Kino teatre. Pretenzijų pinklėse
Kristupas Sabolius (scenaristas) ir Ignas Jonynas (scenaristas ir režisierius), be abejo, - ambicingi kūrėjai. Debiutinis jų filmas „Lošėjas” (2013) kalbėjo apie individo, kuriam ribinės išgyvenimo situacijos tapo norma, situaciją posovietinio neoliberalizmo džiunglėse. Su „Nematoma”, regis, jie nusprendė „kapstyti” dar giliau ir neria į žmogiškosios prigimties slėpinius, bando diagnozuoti šiuolaikinio pasaulio būseną, pasitelkdami visą Vakarų kultūros arsenalą – nuo graikų tragedijų iki krikščionybės, o kur dar sinefilinės užuominos. Tokie platūs mostai ne vienam kūrėjui yra pakišę koją, tad kaip su tuo susitvarko filmo „Nematoma” autoriai?
Kitaip nei ankstesniame filme, Sabolius ir Jonynas „Nematoma” apvalo nuo konkretaus laiko ir vietos ženklų, veiksmą plėtodami kone abstrakčioje mitologinėje erdvėje, ką pabrėžia kad ir pirmosios filmo scenos miške su besiganančiais elniais. Po to simbolių (pvz., įvairūs religiniai atributai), alegorijų, gamtos vaizdų (taip pabrėžiant helenistinį kultūra vs natūra konfliktą) tik daugės. Kaip ir klausimų apie desperatiškai besiblaškančius personažus, susietus paslaptingo praeities nusikaltimo ir nuodėmių. Ardydami linijinį naratyvą, „Nematoma” kūrėjai žiūrovus įsuka į skandinaviškai niūrią, barokišką masinės kultūros, aistrų, keršto, gyvybės ir mirties karuselę su reklamiškai „nulaižytais” vaizdais.
Filmo protagonistas Jonas (Dainius Kazlauskas), jau dešimt metų gyvenantis pas dėdę Karpatuose, apsimeta aklu, kad „sužibėtų” šokių aikštelėje ir patektų į šokių projektą Lietuvoje. Tačiau grįžus į gimtąją šalį pradeda lįsti vyro praeities šešėliai. Vytas (Darius Bagdžiūnas), paleistas iš kalėjimo, nori susigrąžinti savo gerą vardą ir atkeršyti Jonui, kurį netikėtai pamato televizijos ekrane. Atsiranda čia ir celibato įžadus sulaužęs kunigas (Liubomiras Laucevičius; kiek šis personažas reikalingas filme parodo ir tai, kad net vardo neturi) bei tradiciškai meilužės vaidmenį atliekanti jauna moteris – Jono šokių partnerė Saulė (Paulina Taujanskaitė). Apskritai filmo personažai, paskendę savo kančiose ir kaltės jausme, dviprasmiškai tylintys arba iš kančios rėkiantys gražios gamtos fone - statiški, vienspalviai, o kai kurie tiesiog vienos veido išraiškos. Kaip ir ankstesniame filme, taip ir šiame Sabolius su Jonynu tikrai nepersistengė su personažų psichologizmu ar įtikinamais elgesio motyvais.
Galima sakyti, kaf filmo kūrėjai vėl lipa ant to paties grėblio, daugiausia dėmesio skirdami filmo stiliui, atmosferai ir kitiems efektams, kuriuose paskęsta tiek pasakojimas, tiek filmo turinys. Susidaro įspūdis, kad postmodernistiškai dėliojamu filmo pasakojimu, vizualiniais manevrais ir simboliais, turinčiais kurti daugiaprasmę fimo potekstę, tačiau funkcionuojančiais kas sau ir į rišlesnę potekstę taip ir nesusijungiančiais, tarsi bandoma maskuoti vis atsiveriančias tuštumas, dramaturgines duobes ar personažų plokštumą. Filmui nepadeda ir trūkinėjantis ritmas, vizualiai estetiškos, tačiau nereikalingos, „meniškos” pauzės. Kultivuodami klišinius, „nukramtytus” kultūrinius kodus ar simbolius, filmo autoriai taip ir negeba kažko aiškiau artikuliuoti (nebent jeigu jums pakanka poros sentencijų-apibendrinimų). Tam tikra prasme galima sakyti, kad Jonynas su Saboliumi liko ištikimi nacionalinio kino tradicijai, nagrinėjusiai vidinius depresyvių personažų pasaulius ir moralines laiko dilemas, tačiau tai „perleidžia” per šiuolaikinio arthausinio kino kalkę. Tad filmas kuria per daug neišsiskiriančio, eklektiško, koprodukcinio euro filmo įspūdį. Deja, „Nematoma” geriausiu atveju galima vertinti kaip mokyklinukišką „Karaliaus Oidipo” parafrazę. „Lošėjas”, nors taip pat manieringai siekęs šokiruoti, pasižymėjo socialine kritika, kurios lietuvių kine dažnai nepamatysi. Tuo tarpu naujausias Jonyno ir Saboliaus filmas, netekęs tikrovės pagrindo, kuria tiesiog pretenzingo, barokiškai alegoriško filmo įspūdį.
