Režisierius Ignas Jonynas: nuaras traukia įtampa, atmosfera

Režisierius Ignas Jonynas pirmą vaidybinį filmą „Lošėjas“ pristatė 2013 metais ir tapo pirmuoju kino režisieriumi iš Baltijos šalių, atrinktų dalyvauti San Sebastiano kino festivalyje. Po šešerių metų pertraukos tame pačiame festivalyje antrasis jo filmas „Nematoma“ dalyvaus konkursinėje programoje „New Directors“, o Lietuvos kino teatrus pasieks rugsėjo 20-ąją. Dar teatre užsimezgusi pažintis su film-noir žanru, sužavėjo režisierių savo įtampa ir atmosfera. Šiais žodžiais galėtume apibūdinti ir paties režisieriaus kūrybą. Naujausiame jo filme „Nematoma“ senstantis šokėjas Jonas (Dainius Kazlauskas) apsimeta aklu, kad patektų į šokių projektą, tačiau grįžus į gimtąją šalį pradeda lysti vyro praeities šešėliai. Apie filmą ir jo kūrybos procesus kalbamės su režisieriumi.

Su Kristupu Saboliumi dirbote jau antrą kartą. Kartu rašėte scenarijų ir debiutiniam savo ilgametražiam filmui „Lošėjas“. Kaip prasidėjo jūsų bendradarbiavimas?

Labai paprastai. Prie kavos puodelio. Ieškojau žmogaus, kuris galėtų būti bendraautoriumi. Buvau perskaitęs Kristupo knygą „Bloga knyga“. Kristupas mane buvo pakvietęs sudalyvauti „Vienos minutės filmų festivalio“ žiuri. Pagalvojau, kad filosofas, kuris moka šmaikščiai rašyti ir domisi kinu, yra puiki kompanija. Tada pakviečiau Kristupą kavos ir nusprendėme, kad per mėnesį parašysim puikų darbą. Tas mėnuo užtruko ne vienerius metus. Pradžioje buvome sumąstę, kad vienas parašo sceną, o kitas ją pratęsia. Įsibėgėjus šitai literatūriniai estafetei tapo aišku, kad be gyvo dialogo nieko nebus. Tuomet kartu kavos jau teko gerti toli gražu ne vieną puodelį.

Kadangi abu rašote scenarijų, kaip vyksta kūrybinis procesas?

Iš pradžių apsitariame, kuria linkme judame. Tada pasidaliname scenas ir jas parašę vėl gyvai diskutuojame, kas jose gerai, o kas taisytina. Dažnai perrašinėjame vienas kito scenas, kol autorystė galutinai ištirpsta. Šitas procesas vyksta net ir filmavimo metu. Tiesą sakant, scenarijaus rašymas persikelia ir į montažą. Perkomponavus ar kūpiuruojant scenas montažo metu scenarijus įgyja vis kitas prasmes. Be to, kartais nufilmuotą siužetą tenka papildyti net ir naujais tekstais. Galima sakyti, kad kol filmas neišeina į ekraną scenarijus vis dar rašosi.

„Lošėjas“ buvo itin sėkmingas projektas, laimėjote 6 „Sidabrines gerves“. Ar išleisdamas „Nematoma“ nejaučiate spaudimo susilaukti dar didesnės sėkmės?

Ne, spaudimo jokio nejaučiu. Mane labiausiai domina žiūrovų reakcija. Kaip bus suprastas filmas, kokias reakcijas iššauks. O prizai yra tik pridėtinė vertė. 

Jūsų pirmasis filmas buvo atrinktas dalyvauti San Sebastiano kino festivalyje. Jame praėjusiais metais industrijos renginyje už dar tik kuriamą „Nematoma“ gavote du apdovanojimus. Rugsėjį šis filmas dalyvaus festivalio konkursinėje programoje. Kodėl vis sugrįžtate į San Sebastianą?

Sugrįžtu todėl, kad kviečia. Ir sugrįžtu su dideliu malonumu, nes tai tikrai labai jauki ir ypatinga kino šventė. Čia mažiau pompastikos, bet daugiau tikros meilės kinui. Nežinau kodėl San Sebastiano festivalis man rodo tokį dėmesį, bet toks palaikymas išties smarkiai įkvepia. Tiesa, ir ispanų publika labai ypatinga ir dėmesinga tam, ką mato ekrane. Reakcija į „Lošėją“, sėdint tūkstančio žiūrovų apsupty, buvo tikrai emocinga patirtis.

Filme „Nematoma“ didžioji dalis siužetinės linijos sukasi aplink televizijos šokių projektą. Kodėl būtent aplink jį pasirinkote kurti veiksmą?

Tai dalis filmo temos. Su Kristupu norėjom kalbėti apie įvairias manipuliacijos formas šiuolaikiniame pasaulyje. Tai galėjo būti ir socialiniai tinklai, ir politika, ir televizija. Kadangi „Nematoma“ pagrindinis herojus yra senstantis šokėjas, tai televizijos šokių šou gana organiškai atsirado vystant siužetinę liniją. Tačiau iš esmės televiziją savo istorijoje ėmėme kaip tam tikrą modelį. Mums nebuvo ypatingai įdomūs šou užkulisiai. Greičiau rūpėjo parodyti, kaip televizija veikia „herojų realybę“ – psichologinę, socialinę ir dramatinę.

Filme neriate į pramogų pasaulio užkulisius, kuriuose viskas daroma dėl aukštų reitingų. Kiek jums pažįstama ši industrijos pusė?

