Atgarsiai. Apie Bronių ir Aurą

“Broniau! Aura!” - filmas prasideda aktoriui Aleksui Kazanavičiui šaukiant šiuos paukščių vardus ir tai bus vieninteliai žodžiai ištarti per visą filmą.  Žiūrovas klausys ir stebės, kaip kinta aktoriaus tonas kviečiant juos arčiau ar šaukiant judviejų vardus miške - kad grįžtų.

Apie ką pasakoja Ričardo Matačiaus dokumentinis filmas, atskleidžia pavadinimas – “Lizdas. Filmas apie du žmones ir du paukščius” (2018).  Aktoriai Aleksas Kazanavičius ir Aušra Pukelytė augina du kranklius, praradusius savo lizdą, kol galiausiai suaugę paukščiai Bronius ir Aura palieka naujus namus. Tai filmas apie meilę, prisirišimą ir galiausiausiai paleidimą. Filmas suskirstytas į keturias dalis, pagal keturis metų laikus. Ilgiausioje, vasaros dalyje, matome kaip aktoriai prižiūri paukščius, kaip jai rūpinasi ir kaip paukščiai tampa šeimos dalimi. Per šį trumpą laikotarpį režisieriui pavyksta atsiskleisti net paukščių charakterio bruožai - štai Bronius nenoriai eina pro duris į namų vidų ar leidžia žaismingus garsus, kai Aleksas Kazanavičius jį vis švelniai kviečia. Šie paukščiai tarsi susitapatina su vaikais – žmonės juos augina ir myli, o paukščių – lyg vaikų - charakteriai skirtingi. Vienas labiau principingas, reikalaujantis daugiau dėmesio,  o kitas - švelnesnis, labiau palaidas. Stebint aktorių ir paukščių santykį, net atrodo, kad su jais elgiamasi labiau kaip su vaikais nei gyviais.

Filmo paprastumas ir šiltumas atsiskleidžia būtent vasaros dalyje, kai matome, kokį ryšį aktoriai užmezgė su paukščiais bei kaip jie leidžia savo dienas - sėdėdami žolynėlyje, maitindami paukščius ar gerdami kavą. Nėra jokių nereikalingų ar perspaustų scenų. Stebėti aktorius tampa savotiška neįpareigojančia meditacija, kai girdime gamtos garsus, nėra jokių dialogų, o vaizdas nespalvotas. Jausmas net šiek tiek “liumjeriškas” - net šiek tiek primena vieną pirmųjų brolių Lumiere’ų filmą - šeimos popietę, kai kamera tiesiog tampa šeimos gyvenimo kasdienybės stebėtoja. Šios neįpareigojančios šiltos scenos taip pat yra tarsi šeimos idilės atspindys - kai visi jaučiasi vienas prieš kitą patogiai ir laisvai, todėl nereikia kalbėti, išgalvoti papildomos veiklos; tiesiog užtenka buvimo šalia.

Visgi, pasibaigus vasarai, paukščiai palieka savo naujus namus. Likusiose trumpesnėse dalyse aktoriai lyg grįžta į savo gyvenimo rutiną, kai neturėjo paukščių, tik kartkartėmis žiemą ar rudenį Kazanavičius sušaukia paukščių vardus. Šis santykis tarp žmogaus ir paukščio taip pat primena,tėvų ir vaikų santykį - kai tėvai užaugina savo vaikus, jie taip pat turi leisti jiems išskristi, kad jie sukurtų naujus namus. Ir juk net paleidus savo vaikus ar paukščius, vis tiek širdyje lieka tuštuma ir tikėjimas, kad jie grįš atgal.

Įdomu matyti žinomus Lietuvos aktorius dokumentiniame filme. Lyg pasąmoningai sieki aktorių talpinti į vaidybinio filmo rėmus. Kol galiausiai supranti, jog aktoriai  nieko nebando įrodyti ar suvaidinti - jie paprasčiausiai mėgaujasi vasara, vienas kitu ir paukščių draugija. 

Filmas  nufilmuotas vidutiniu statišku planu. Kamera beveik visada vienoje padėtyje, statišku kadru pirmiausia sukuriamas jausmas lyg būtų filmuojama gamta, o žmogus vis įsimaišo į kadrą. Pavyzdžiui, kaip pirmojoje filmo scenoje pirmiausia matome medžius, tvorą ir tik tik tada ateina žmogus.  Taipogi, stebint vaizdą statišku kadru lengviau įsijausti į žmogaus emocijas (subjektui esant prieš kamerą viskas tampa tik fonas), įsižiūrėti į aktoriaus veidą, kaip jis jaučiasi kviesdamas paukščius pietauti ir kaip jo veidas kinta žiemą, kviečiant paukščius grįžti namo. Prie nuotaikos sukūrimo prisidėjo ir tai, kad filmas nespalvotas – tai padeda kurti nostalgišką, melancholišką nuotaiką.

Visgi užkliuvo keletas detalių. Pirmiausia - filmas padalintas į keturis sezonus - vasarą, rudenį, žiemą ir pavasarį. Bet vasaros epizodas yra kone visas filmas, o likę sezonai yra poros minučių ilgio. Iš dalies suprantu, kad beveik visas veiksmas vyksta vasarą, kai dar paukščiai nėra palikę savo namų, tačiau trūksta kontrasto tarp jų buvimo ir jų dingimo. Tik epizodas žiemą, kai Kazanavičius šaukia paukščių vardus, sukelia liūdesį, prideda empatijos. O antra detalė - dronas. Visas filmas buvo nufilmuotas vidutiniu plano statišku kadru, o paskutinė scena - su dronu nufilmuotas tarsi paukščio skrydis. Jis nieko neprideda filmui ir, kadangi viskas buvo nufilmuota viena maniera, taip užbaigti filmą atrodo keista - lyg režisierius norėtų atitikti šiuolaikines madas ar tiesiog įdėti kadrą vien dėl to, kad jį turi.

Filmas patrauklus savo paprastumu. Atrodo, jog režisierius nesistengia žiūrovų įtikinti, sužavėti ar kažko įrodinėti, o  tiesiog priartina dviejų aktorių  ir dviejų paukščių gyvenimą. 

P. S. Labai gaila, kad “Kino pavasaryje” šio dokumentinio filmo premjera buvo rodoma tik naktiniuose seansuose, tai apribojo kai kuriems žiūrovams galimybę pamatyti šį filmą. Be to, Pačią trumpiausią naktį, kai buvo rodomas šis filmas, buvo sunku išsėdėti seanse iki galo, nes iš pradžių buvo rodoma daug filmų, kurie atskleidė politines, socialines problemas, ir tik pačiame gale atsidūrė kelios komedijos. Taip sudėlioti filmai išsekino, ir labai nedidelė dalis žiūrovų išsėdėjo iki peržiūros pabaigos.

Teksto autorė Aurelija Bagdonaitė yra LMTA Scenos ir kino menų istorijos ir kritikos programos III kurso studentė.

Festivalio "Kino pavasaris" archyvo nuotraukos.