiai, man rodos, nutiko Jono Valainio „Išpardavimui“ ir Jorės Janavičiūtės „Laiku“.

Pirmasis rodė porelę, kuri ruošiasi pirkti naują sofą, tačiau už baldo paieškų (mikroelementas) slėpėsi gilesnė santykių krizė (makroelementas): dramaturgija kaip pagal vadovėlį. O antroji pasakojo apie visur vėluojančią merginą Julę, kuri pradeda lankyti vairavimo pamokas ir ketina tapti rimta teisėja, tačiau bandymas susitvarkyti gyvenimą iš tiesų slepia gilesnį troškimą – norą būti mylimai. Ne, šie filmai savaime nebuvo blogi, tačiau panašių istorijų apie jaunas poreles ir meilės paieškas per pastaruosius metus buvo pakankamai („Kelių eismo taisyklės“, „Šaknys karčios“, „Sobaka“, „Tiltai“), kad lauktum originalesnio žvilgsnio.

Apsidžiaugiau, kad likę aštuoni režisieriai ėmėsi kitokių temų. Nesvarbu, jei dalis ir grįžo į sąlyginę erdvę ir laiką, dėl kurių tiek daug ir taip ilgai priekaištauta ne tik studentų darbams, bet ir apskritai lietuvių kinui.

Figūros be istorijos

Štai, Mindaugas Docaitis filme „Panspermija“ rodė kosmosą ir kitas planetas, o Tadas Šlajus, kaip teigė trumpas filmo „Adamah“ aprašymas, rojų. Abiejuose darbuose ryškus figūratyvinis lygmuo, o naratyvinis – vos apčiuopiamas. Kitaip tariant, pažiūrėjęs šiuos kūrinius gali aprašyti jų erdvę, joje veikiančių personažų išvaizdą, judesius ir elgesį, tačiau kur kas sunkiau pasakyti, kokią istoriją režisieriai pasakoja? Apie ką filmai?

„Panspermijoje“ veikia keli personažai – kosminėje stotyje augalus mėgintuvėlyje auginantis mokslininkas, aplink savo ašį (gravitacija) besisukanti moteris, kuri akivaizdžiai atklydo iš „2001: Kosminės odisėjos“, ir vaikinas su mergina (ar tai mokslininko prisiminimai?), kurie miglos gaubiamoje pievoje, tarp vešlių žolynų, stovi lyg koks soliariškas Donatas Banionis ar stalkeriškas Aleksandras Kaidanovskis. Garso takelis tik paryškina panašumus. Filme nėra žodžių ir linijinės istorijos, tik atmosfera, kurią geriausiai perteikė plastiškai judanti operatoriaus Jevgenijaus Tichonovo kamera. Ši už režisierių nudirbo didžiąją dalį darbo.

Panašios figūros be turinio blaškosi ir Tado Šlajaus filme. Aprašymas skelbia: „Dievui nesukūrus moters, Adomų gyvenimas rojuje rodosi nykus ir beprasmis“. Tas gyvenimas apsiriboja ritualiniais šokiais aplink laužą ir santykiavimu su žeme, kurioje, kaip rodoma, neužsimezga jokia gyvybė (priešingai nei Docaičio filme, kuris kalba apie gyvybės egzistavimą visatoje). Pirmame plane – vėlgi – figūratyvinis lygmuo: veikėjai, būsenos, erdvėlaikis.

Filmas išsiskyrė iš kitų vizualine puse – filmuotas ant juostos, tačiau pasakojimui pritrūko aiškumo. Kas yra aktoriaus Mariaus Povilo Elijo Martynenko personažas – puolęs angelas, velnias, demiurgas? Kodėl jis kasa į žemę kaulą – bando sukurti Ievą? Kai aiškesnių orientyrų nesuteikia pats filmas, visi atsakymai tampa teisingi. Man, pavyzdžiui, žemę bergždžiai apvaisinti bandantys veikėjai tapo kur kas didesne metafora nei, matyt, norėjo pats autorius. Ji net kažką bylojo apie dalies lietuviškų filmų ir prasmės (nevaisingus) santykius.

