Komentaras. Suvažiavimas ar šermenys gyviesiems?

Pastarasis sezonas kine – išskirtinis. Ir visai ne dėl jį lydėjusių skandalų – per visą pasaulį nuvilnijusi #metoo banga, žinoma, neaplenkė ir Lietuvos, nors ir nebūta tokio didelio atgarsio kaip Holivude. Šiuo atveju išskirtinumas – filmų gausos ir kokybės santykyje, liudijančiame, kad kinas šalyje visgi išgyvena šiokį tokį pakylėjimo laikotarpį. Galbūt kažkiek su tuo susijęs valstybės šimtmetis – keletas ekranuose pasirodžiusių juostų buvo skirtos būtent jam – Olego Šurajevo ir Sauliaus Baradinsko „Grąžinti nepriklausomybę“ bei Andriaus Juzėno „Pelėdų kalnas“ – akivaizdžiausi pavyzdžiai, bandantys per istorijos faktų bei asmenybių prizmę peržvelgti šalies praeitį (kad ir dekoratyviai, bet tendencija matyti). Anot Lietuvos kino centro išleisto 2017 – 2018 metų lietuviškų filmų katalogo, šimtmečiui skirta net 17 filmų. Ir tik vienas jų – Rolando Buožio ir Roko Darulio dokumentinis filmas „Rūta“ pakliuvo tarp „Sidabrinės gervės“ nominantų, apdovanojimų, kurie tapo pagrindine priemone kino sezonui bei bendrai nusistovėjusiai kino kultūrai apžvelgti.

Viena pirmųjų minčių, aplankančių stebint „Sidabrinių gervių“ transliaciją – apdovanojimų organizuoti mes nemokame. Atrodo, jog tai universali mūsų šalies problema – stebint įvairias apdovanojimų ceremonijas (kad ir prieš kelis mėnesius vykusią „Auksinių scenos kryžių“) susidaro įspūdis, kad tai ne šventė, o partinis suvažiavimas su stipriu gedulo prieskoniu. Atmosfera – slogi, tarytum būtų ruošiamasi kažką laidoti (kultūrą kartu su LRT kultūros kanalu, kuriame pastarosios žada likti vis mažiau? Lietuvišką kiną?), scenarijus – sentencijų iš atvirukų ir sveikinimo koncertuose skambančių eilėraštukų mišinys, persipinantis su išsilavinusį žiūrovą svetimą gėdą patirti priverčiančiu humoru. Norisi šventės, bet galbūt užtektų tiesiog paprastai ir greitai išdalyti apdovanojimus be jokių priverstinių ceremonijų ir skirstytis švęsti? Būtų mažiau galvos skausmo ir rengėjams, ir žiūrovams, ir dalyviams.

Tam tikra prasme atrodo, jog bandoma lygiuotis į „Oskarus“ – raudonas kilimas, glamūrinės aplinkos kūrimas, ceremonijos dalyvių kalbinimas. Tačiau tai, kas veikia Oskaruose, nebūtinai turi veikti „Sidabrinėje gervėje“. Esminis dalykas, kurio pritrūksta, kad tam tikri elementai suveiktų – organiškumas. Vedėjai, atrodo, nė nesistengia suprasti savo teksto, sakydami jį forsuotai, neužtikrintai (nors kai toks tekstas, kas jiems ir belieka), glamūras – dirbtinis, nes taip reikia (nors, patikėkit, tikrai nereikia), o dalyvių pakalbinimai ceremonijos metu – visiškas nesusipratimas. Klausti „Sidabrinės gervės“ laureatės apie tai, kaip praktiškai panaudoti apdovanojimą, nes kultūros kanalas turi vykdyti edukacinę misiją ir paaiškinti žiūrovams, kam tie apdovanojimai reikalingi – nėra taip šmaikštu, kaip galėjo pasirodyti ant popieriaus. Žiūrovas stebintis ceremonijos transliaciją nėra toks kvailas, kad nesuprastų apdovanojimo, o su pasiūlymais statulėlę panaudoti karbonado mušimui tokios idėjos autorius diskredituoja patį apdovanojimą. Jeigu tai buvo bandymas būti autoironiškais, tai autoironija šitaip neveikia.