Man televizija ne naujiena, nes dirbu reklamoje ir matau, kaip daromas poveikis žiūrovui. Kristupas irgi joje nėra naujokas. Be to, mano mama ir Kristupo tėtis yra vyresnės kartos televizijos profesionalai. Galima sakyti abu esame užaugę televizijos aplinkoje. Žinoma, rašydami scenarijų papildomai domėjomės ir analizavome kaip kuriami realybės šou. Taigi televizijos pasaulis buvo mažesnė paslaptis. Žymiai labiau reikėjo įsigilinti į aklųjų pasaulį. Filme svarbi aklumo tematika, todėl daug laiko skyrėme konsultacijoms su neregiais bei jų aplinkos žmonėmis.

Kadangi pagrindiniams jūsų aktoriams reikėjo ne tik vaidinti, bet ir mokėti judėti scenoje, kaip ilgai jų ieškojote? Ar galbūt jau buvote juos numatęs scenarijaus kūrimo procese?

Dainius Kazlauskas atsirado neatsitiktinai, nes yra mano kurso draugas, ir aš žinojau, kad jis yra ne tik talentingas aktorius, bet ir praeityje buvęs puikus pramoginių šokių šokėjas. Paulina Taujanskaitė irgi nėra naujokė šokių pasaulyje, nes yra lankiusi baleto studiją. Taigi, filmo choreografas Martynas Rimeikis nenusivylė aktorių galimybėmis. 

Filme vaidina ne tik profesionalūs aktoriai. Vienas iš pagrindinių vaidmenų patikėtas verslininkui Dariui Bagdžiūnui. Kodėl jį pasirinkote Vyto vaidmeniui?

Aktorių ieškau ne tik tarp profesionalų, bet ir tarp tų, kurie man įdomūs kaip asmenybės ar tiesiog atitinka herojaus portretą. Darių šiek tiek pažinojau ir jis nėra įprastas verslininko tipažas. Jis domisi ir literatūra, ir kinu, ir šiaip yra socialiai aktyvus žmogus.  Taigi, man norėjosi jį išbandyti dar neprasidėjus aktorių paieškoms. Nuo pirmų repeticijų supratau, kad tai žmogus, kuris gali puikiai perteikti Vyto charakterį. Manau, Dariaus vaidmuo bus staigmena daugeliui.

„Nematomą“ pradėjote kurti išleidęs „Lošėją“. Dar atsimenu studijų laikais, mačiau šokėjams skirtus atrankų plakatus. Nuo to praėjo jau 6-eri metai. Kodėl taip ilgai kūrėte filmą?

Atsakymas labai proziškas. Kaip dažnai atsitinka kino pasaulyje, filmavimo darbai strigo dėl finansavimo. Kodėl „Nematoma“ taip sunkiai skynėsi kelią, man sunku paaiškinti. Matyt, tam yra ne viena priežastis. Bet kokiu atveju, džiaugiuosi, kad filmas galiausiai sulaukė finansinio palaikymo ir rugsėjo 20 dieną pasieks ekranus.

Abiejuose jūsų filmuose pagrindinius veikėjus sieja glaudus ryšys su mirtimi. Ar ją naudojate atskleisti ribinėms veikėjų būsenoms?

Taip, tematiškai mirtis yra sąmoningai pasirinktas atskaitos taškas, kuris yra tiesiogiai susietas su  herojų poelgiais ir tikslais. Riba, nužyminti moralines personažų nuostatas, jų pasirinkimus ir vyksmo fatališkumą. Tai neišengiama herojų veiksmų pasekmė. 

Abiejuose jūsų filmuose yra neo-noir ir trilerio žanrų elementų. Kuo jie jus traukia?

Visų pirma savo įtampa ir atmosfera. Kaip nekeista su tuo susidūriau visų pirma teatre, o ne kine, statydamas vokiečių dramaturgo Albert Ostermaier pjesę „The Making of B-Movie“. Tai pjesė, kurioje galima būtų atrasti tokių film-noir pavyzdžių kaip John Hustono „Maltos sakalas“ ar Billy Wilderio „Saulėlydžio bulvaras“ atgarsius. Juose derėjo ne tik detektyvinė intriga, bet ir išsiskiriantis vizualumas. Be to, nuo studijų laikų mane traukė prancūzų naujoji banga. Tokiems filmams kaip Jeano-Luco Godardo „Iki paskutinio atodūsio“ ar Francois Truffaut „Šaukite į pianistą“ irgi nemažą įtaką padarė amerikietiški film-noir filmai. Na, ir logiškai šis susidomėjimas peraugo į neo-noir kiną. Martino Scorsese „Taksistas“ ar Davido Fincherio „Septyni“ iki šiol yra vieni mano mėgstamiausių filmų. Juose sudėtingos moralinės ar socialinės problematikos įvilktos į įtampos ir niūrios atmosferos estetiką. 

„Nematoma“yra bendros gamybos filmas su Latvija ir Ukraina. Dalį scenų filmavote Karpatuose. Ar nebuvo sudėtinga vykdyti filmavimo darbų vykstant politiniams neramumams?

Sunkumai buvo labiau gal fiziški, nes reikėjo per labai trumpą laiką nufilmuoti didelį kiekį scenų gana sudėtingose geografinėse ir gamtinėse sąlygose. O politinių neramumų tiesiogiai nejautėme. Tik pokalbiuose su ukrainiečiais kolegomis.