Kino teatre. Sugrįžę namo

Lietuvių vaidybiniame kine vis dažniau bandoma rekonstruoti neseną praeitį, atsigręžti į pirmuosius Nepriklausomybės metus. Tai tikriausiai dėsninga, juk pastaraisiais metais debiutuoja režisieriai, kurie augo ir brendo tuo chaotišku permainų laikotarpiu, kuris (drįstu manyti) stipriai įsirėžė jų atmintin. Vis tik, realybė – buvusi ar esama – kietas riešutėlis, tad kiekvienas bandymas ją suvokti, įprasminti, reikalauja drąsos – asmeninės ir kūrybinės. Net ir mažiausias netikslumas ar nekaltas melas meno vardan bus iškart pastebėtas - dažnas prisimena, kaip tada gyveno, su kokiomis problemomis susidūrė, kokias svajones puoselėjo. Svajonės apie buvusius, sovietinių represijų metu atimtus namus, savosios tapatybės paieškos, tapo svarbiu išeivijos režisieriaus Tomo Vengrio debiutinio ilgametražio filmo „Gimtinė“ (angl. „Motherland“) leitmotyvu. 

Anglišką filmo pavadinimą paminėjau neatsitiktinai – pagrindiniam herojui - paaugliui Kovui (Matas Metlevski) Lietuva, visų pirma, yra jo motinos žemė – prarastas rojus, į kurį ilgesys veja grįžti. Berniuko mama Viktorija (Severija Janušauskaitė) iš šio rojaus buvo išvaryta dar būdama maža, jis pats – tik iš pasakojimų kažką girdėjęs, taigi, abu laiko tėkmės ir istorinių aplinkybių nunešti gana toli, į Ameriką, menkai tesupranta, kas iš tiesų dedasi per stebuklą iš okupacijos išsivadavusioje šalyje. Pasitelkęs autobiografinius momentus, Tomas Vengris tiksliai perteikia 1992-ųjų realijas prašalaičio stebėtojo žvilgsniu – be patoso, ironijos ar perdėto dramatizavimo. Nors Kovui - režisieriaus alter ego - labiau rūpi pornografiniai žurnalai ir pažintys su merginomis, tačiau jis ištikimai lydi į savotišką odisėją, o greičiau - didelę avantiūrą įsitraukusią savo motiną. Tai, ką jis mato pro automobilio langą, važiuodamas iš oro uosto, toli gražu neprimena pasakų erdvės – aptriušę vienodai pilki daugiabučiai, svetimas, nejaukus miestas. 

Atšiaurumo, susvetimėjimo atmosfera nedingsta net apsimestinai draugiškiems giminaičiams surengus balių „amerikonų“ parvykimo proga – scena iki graudumo atpažįstama – tarsi visi savi, dalinasi mišrainėmis ir kelia tostus, tačiau nuoširdumo jų veiksmuose maža. Kovo akimis stebint – tai absurdiškas, suaugusiųjų vaidinamas spektaklis, kuriame esminiai dalykai nutylimi, o bendrą vaizdą tenka susidaryti iš atskirų fragmentų ar išdavikiškos kūno kalbos. Nors paauglys itin atidžiai tyrinėja aplinką ir naujus pažįstamus, tačiau jo paties emocijos lieka „užrakintos“ po abejingumo kauke. Dažniausiai jis elgiasi taip, kaip iš jo reikalauja kiti - ar tai būtų mamos raginimas padalinti kramtomą gumą kiemo vaikams, ar greit prie grįžusios „simpatijos“ prisistačiusio Romo (Darius Gumauskas) pastangos padaryti iš paauglio „vyrą“, siūlant išgerti degtinės ar pamiklinti ranką šaudant iš medžioklinio šautuvo. Kovas nesipriešina vyresniųjų įgeidžiams, bet viską atlieka mechaniškai, pasyviai, iš sąstingio neišvaduoja nei žinia apie tėvų skyrybas, nei motinos prisipažinimas, kad ji ketinanti likti ir kurti naują gyvenimą sodyboje, kurios jai niekas nesiruošia grąžinti. 

Tylus paauglio atsiribojimas užsitęsia pernelyg ilgai, kad suprastum, kas jo viduje vyksta, kaip jį galiausiai paveikia viešnagė posovietinio sindromo neatsikračiusioje protėvių žemėje. Tik Romo dukra (Barbora Bareikytė) -  totali Kovo priešingybė, sakytum atgaivina į aplinkinių stebėjimą panirusį intravertišką vaikiną. Nors Bareikytė pasirodo epizodiškai, bet įsimena savo ekspresyvumu, netikėtomis, kartu labai natūraliomis reakcijomis - ko verta scena, kai keršydama už įveltą į plaukus kramtomą gumą, ji nusviedžia Kovo kedus ožkai, o reikalams pakrypus draugystės link, nuvaro tėvo žigulį, kad vidury žydinčių laukų išmokytų Kovą vairuoti. Šie nekalti pakvailiojimai, trapus paauglių ryšys atsiskleidžia kaip priešprieša suaugusiųjų pasaulio klampumui, juos apraizgiusiam melui. 

Penkis dešimtmečius trukęs totalitarinis režimas, kryptingai formavęs mankurtus, nepraėjo be pėdsakų – tą įtaigai parodo Viktorijos paveldėjimo reikalus į savo rankas perėmusio Romo ir jo įtartino draugelio verslininko (Linas Ryškus) personažai. Jų dviveidiškumas, bandymai „padėti“ menkai situacijoje tesusigaudančiai moteriai, o iš tiesų – ciniškas manipuliavimas, siekiant naudos sau – tipiški Homo sovieticusbruožai, prisitaikėliškos sistemos išugdyti. Į šį painų voratinklį patekusi Viktorija šansų turi nedaug. Apsukrių vyrukų įtikinėjama, kad viskas pavyks, kad rusakalbių šeima anksčiau ar vėliau išsinešdins iš jos beviltiškai apgriuvusio, nugyvento tėvų namo, ji vis labiau grimzta į beprasmybės būseną, pamažu įsisąmonindama, kad didžioji jos svajonė visiškai neatitinka realybės. 

Severijos Janušauskaitės sukurtas vaidmuo tikriausiai dar ne kartą bus minimas ir analizuojamas – su tokia vidine jėga ji perteikia savo herojės beatodairišką drąsą ir ryžtą, kylančią įtampą, kartėlį, o galiausiai – išsilaisvinimą nuo ją supančiojusių aplinkybių. Finale jie vėl lieka vienu du – motina ir sūnus, tik šįkart jie niekieno nevaržomi, pilna krūtine gali įkvėpti gaivaus tėviškės oro. Nepaprasto grožio gamta yra kaip kontrastas varganai miesto bučiai, žmonių menkystei. Žinoma, tai didžiulis Anapilin išėjusio operatoriaus Audriaus Kemežio nuopelnas – gebėjimas įvaizdinti dvasios virpesius tapybiškais, poetiniais kadrais. Kinematografiniame devyniasdešimtųjų paveiksle išryškėja ir autentiškos, kruopščiai atrinktos detalės (netgi vonioje padėtas ūkinio muilo gabalėlis primena, kad tuo metu tai buvo kone vienintelė prieinama higienos priemonė), ir preciziškas montažas, ir garso takelis su Džordanos Butkutės dainomis bei kitais šio laikotarpio šlageriais. Nesena praeitis atgyja, pasitelkus mūsų tautinę tapatybę formavusius ženklus, bandant išsiaiškinti, ką jie reiškia pačiam filmo autoriui ir kas iš tiesų jį sieja su šalimi, skambiai vadinamą „Gimtine“.