Organiškumo trūksta ir daugeliui einančių atsiimti apdovanojimus ar teikiančius statulėles kolegoms.

Štai tikrai graži ir sveikintina #FreeSentsov idėja, parodanti, kad mūsų kultūros žmonės yra aktyvūs, tačiau pritrūko gebėjimo ją iškomunikuoti, nes jinai tiesiog pasimetė kažkur tarp kitų nuobodžių ir beprasmiškų kalbų. Nepamirštas, žinoma, ir #metoo judėjimas. Nors ir jis, tiesą sakant, galiausiai prapuolė.

Gal svarbūs dalykai tiesiog nebuvo įtraukti į scenarijų. O gal - kam akcentuoti svarbius ir aktualius dalykus, filmus, jeigu galima sukurti sentencijų iš nominuotų filmų pavadinimų popuri ir padiskutuoti apie tai, kokie lietuvių aktoriai vyrai nesaldūs bei palyginti Giedriaus Savicko, Ryano Goslingo bei renginio vedėjo Giedriaus Masalskio (kurio paskyra, pasirodo, savo saldumu prilygsta Holivudo gražuoliams) instagram paskyras. Nors kiekvienam besinaudojančiam šia socialine medija aišku, kad Savickas ir Goslingas ja naudojasi dėl skirtingų priežasčių ir čia net nėra ką lyginti. O kur dar svarstymai apie tai, ko reikia geram filmui ir geram aktoriui ar demonstratyvus ceremonijos temos „Gyvenimas ne kaip kine“ įterpimas. Saldžiau už paties Goslingo instagramą. Ir protingesniais pasvarstymais šiomis temomis pasidalintų akademijos pirmakursiai. Gal net į jų rankas reiktų atiduoti tokių ceremonijų scenarijų rašymą. Įtariu, kad kaip mat nebeliktų bent pusės patoso, ant kurio pamatų ir pastatytas renginys.

 Ko tikrai mūsiškiai galėtų pasimokyti iš tų pačių „Oskarų“, teisingiau, ju laureatų – iškalbos meno. Jų kalbos – sklandžios, pasiruoštos (nes jei jau esi nominuotas, vadinasi, tikiesi gauti apdovanojimą ir tam pasirengi). Galima prisiminti Leonardo Di Caprio kalbą 2016 metų „Oskarų“ ceremonijoje – trumpa, aiški, paliečianti ir globaliai svarbią klimato kaitos temą, įterpiant ją į filmo, už kurį aktorius gavo apdovanojimą, kūrimo procesą. Padėkos kalba – puiki proga išartikuliuoti svarbias laureatams idėjas, tiesiog tereikia nusimesti lietuviško kuklumo skraistę, būt pasiruošus ir drąsiai kalbėti. Nors kai kuriais atvejais tą padaryti sunku – naujoji LRT generalinė direktorė tiesiog atėmė galimybę Arūnui Mateliui pasakyti kažką daugiau negu ačiū, reklamuodama naująją kanalo strategiją.

Ceremonijos tema „Gyvenimas ne kaip kine“ šių gervių atvejų įgauna ironišką atspalvį – nominuoti filmai, o ypač – dokumentika – šiemet yra atvirkščiai proporcingi ceremonijos kokybei. Arūno Matelio „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ bei Mindaugo Survilos „Sengirė“ – po pasaulį važinėjantys filmai, pelnę pripažinimą užsienyje bei primenantys apie puikią lietuvių dokumentikos mokyklą. Tokie filmai kaip visų lauktas, hitu turėjęs tapti „Pelėdų kalnas“ liko apdovanojimų paribiuose, dėl ko džiugu – vadinasi, šiemet turėjome iš ko rinktis ir neteko griebtis šiaudo.

Būtų dar džiugiau, jei būtų iš ko rinktis ir renginių režisūros bei scenarijų jiems rašymo srityje. Galbūt reikėtų prie visų jau egzistuojančių apdovanojimų įsteigti nominaciją už renginio režisūrą ir scenarijų? Būtų paskata pasistengti, nes „Sidabrinių gervių“ atveju tai, kas turėjo būti kino švente, tapo kažkuo panašiu į šermenis, nors net nėra ko laidoti. Ir taip nutinka su daugeliu apdovanojimų ceremonijų.