Kino teatre. …ir dvokiantys būties syvai

Gal susitaikymas su senatve kaip esamuoju laiku galėtų būti teisingu naujausio A. Puipos filmo raktu. Ta prasme, kad šis filmas yra lyg senas žmogus - jis turi, ką papasakoti, išgyveno daug patirčių, jo nuoseklaus pasakojimo ritmas lėtas, trūkčioja, jis vis kartoja ką sakęs, kalbėjimas senoviškas. Jis niekur neskuba, nes geriau už didžiąją daugumą savo žiūrovų pernelyg gerai žino, kur nuskubės. Žino apie pabaigą, bet į ją nebėga ir jos nelaukia (čia toks nelabai vykęs lyrinis bandymas pateisinti ilgą filmo trukmę, nors jeigu filmas būtų keliolika minučių trumpesnis, abejoju, ar nuo to nukentėtų jo problematikos aprėptys ir poetika).

Todėl jo ritmai vargu ar „sutaps“ su repertuariniais. Ar tai ką nors pasako apie „Kitos tylos pusės“ prasmę? Vargu. Tai turbūt ne tas filmas, kurį su džiaugsmu eisime su bičiulėmis ir bičiuliais žiūrėti antrą kartą. Tai kriterijus? Tikrai ne.

Senatvė ne pirmą kartą tampa režsieriaus įkvėpimo objektu. „Bandau prisipratinti senatvę“, - atvirai priešpremjeriniuose interviu sakė A. Puipa, patvirtindamas priklausomybę tai kartai režisierių, kuriems asmeninis tikrovės suvokimas ir asmeniškas kinas yra savaime suprantamas. Ir gerbtiniausia kūrybinio metodo dalis. 

„Edeno sodas“ buvo anekdotų apie senatvę (šmaikščių, kvailokų, visokių) mozaika savai lietuviškai publikai, na, kaip kokia akcija „Senjorų kava“ (ta prasme, abu - puikios vietinės akcijos). 

„Kita tylos pusė“ (pagal Torgny Lindgren romaną „Kamanių medus“) - kaip reta nuoseklus, sklandus, iki smulkmenų apgalvotas filmas, kurio ištarmės dėl literatūros ir A. Puipos gebėjimo jas adekvačiai išversti į ekrano kalbą yra tiesiog universalios. „Bergmaniškai“ nuobodus ir negailestingas, lietuviškai beviltiškas, rudeniškas. Su modernistais ir kai kuriais „autorinio kino“ adeptais jį sieja vienatvė (ir herojus, ir filmą, ir autorių), su lietuvišku kinu - visa kita.

Garsiausią Švedijos kino režisierių prisiminiau ne tik todėl, kad A. Puipa ne kartą Bergmaną citavo ir perfrazavo, pabrėždamas, kad literatūros kūrinių ekranizacijos jam yra lyg svetimi susapnuoti sapnai. 

Jau senokai teatro festivalio „Sirenos“ metu buvo parodyta vieno Švedijos televizijos kanalo laida, kurioje Ingmaras Bergmanas ir Erlandas Josephsonas kalbėjo apie kūrybos ir gyvenimo patirtis. Niekada neužmiršiu Bergmano apgailestavimo, kad jaunystėje niekas su juo nekalbėjo apie tai, kas yra senatvė. „Gal šiandien man būtų šiek tiek lengviau“, - sakė Bergmanas (cituoju iš atminties). Šviesaus atminimo filosofas Leonidas Donskis prieš kelis metus rašė, kad „didžioji šalies problema šiuo metu yra ne lyčių lygybė ar įvairovė, o senų žmonių ir senatvės stigmatizacija bei jos pašalinimas iš gyvenimo“. Lyg „Kitos tylos pusės“ atgarsyje Jaunimo teatre, suomio Kristiano Smedso „Vyšnių sodo“ finale Firsas suabejojo, ar išvis gyveno... Firsą vaidina pagrindinio „Kitos tylos pusės“ vaidmens atlikėjas aktorius Juozas Budraitis, ir jo dėka pabaigos tema prasitęsia toliau nei vienas filmas, vienas spektaklis.  

Tad A. Puipos filmas nepriklausomai nuo „patinka-nepatinka“ be pataikavimo kalba apie nemalonius dalykus, kurių jaunatviškas, kūrybiškas ir nuolat pabrėžiantis savo gyvybinius syvus kultūros laukas, kaip ir kiti mūsų visuomenės „laukai“, švelniai tariant, privengia. 

