Kino teatre. Savo Sašos belaukiant
Tai, kad režisierių Ernestą Jankauską ir dramaturgę Birutę Kapustinskaitę domina socialinės temos ir vaiko pasaulis (ne infantilus, ne suprimityvintas), galėjome įsitikinti dar trumpametražiame jų filme „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“ – pasaką primenančiame pasakojime apie vienus namuose paliktus emigrantų vaikus. Šiemet „Kino pavasaryje“ pristatytame, o dabar į reguliarųjį kino teatrų repertuarą sugrįžusiame vaidybiniame ilgametražiame filme „Čia buvo Saša“ jie toliau tęsia kelionės po nevaikišką vaikų pasaulį ir socialiai aktualių temų tradiciją. Filmo kūrėjų dėmesio centre – per vienos poros (turbūt tokios, kaip ir daugelis kitų) istoriją papasakotas įvaikinimo procesas, sudėtingas ne tik dėl biurokratinių koridorių (ar, tiksliau, visų pirma – ne dėl jų), kuriais tenka praeiti, bet ir dėl pačių proceso dalyvių, kurie visi, įskaitant taip norimą vaiką, – savarankiški individai su savo patirtimis, viltimis ir įsitikinimais. Ir vis dėlto tai – ne vien „nišinis“ pasakojimas apie situacijas, kurias patiria norintieji įsivaikinti, ir dilemas, su kuriomis jie susiduria – stebint filmo veikėją Jurgą save ekrane pavyks pamatyti ir tiems, kurie su pagrindiniu filmo motyvu galbūt niekada neturės nieko bendro.
„Čia buvo Saša“ – jaunos poros Jurgos (G. Siurbytė) ir Tomo (V. Novopolskij) istorija. Po patirto persileidimo nebegalėdami susilaukti vaikų, juodu nusprendžia įsivaikinti. Tačiau įsivėlus klaidai registracijos sistemoje į susitikimą globos namuose vietoje išsvajotos Aleksandros ateina dvylikametis Aleksandras (M. Eimontas). Arba trumpiau – Saša. Čia ir prasideda visų filmo herojų kelionė, kuri visų pirma orientuota ne į tapimą šeima, bet į save.
Vienas originalesnių sprendimų – pasirinktas nelinijinis naratyvas – iš pradžių gal kiek painus, tačiau finale nepalieka klaustukų ir istorija organiškai susijungia į visumą: – retrospektyūs intarpai padeda suprasti veikėjų elgsenos motyvus ir priežastis, dėl kurių jie atsidūrė ten, kur yra. Kūrėjai puikiai moka dirbti ir su aktoriais (nepriklausomai nuo jų amžiaus – filme sužiba ir jaunasis Saša, ir žodžių į vatą nevyniojanti močiutė)– filmo pradžioje stebėtas kiek nenatūralus dialogas apie piešinį, kai Saša kalba apie žmogų, stovintį prie jūros, greitai pasimiršta – aktorių tekstai ir vaidyba filme gyvi ir natūralūs.
Sąmoningai ar ne, pagrindine filmo heroje tampa Jurga. Tai – spalvingiausias ir ryškiausias transformacijas patiriantis filmo personažas. Netekusi kūdikio ji užsisklendžia savo netekties skausme pamiršdama, kad sunku ne tik jai, bet ir jos vyrui ir artimiesiems. Jurga bijo atsigręžti į save, todėl visos jos viltys sukoncentruotos į telefono nuotraukoje matomą šviesiaplaukę mergaitę (berniuko ji griežtai nenori, nes laukėsi ne jo), kuri savo atsiradimu turėtų išgelbėti Jurgą ir jos pasaulį: vos pasirodžius Aleksandrai skausmas praeis, pagerės santykiai su vyru, o šeima nustos sakyti, kad jaunoji pora daro klaidą. Ir viskas bus taip, kaip buvo anksčiau, tuose idealistiniuose šeimos švenčių kadruose, kuriuos retrospektyviai galime stebėti. Panašu, kad Jurga net nesuvokia, jog planuoja įsivaikinti ne savo fantaziją, o gyvą žmogų su patirtimi – tas pats Saša jai yra ne vaikas su sava gyvenimo tragedija (mirusi motina ir idealizuojamas tėvas, kuris jo tiesiog atsisakė), o eilinė sistemos klaida, su kuria reikia „ištempti“ dieną dėl rekomendacijos, kuri priartins prie galimybės įsivaikinti svajonių mergaitę. Filme Jurgos vidinis virsmas subtilus (kaip po lemtingos dienos klostysis filmo veikėjų likimai mes nebesužinosime), tačiau aukščio baimės įveikimas pramogų parke ar prie ligoninės suplėšyti lapeliai su negimusiam kūdikiui skirtais vardais, matyt, indikuoja, jog Jurga pagaliau pasiryžo palikti praeitį už nugaros.
Priešingai, nei Jurga, jos vyras Tomas – neįtikėtinai blankus, registruojantis žmonos nuotaikų pokyčius ir tiesiog būnantis šalia, net žiūrovą priverčiantis pamiršti, kad jis – lygiavertis istorijos dalyvis. Galbūt tai – taip pat tiesioginis Jurgos pasaulio, kuriame nėra vietos svetimo skausmui, atspindys. Tik po emocingo Tomo monologo filmo finale suprantame, kad jam lygiai taip pat skauda dėl netekties, kad jis jaučiasi atstumtas ir nesuprastas. Ir skubančius link Sašos palatos jau matome ne vieną, o du žmones.
Nors Aleksandro-Sašos pagrindinė funkcija filme – būti katalizatoriumi Jurgos pasaulyje (kartu su vidiniais jos pokyčiais keičiasi ir jos požiūris į vaiką), nėra abejonių, kad filmo kūrėjams vaikas rūpi ne tik kaip įrankis – jiems įdomus vidinis vaiko, ypatingai palikto vaiko, pasaulis. Ir nors Sašai filme iš tiesų pritrūksta „eterio laiko“ – ekrane atsiskleidžia visas nereikalingo vaiko tragedijos spektras: stokojantis socialinių įgūdžių, manipuliuojantis savo situacija ir kitų jausmais, norintis meilės, idealizuojantis savo tėvą ir vis dar tikintis.
