Kino teatre. Sužaloti pasauliai
Debiutiniame vaidybiniame filme „Kombinatas „Viltis“ Natalija Meščianinova rodė nepagražintą industrinio Norilsko tikrovę, kur, regis, be smogo, degtinės ir nevilties nieko nėra. Išskyrus svajones apie galimybę pabėgti į „kontinentą“. Naujausio režisierės filmo „Pasaulio šerdis“ pagrindinis personažas taip pat bando pabėgti, tačiau šįkart nuo savo praeities ir santykių su žmonėmis. Skirtingai nuo savo „pirmtakės“ maištingosios Svetos (akt. Darja Saveleva), jis vyksta ne į civilizacijos centrą – Maskvą, bet atvirkščiai – į miško gilumą. Kaip sakoma, kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių.
Jau pirmasis filmo kadras – per vandenį braukianti ranka - sufleruoja, kad būsime panardinami į gilesnius pasąmoninius vandenis, kur riba tarp objektyvaus ir subjektyvaus pasaulio išsitrina. Apvalydama filmą nuo ekscesyvių dramatinių konfliktų ar siužetinių vingių Meščianinova panardina į intymų ir tekstūrišką mikrokosmosą. Kartais net atrodo, kad gali užuosti miško ar šuns kailio kvapą. Regis, „Pasaulio šerdyje“ Meščianinova, išlaikydama savo ištreniruotą ir akylą dokumentininkės akį, supranta, kad vien tik realizmo neužteks. Dėl to filmą prisodrina poetinių simbolių ir laviruoja ties magiškojo realizmo riba. Nors, žinoma, režisierės, kaip dokumentininkės patirtis, jaučiama visuose filmo lygiuose – nuo „drebančios“ kameros (operatorius Jevgenijus Cvetkovas) iki subtiliai niuansuotos personažų psichologijos. Meščianinova dar kartą pademonstuoja gebanti sukurti atpažįstamus personažus „iš kūno ir kraujo“ (beje, scenarijus rašytas kartu su Borisu Chlebnikovu ir Stepanu Devoninu) ir telkiasi į vidinius jų išgyvenimus, kurdama daugiaprasmį bei jaudinantį pasakojimą apie tai, kaip gali būti sunku išlįsti iš savo vidinių narvų ir surasti kontaktą su aplinkiniais.
Filmo herojus (kaip jau įprasta tiek Meščianinovos, tiek Boriso Chlebnikovo kinui) „paprastas“, ramus ir kuklus, geros širdies vaikinas Jegoras, dirbantis veterinaru atokioje sodyboje, kur naudojant prijaukintas lapes dresuojami medžiokliniai šunys. Akivaizdu, kad jaunuolis daug geriau jaučiasi tarp gyvūnų nei žmonių. Nors jo pastangos pritapti naujoje aplinkoje akivaizdžios, Jegoras bando laikytis atsargiai nuo sodybos savininko šeimos: iš pažiūros šiurkštaus Nikolajaus Ivanovičiaus (Dmitrijus Podnozovas) ir jo žmonos Ninos (Jekaterina Vasiljeva), jų dukters, vienišos motinos Dašos (Jana Sekste), atvirai simpatizuojančios Jegoriui, ir jos sūnaus Vanios (Vitja Ovodkovas).
Personažai ir jų santykiai filme atskleidžiami palaipsniui, už dialogus dažniausiai iškalbingesni žvilgsniai, kūno kalba. Iš trumpo pokalbio telefonu ir netikėto tetos, turinčios proziškų tikslų, pasirodymo Mesčianinova leidžia suprasti apie skaudžią Jegoro praeitį. Tad net šioje savotiškoje miško utopijoje Jegorą pasiveja prisiminimai apie alkoholikę motiną ir traumines vaikystės patirtis. Vis dėlto tikrasis draminis konfliktas prasideda pasirodžius žaliųjų aktyvistams, kurie supurto sodybos gyvenimo kasdienybę. Jų veiksmai taip pat „išjudins“ Jegoro slopinamus jausmus, agresiją ir vaikystės žaizdas: kad ir kaip vaikinas bandytų apsisaugoti nuo jausmų - galiausiai jais „užsikrečia“.
Psichologinis Jegoro portretas filme kuriamas tiesiog meistriškai. Jame glūdi kažkas instinktyvaus, vaikiško ir, žinoma, atpažįstamo. Subtiliai dėliodama akcentus Meščianinova perteikia žvėriukišką Jegoro jautrumą, ypač stipresniojo atžvilgiu. Tiesiog puikus Stepanas Devoninas labai realistiškai perteikia herojaus patirtį, jo bandymus „išstumti” praeitį, neišnaudotus meilės, švelnumo rezervus ir baimę, sumišusią su artumo troškimu.
Nors Meščianinova ne ką mažiau tiksliai kuria ir kitų veikėjų portretus, jų motyvus, eko aktyvistai filme vaizduojami schematiškai, kone priartėja prie parodijos. Regis, filmo kūrėjai net nebando maskuoti, kieno pusę palaiko. Žinoma, tai galima vertinti ir kaip rusų intelektualų skepticizmą bet kokiam politiniam ar socialiniam judėjimui. Neveltui ne vienas rusų kritikas filmą vertino kaip šiuolaikinės Rusijos metaforą. Visi suprantame, kad situacija nėra patenkinama, bet niekas nieko keisti nenori. Juk lapėms kartais geriau likti narve...
Tad Meščianinova „Pasaulio šerdyje“ dar kartą parodo talentą, gebėdama iš kasdienybės tekstūrų, „mažųjų“ žmonių gyvenimų sukurti daugiaprasmę fabulą. Vis dėlto, neįsijaučiant į kritikus gundantį procesą - metaforų gliaudymą, „Pasaulio šerdis” parodo žmonių tarpusavio santykių ribas, kaip gali būti sunku užmegzsti santykį su kitu ir jį prisileisti. Ypač jei esi dėl to skaudžiai nudegęs. Kartu filmas klausia, ar įmanomas santykis, suartėjimas su kitu ten, kur šiurkštumas, regis, tapo kasdienybe. Tačiau Meščianinovos kuriamame pasaulyje visada bus bent šiek tiek vilties (tereikia prisiminti sizifišką „Aritmijos“ pabaigą). Minoriškas ir kiek komiškas „Pasaulio šerdies“ finalas suponuoja, kad nuoširdus santykis su kitais žmonėmis vis dėlto įmanomas.