Dokumentinės taktikos

Trys dokumentiniai filmai, iš kurių vienas – Akvilės Žilionytės „Langai“ – galėtų būti pavadintas dabar tokiu populiariu hibridiniu kinu, ne tik pasakojo labai skirtingas istorijas, bet pasižymėjo ir skirtingais priėjimo prie žmogaus būdais. Nuo žvilgsnio iš šalies iki priartėjimo prie atviros žaizdos. Manau, kad geriau (ar bent įdomiau) pavyko tiems, kurie išliko minimalistais ir rodė kuo mažiau. Tokių buvo du – minėtoji Akvilė Žilionytė ir Jevgenijus Tichonovas („Taco“).

Pirmoji filmavo daugiabučių langus ir akimirkas iš svetimų žmonių gyvenimų: besidažančios merginos, rūkanti moteris, fejerverkus stebinti trijulė, besilinksminantys paaugliai. Šiuos nebylius vaizdus už kadro palydėjo aktorių Severijos Janušauskaitės ir Mariaus P. E. Martynenko skaitomi laiškai apie išsikraustymus ir tikrų namų paieškas ir jų ilgesį. Didžiausias privalumas – autorės pasitikėjimas statišku kadru ir jame besiskleidžiančiu turiniu, o minusas – pernelyg daug skaitomo teksto, kuris vietomis priartėjo prie grafomanijos, apkrovė tekstą. Prie prastos garso kokybės neapsistosiu. Tikiu, kad šis brokas liko ne dėl neprofesionalumo, o dėl paskutinės nakties prieš egzaminą skubos (visi ją patyrėm). 

Žiūrėdamas „Langus“ prisiminiau Chantal Akerman kiną, o konkrečiau, filmą „Naujienos iš namų“ („News From Home“, 1976), kuriame režisierė rodė Niujorko gatves, metro stotis, pastatus, interjerus, o už kadro skaitė ištraukas iš jai rašytų motinos laiškų. Nežinau, ar Akvilė Žilionytė matė šį filmą, bet jaučiu, kad jis turėtų būti jai artimas. Iš jo būtų galima pasimokyt prasmingų pauzių, taupaus vaizdo ir garso santykio.

Statiškas kadras išgelbėjo ir Jevgenijaus Tichonovo filmą „Taco“. Tai pasakojimas apie vieną iš gatvės šokių pradininkų ir inovatorių Bruno Pop’nTaco, kuris judesio gudrybių mokė ir Michaelą Jacksoną. Sakau išgelbėjo, nes pirma filmo dalis panašėjo iš archyvinių kadrų sudurstytą tradicinę dokumentiką, ir tik pabaiga, kai ekranas staiga išplatėjo (linktelėjimas Xaviero Dolano „Mamytei“?) ir bendro plano kadre pasirodė pats Taco, paliudijo režisieriaus drasą ir viziją. Nesvarbu, kad rodant jau 60 metų perkopusį Taco, kuri savo namo kieme atliko kelis šokio judesius, skambėjo nugrota Maxo Richterio kompozicija „On The Nature of Daylight“, tačiau vienas statiškas kadras šiame filme pasakė daugiau nei virtinė žodžių kituose.

Kitokią taktiką pasirinko Aistė Stonytė-Budzinauskienė filme „Susitikimas su Jobu“. Pasakodama apie prieš ketverius metus įvykusią tragediją – režisierius Algimantas Maceina nužudė draugą, dailininką Naglį Karvelį – režisierė atsisakė distancijos. Priešingai, prie vieno stalo tiesiogine šio žodžio prasme pasodino Maceiną ir Naglio tėtį, aktorių Rimgaudą Karvelį. Tačiau tai, kas, panašu, turėjo būti filmo kulminacija – tuo pliku ir skaudžiu nervu – neįvyksta.

