Komentaras. Kokia iš to prasmė?
Viską moku mintinai. Jei filmas istorinis, premjera įvyks svarbią valstybei dieną. Jų Lietuvoje – lygiai trys, geriausiu atveju – keturios. Vieni vietą užsiims vasarį, kiti palauks kovo, o dar kiti rizikuos ir filmą į ekranus paleis liepą, kai kino teatruose štilis. Būta ir tokių, kurie savo ne-filmu pasikėsino į Sausio 13-osios svarbą ir prasmę.
Likus kelioms savaitėms iki premjeros, užsisuks komunikacijos mašina. Portalams bus pasiūlyta įvairios tekstinės ir vizualinės medžiagos. Pavyzdžiui, apie kūrėjams ir aktoriams kilusius iššūkius. Kas nėrė į ledinį vandenį, kas mokėsi suvaldyti žirgą, o kas braidžiojo po girias ieškodamas įspūdingų lokacijų. Tačiau, pasirodo, šie iššūkiai – ne patys sunkiausi. Štai, vieno istorinio filmo aktoriams, tik pamanyk, net teko į rankas paimti istorines knygas ir peržiūrėti daug dokumentinių filmų. Nepadėjo.
Filmo premjeros vakaras bus, žinoma, iškilmingas. Nesvarbu, jeigu raudonu kilimu (jis būtinai bus paminėtas pranešimuose spaudai) žengė trys paaugliai iš „X faktoriaus“ ir Vilniaus meras su popkornais rankose. Labiausiai pasiseks tiems, kurių premjeroje apsilankys prezidentė, buvęs prezidentas ir Vytautas Landsbergis. Žiniasklaidos dėmesys – garantuotas.
Vėliau ateis žiūrovų eilė. Šie pasidalins į dvi stovyklas – man tai patiko ir o man tai nepatiko, na, geriausiu atveju tris – kaip lietuviškam, tai visai nieko. Dar po kelių dienų viską į vietas pabandys sustatyti kino kritikai, kurie, panašu, vis dar šventai tiki, kad jų recenzijos gali pakeisti situaciją, daryti įtaką. Tačiau jų tekstus, tikėtina, perskaitys lygiai dešimt žmonių, iš kurių aštuoni bus autoriaus draugai, o devintas – kalbos redaktorius. Tai galioja ir šiam tekstui.
Dar nepradėjęs skaityti, dažnai jau žinau, kas kolegų recenzijose bus parašyta. Bus paminėta konjunktūra, pasipiktinta brukamu pigiu nacionalizmu, sukritikuotas kūrėjų požiūris (tiksliau, jo nebuvimas) į Lietuvos praeitį ir, aišku, bus neapsieita be žanro klasikos – scenarijaus aptarimo. Viskas, kas tuo tekstuose rašoma, yra tiesa. Nauji lietuviški istoriniai filmai išties yra blogi ir neįdomūs, verčiantys gėdytis ir iš nuostabos kraipyti galvą, tačiau kad ir kiek rašytum ir kritikuotum, čia tiks karavano metafora. Todėl puikiai suprantu dalį kolegų, kurie sąmoningai neberašo apie lietuviškus filmus. Ir ne tik apie tuos, pramoginius, valstybės nefinansuotus, bet ir apie tuos, kurie pretenduoja į autorinį kiną. Nuo nesėkmės neapsaugotas niekas.
Tokį sprendimą galima pavadinti snobišku, bet galima ir pateisinti. Nes sėsti rašyti kad ir apie naują Andriaus Bartkaus filmą „Leitis“, kuris viešumoje pristatomas net ne kaip istorinis filmas, o kaip istorinis epas, tai reiškia gerokai pasigrumti su neviltimi, pykčiu ir kokia iš to prasmė jausmu. Sveikatai – ne į gera.
Iš tikrųjų – kokia prasmė aptarti filmą, kurio kūrėjai vienu metu išgyvena ir nepilnavertiškumo kompleksą (ak, neturim tautinio epo, o va estai…) ir nepamatuotą didybės maniją (Nėra epo? Bus epas!)? Kokia prasmė bandyti suprasti herojus, jeigu jie vadovaujasi tik dviems jausmais? Kokia prasmė bandyti įsijausti į istoriją, jei ji trunka kiek ilgiau nei pusvalandį? Ir kokia prasmė aptarti kūrėjų žvilgsnį į šalies istoriją, jei tas žvilgsnis geriausiu atveju – iš paukščio skrydžio? Panašu, kad Arūnas Matelis su prieš aštuoniolika metų sukurtu „Skrydžiu per Lietuvą“ bus padaręs meškos paslaugą: kaipgi kitaip tą šalies grožį kine parodysi, jei ne pakilęs nuo žemės.
Tačiau labiausiai piktina net ne pats filmas, o neadekvatus kūrėjų požiūris į jį. Koks skirtumas, kad istorijos traktuotė primena pirmoko fantaziją, pavadinkim filmą švente istorijos gurmanams. Koks skirtumas, kad trunka 44 minutes, tebūnie epas. Koks skirtumas, kad persišviečia televizinė maniera, pristatykim kino teatre. Ir ne bet kada, o liepos 6-ąją: juk filme rodomi laikai prieš pat Mindaugo karūnavimą – koks sutapimas! Panašiai savo vaiko genialumu įtikėję tėveliai bando jį prakišti į geresnę mokyklą, nors tas žodį „mama“ rašo su dviem klaidom.
Taip, viską moku mintinai. Šis tekstas ničnieko nepakeis. Naivu tikėtis, kad galėtų. Rugpjūtį mūsų visų lauks „Moteris meluoja geriau. Robertėlis“ ir aš jau dabar svarstau – rašyti ar nerašyti?