Premjera. Pakilimo gaisras

Jau taip juodai viską parodėt! Taigi Nepriklausomybė, visa tauta pakilime buvo!“ – po filmo peržiūros pastabą „Gimtinės“ režisieriui Tomui Vengriui išsako senyvo amžiaus dama. Režisierius atsako, kad „galėjo būti ir juodžiau“, o man mintyse belieka šyptelėti pagalvojus, kas vyktų mūsų viešojoje erdvėje, jei visos nepapasakotos broliško peilių smaigstymo nugaron čempionato istorijos motyvu „tam miškiuką, tam dvariuką, o tam ir neliko“ patektų į „piktesnio“ režisieriaus (ir prieš akis – kaimynų W. Smarzowskis) rankas. Tik, matyt, dar ilgai neišsivaduosime iš reikalavimo (ir įsivaizdavimo), kad 90-ieji – tai politinės euforijos šou su šokiais, dainomis ir mitingais. 

Kažkuria prasme to paties tikėjausi ir eidama žiūrėti debiutinio ilgametražio vaidybinio Tomo Vengrio filmo – idealizuotas JAV gimusio režisieriaus žvilgsnis į pirmuosius Nepriklausomybės metus visai nestebintų. Tad „Gimtinė“ (iki „juodo“ šiam filmui, tiesa, labai toli) nustebino.

Režisierius pasakoja emigrantės Viktorijos (Severija Janušauskaitė) istoriją. 1992 m. su paaugliu sūnumi Kovu (Matas Metlevski) ji grįžta į Lietuvą aplankyti čia likusių giminių ir susigrąžinti jos tėvams priklausiusio dvaro. O dvare, prasidėjus privatizacijos vajui, jau įsikūrę kiti gyventojai. Ir čia Viktorijai teks spręsti, ar tokiame kare dėl namų tikrai pateisinamos visos priemonės.

Filmas prasideda ir baigiasi Viktorijos sekama pasaka apie iš namų išėjusią ir pasiklydusią mergaitę. Motyvas galbūt ir nelabai subtilus, tačiau jis greitai atveda prie vienos iš pagrindinių filmo temų – prarastos tapatybės. Dar vaikystėje tėvų namų netekusi Viktorija blaškosi po pasaulį. Išsiskyrusi su vyru ir parskridusi į gimtinę su sūnumi (o kiek istorijų apie namus jis girdėjęs!) tėvų dvarą ji mato kaip stebuklingą vietą, į kurią sugrįžus viskas vėl bus gerai, ir gyvenimą bus galima pradėti iš naujo. Tik paaiškėja, kad ir namų susigrąžinimas – ne toks paprastas procesas, kokiu ji jį įsivaizdavo, ir pats sugrįžimas neišspręs turimų bėdų. Galbūt todėl gaisras dvare – desperatiškų veiksmų pasekmė – tampa simbolišku pačios Viktorijos išsilaisvinimu.

 Iš tiesų filmo istorija kiek naivi, gal – net paviršutiniška (ir gal net tiek, kad būtų galima kalbėti apie originalią idėją, bet neišvystytą scenarijų), kai supranti, kad net ir įpusėjus filmui jokio filmo veikėjų virsmo (išskyrus tą Viktorijos ir Kovos finalinį pabėgimą) taip ir nesulaukei. Galbūt tai atitinka filmo režisieriaus sumanymą viską papasakoti paauglio Kovo akimis lyg per stiklą stebint jam svetimus pasaulius (svetimą motinos gimtinę, svetimą, ne iki galo suprantamą suaugusiųjų elgesį), bet nuoseklus Kovo pasyvumas matant tėvų skyrybas, naują motinos romaną, net ir tą pačią jam visiškai neįprastą buitį ima gluminti. Nesusitapatinęs su filmo veikėjais pasibaigus titrams taip ir palieki juos gyventi savo gyvenimo nebegalvojant kas, kaip ir kodėl.

Filmo charakterius iš seklumos gelbėja Audriaus Kemežio kamera: karščiu alsuojantis miestas ir ankšti sovietiniai daugiabučiai (taip ir jauti nepatogių giminės susibūrimų dvasią, kur džiaugsmas maišosi su senomis nuoskaudomis), gyvybės pilni kiemai, intymūs filmo veikėjų žvilgsniai – vienų į kitus ir į save. Ir tai, ką „Gimtinė“ perteikia neįtikėtinai tiksliai, ir gal net netikėtai – tai asmeniniai to paties laikmečio prisiminimai. Būtent juos, palikęs filmo herojų sprendimus nuošalyje, išsineši iš filmo. Ir čia jau didžiulis filmo dailininkų nuopelnas – pažįstama atrodo viskas – apranga, savalaikis nepriteklius (visko filme ir nematyti), aplinka (ko vertos vien atrakcionų parko mašinytės...). Net ir dažniausiai nutylimos istorijos apie buvusio turto privatizacijas skeletų šeimos spintose pavidalu. Tarsi kas būtų nupūtęs dulkes nuo vaizdo įrašų iš tavo praeities, pradedant kiemo aktualijomis, baigiant giminės susibūrimais – kartais net gėda, kad atpažįsti. Bet, kaip bebūtų, labai tikra.