Kino teatre. Dar dainuosiantiems
Praėjus šiek tiek laiko po Marijos Kavtaradzės debiutinio filmo „Išgyventi vasarą“ premjeros „Kino pavasaryje“ mintyse vis skamba muzikiniai filmo motyvai. Artimi, nostalgiški. Visi klausėm „Hiperbolės“, visi žinom „Hiperbolę“ ir turbūt drąsiai kartu su filmo herojais galėtumėm kartu užtraukt senas geras dainas. Atrodo, turėtų būti liūdna, gi filmo būta apie psichikos ligomis sergančius žmones. Štai čia ir raktas – nebūtina bekraščio liūdesio linija, kad galėtum papasakoti istoriją apie žmones, kuriems žodis vasara reiškia daugiau nei tik metų laikas. Pagaliau sulaukėme filmo, kuriame liūdesys ir juokas yra tarpusavio harmonijoje, o dialogai – žaismingi, charakteringi ir toli gražu ne perdėtai poetiški, bet skambantys realistiškai. Kaip britai pasakytų – witty (lietuviškieji sąmojingas ar šmaikštus atrodo pernelyg siauros reikšmės). Kažkas naujo, nematyto ir galiausiai teikiančio viltį. Toliau skaitysiančius ir filmo dar nemačiusius įspėju – nebeskaitykite, nes galite prarasti nemažą dalį žiūrėjimo malonumo. Užteks žinoti, kad pamatyti filmą verta – kategorija „kaip lietuviškas, tai neblogas“ čia negalioja. Nes tikrai neblogas filmas.
Įdomu ir tai, jog depresijos ir jos padarinių tema, atrodo, labai greitai palieka nenagrinėjamų temų sąrašą. Bent jau kine. Jei iki šiol būdavo tik galima numanyti, jog lietuviškų filmų veikėjai gali išgyventi tokias būsenas, tai šį pavasarį premjeriniai grafikai susidėliojo taip, kad dvejos lietuviškos premjeros (be „Išgyventi vasarą“ pasirodė ir Jokūbo Viliaus Tūro „Senas šautuvas“) tiesiogiai kalba apie psichinę sveikatą ir nevengia varstyti psichiatrinių bei psichologų kabinetų durų. Įdomu, aktualu, reikalinga, svarbu, kad tik netaptų tiesiog mados reikalu.
Marija Kavtaradzė, atrodo, labai gerai jaučia publikos, pirmiausia - savo bendraamžių, skonį ir poreikius. 2014 m. pristačiusi trumpametražį filmą „Man dvim keli“, kuriame buvo rodoma šių (ir tų) dienų jaunimo realybė, naktinis pasivaikščiojimas po barus, kupinas pokalbių apie nieką, režisierė toliau tęsia savotišką milenialsų realizmą – „Išgyventi vasarą“ centre atsiduria trys jauni žmonės: psichologė Indrė, nusižudyti bandžiusi Justė ir bipolinį sutrikimą turintis Paulius. Veiksmas iš barų persikeliantis į psichiatrinę (režisierės kūrybiniame konstekste) yra kone natūrali tąsa – liaupsinęs naktinį gyvenimą jaunimas dabar nebesislėpdamas ima kalbėti apie tai, iš ko kyla tų linksmybių poreikis ir kad depresija bei panašios ligos yra visiškai nesvetimas dalykas. Psichinės sveikatos įstaigos pilnos jaunų pacientų.