Režisierės ambicija prabilti nusikaltimo ir bausmės, nuodėmės ir atleidimo temomis buvo didelė, tačiau rezultatas kėlė nemažai klausimų apie režisieriaus pareigą, imantis panašios temos, ją išvystyti iki galo, nepiktnaudžiauti, nepasinaudoti. Žiūrint „Susitikimą su Jobu“ neapleido greito rezultato įspūdis. Panašios temos galbūt nepajėgus išsemti net ilgas metras, o šičia – pusvalandis.

Šeimų dinamika

Likę trys režisieriai žvilgsnį kreipė į mažiausios visuomenės ląstelės – šeimos – problemas, nesutarimus, susvetimėjimą. Pagal Danutės Kalinauskaitės prozą sukurtas Lauros Šakalienės filmas „Laimei einant, užmigęs buvau“ rodė vyrą, žmoną, sūnų ir dukrą, kuriuos miške užkalbina keista moteris ir paprašo ją pavežėti iki namų netoliese. Moteris pasirodo esanti ragana. Matydama, kad vyras su žmona neranda bendros kalbos, ji siunčia jiems išbandymą, po kurio šie supras, kad iš tikrųjų vienas kitą myli. Kaip raganos siųstas išbandymas pakeitė dukrą ir ką ši jos transformacija reiškia visos šeimos atžvilgiu, taip ir lieka miglota. Nesakau, kad viskas turi būti iki galo paaiškinta, tačiau šio filmo dramaturgijai pristigo minties skaidrumo.

To nepasakysi apie Kamilės Milašiūtės filmą „Nacionalinės premijos laureatų vaikai“ ir Tito Lauciaus „Šeimą“. Abu pasižymėjo išbaigtais scenarijais, žinojimu, ką norima papasakoti.

Kamilė Milašiūtė, kaip ir ankstesniame filme „Motinos diena“, ėmėsi paliktų, apleistų, nemylimų vaikų temos. Naujame filme ji rodo dvi seseris ir brolį, kurie negali patekti į namus, todėl priversti sėdėti laiptinėje ir laukti, kol iš vidaus duris užrakinusi mama teiksis juos įleisti į vidų. Iš personažų taupių pokalbių sužinome, kad mama yra garsi kompozitorė, Nacionalinės premijos laureatė, tačiau, kaip leidžiama suprasti, mėgsta išgerti, pamiršta vaikus, jais nesirūpina. Filmas pasižymi gyvais dialogais, jame išlaikoma intriga, nors pabaigoje ir pritrūksta ryškesnio akcento, aiškesnio taško. 

Labiausiai išbaigtas pasirodė Tito Laucius tragikomiškas trumpametražis „Šeima“, kuris humoru priminė Linos Lužytės magistrinį darbą „Jau puiku, tik dar šiek tiek“. Filmo centre – difunkcinė šeima. Veiksmas – senelio, kuris ketina išsikelti gyventi pas vieną iš sūnų, buto iškraustymas. Paprastas veiksmas tampa nebevaldomas, kai į dienos šviesą pradeda lįsti šeimos narių nesutarimai. O šiems, kaip dažniausiai ir būna, pradžią duoda ne laiku ir ne vietoje pasakytas žodis. Kraustynės po truputį tampa farsu. Į jo sūkurį patenka ir niekuo dėtas anūkės draugas, vėliau tapsiantis visos suirutės atpirkimo ožiu.

Titas Laucius įrodė, kad sugeba suvaldyti mizanscenas, dirbti su aktoriais. Jei anktesniame filme „Gyvatė“ teko režisuoti du aktorius, tai „Šeimoje“ – devynis. Vietomis jie dirbo kaip vienas kumštis, o vietomis jautei, kad pernelyg improvizuoja ir į scenas, kurios reikalavo režisūrinės precizikos, įneša neapgalvoto chaoso. Visgi „Šeima“ paliko gerą įspūdį ir verčia tikėti, kad į rimto veido lietuvių kiną ateina kūrėjas su šypsena.

Kadrai iš filmų "Panspermija", "Laiku", "Adamah", "Langai", "Nacionalinės premijos laureatų vaikai",  "Šeima".

LMTA archyvo nuotr.