Pagal kelio filmo žanro principus sukaltas „Išgyventi vasarą“, visų pirma, paperka charakterių tikrumu, teisingiau, būtent Pauliaus (akt. Paulius Markevičius), kuris, atrodo, ir išlaiko visą siužetą ant savo pečių. Bipolinio sutrikimo valdomas Paulius negali rasti balanso – jam yra arba labai gerai, arba labai blogai, bet jis iš visos trijulės atrodo mažiausiai plakatiškas ir, kaip bebūtų keista, geriausiais suprantantis aplinkinį pasaulį – jis puikiai pastebi įvairias aplinkos detales ir geba tuo manipuliuoti (pavyzdys - Pauliaus nekalbadieniai). Kai jam geras epizodas – jis kompanijos siela, besistengianti, kad kiekvienas būtų pakalbintas, net jeigu tai ir atrodo įkyroka. Jis sugeba prajuokinti, tačiau tas juokas – lyg ir savotiškas pagalbos šauksmas, noras, kad į jį būtų atkreiptas dėmesys. Šalia jo užsidariusi, nenorinti su žmonėmis dirbti psichologė (akt. Indrė Patkauskaitė) atrodo lyg instrumentas, grojantis viena nata, o tylinti ir savo ligos nenorinti pripažinti Justė (akt. Gelminė Glemžaitė) – stereotipinė, o tai savaime nėra blogai, nes suvaidinta įtikinamai. Bet Markevičiaus Paulius sukelia didžiulius lūkesčius, ir todėl iš viso ansamblio norisi lygiavertiško charakterių išvystymo. Galbūt pritrūko motyvacijų, galbūt tokia ir buvo idėja, nes pati Pauliaus liga lyg pasiūlo galimybę „žaisti“ skirtingomis emocijomis, vadinasi, ir įvairiapusiškai išplėtoti charakterį. Tačiau norėtųsi suprasti, kodėl psichologei Indrei taip svarbu atlikti tyrimus savižudybių srityje, bet tiesiogiai bendrauti su tai padaryti bandžiusiais žmonėmis ji nenori, ir kokia Justės istorija, pastūmėjusi bandymui nusižudyti. Kita vertus, šitaip atsiranda nemaža erdvė Markevičiui parodyti savo meistriškumą, ką jis ir daro, pademonstruodamas visą įmanomą jausmų ir emocijų paletę.
Dėl savo struktūros „Išgyventi vasarą“ neprailgsta – atrodo, filmas sudėliotas kalnelių, paremtų kraštutinumais, principu – balansuojami rimti, melancholiški epizodai su linksmais, absurdiškais (net kyla mintis, ar tik ir pati filmo struktūros idėja neseka bipoliniu sutrikimu? Up and down, up and down....). Vieną akimirką matome gydytoją (akt. Darius Meškauskas) rimtai svarstantį, kaip pabandyti padėti Pauliui, kitą akimirką – jau administracijos susirinkimas, kuriame svarbiausia problema tampa ta, jog reikia organizuoti sporto šventę ir negali būti nė kalbos apie tai, jog vairuotojas veš Justę ir Paulių į Palangą. Ir tokie kontrastai vis atsikartoja – rami kelionė priešpriešinama su kažkokiu būdu pakelės kavinėje palikta sesele Danguole (akt. Julija Grigaitytė), kuri, atrodo, beveik jokios funkcijos ir neatlieka, tik tampa pretekstu padaryti tokį netikėtą (nors gal ne visai) bajeriuką. Toks principas suteikia filmui dinamikos, tačiau antroje filmo pusėje, kai staiga viskas pasidaro ganėtinai tamsu ir lieka būtent ta tamsuma, atrodo, atimama vilties idėja. Ir tik vėliau, jau prisimenant filmą, nugali šviesa. Net ir čia jaučiama skirtingų „ašių“ sąveika. Ir, paradoksalu - jei išėjus iš filmo atrodo, kad tai, kas pamatyta, buvo labai arti realybės, tai po kurio laiko suvoki, kad - toli gražu. Tiek visko per vieną dieną nutikti negali, taip greitai epizodai nesikeičia (patikėkite, žinau, ir dar kaip). Bet tokios kino taisyklės, taip veikia žanras, jog reikia HIPERBOLizuoti, suspausti. Tačiau tokios mintys ateina tik PO, todėl žiūrėjimo malonumo tai negadina. Net kažkuo panašu į teatre XX – XXI a. sandūroje įsigalėjusį naująjį realizmą, kuriame aštrios, ribinės situacijos pateikiamos koncentruotai, taip, kad būtų supurtomas žiūrovas – kitaip sakant, svarbu, kad žinutė pasiektų adresatą. O „Išgyventi vasarą“ jį tikrai pasiekia.
„Galbūt aš nesergu, o esu tiesiog chujovas žmogus“, - teigia Paulius, susimąstęs apie tai, ar kada nors jam bus normaliai ir nebereikės grįžti į vasarą. Ir jis pasistengs, kad negrįžtų, prieš tai dar simboliškai Palangos kavinėje truputį „pro šalį“ uždainuodamas „Hiperbolės“ „Aš dar dainuosiu“. O „Išgyventi vasarą“ neserga ir nėra chujovas filmas – kaip ir Pauliaus daina, jis teikia vilties, jog bus gerai ir jaunasis kinas dar uždainuos.