Gyvybės syvai „Kitoje tylos pusėje“ - svarbus, šleikštus motyvas. Tarp dviejų vienas su kitu nebendraujančių brolių kursuojančios šventųjų gyvenimų aprašinėtojos Izabelės kasdienybės dalimi tampa fiziški ir labai nepoetiški dviejų senių gyvybės įrodymai, įvairios išskyros - pūliai, sperma, šlapimas, išmatos... Kaip fiziniame, taip ir dvasiniame dviejų brolių gyvenime šlakai - stiprūs, bet bjaurūs jausmai vienas kitam - yra jų gyvybės varikliai.

Visą filmą Izabelė keliauja valtimi tarp dviejų brolių Einaro ir Kasparo namų. Juos visiems laikams išskyrė meilės vienai moteriai Minai, pasirodančiai Einaro vizijose (akt. Asta Stankūnaitė), ir jai gimusio sūnaus tragiška istorija. Kur buvę kur nebuvę broliai vis prisimena ir mėgaujasi savo niūriais prisiminimais, kaltinimais vienas kitam, stebi vienas kito namus, pradeda pavydėti vienas kitam atvykstančios, kasdienybę padedančios apkuopti Izabelės.

Ji – puiki klausytoja, nuoširdžiai susidomėjusi personažams gyvesniu už dabartį praeities meilės trikampiu. Tai, kad brolių istorija niekaip nesiplėtoja už šio meilės trikampio ribų, sukuria klaustrofobinį, siauroką tematinį, probleminį, pagaliau, net siužetinį filmo lauką, ko gero, sąlygoja ir tam tikrą filmo monotoniją. Būtent uždarumas vienoje temoje yra pagrindinis priekaištas scenarijui, dėl jo ir justi tas nuolatinis sukimasis vietoje. Bet neatmetu ir to, kad A. Puipai imponuoja filmas kaip „vienos melodijos“ variacija. Kurios reiklesniam sinefilui gali būti per mažai (o „syvų“ – per daug). Be to, iliuzija, kad filmo autorius turi atsakymus į visus klausimus apie savo personažus, dar labiau pabrėžia uždarą filmo formą ir prasmę, nepalieka paslapties, susiaurina interpretacijų galimybes.     

Brolius Einarą ir Kasparą vaidina aktoriai Juozas Budraitis ir Povilas Stankus. Jiedu nė karto nepasirodo kadre kartu, vaidina po vieną arba su jiems tiksliai „kamuolius paduodančia“ Viktorija Kuodyte.  A. Puipa paverčia jų pramaišiui montuojamus pasirodymus ne tik personažų varžytuvėmis dėl Minos ar Izabelės, bet ir dėl „žiūrovų simpatijų prizo“. A. Puipa – (kūrybinis) intrigantas, ir tai ne pirmas aktorių turnyras jo filmuose. J. Budraičio Einaras – įsitempęs, savo dabartiniais sprendimais abejojantis, bet neabejojantis savo teisumu praeityje, žiaurumu, egoizmu žmogus. J. Budraitis išties drąsus aktorius, negailintis personažui savo fiziškumo, nesidrovintis nuogo kūno, jame, atrodo, apsigyveno Einaras, prisiimantis pagrindinį filmo sunkumą. Ir Einaro tekstai – piktumu nuspalvinti  žodžiai. 

P. Stankaus Kasparas žaismingesnis, žemiškesnis, jam A. Puipa patikėjo personažą, kuriame nemažai sarkazmo, ironijos. P. Stankus tiesiog mėgaujasi savo personažu – ar Kasparas klausytų aistringo Izabelės monologo apie rašymą, kūrybą (kiek ironijos tame P. Stankaus murmėjime „neblogai, neblogai“), ar apgailestautų dėl gerų dantų – numirs, gaila tokius gerus nenaudojamus palikti. Juodo humoro, paradoksų meistras, su jo personažu lengva būti - „apsimesiu mirusiu, tai pasijuoksim iš Einaro“. 

Jeigu žvelgti į pasakojimą kaip į buitišką dviejų žmonių senatvės ir pabaigos istoriją nesunku moteris personažes interpretuoti lyg pagal geriausias vyriško lietuviško kino tradicijas - kaip pasakojimo pagalbininkes (tai tinka kalbant apie Miną). Tačiau abstraktesnio pasisakymo koordinatėse, kuriose ir vyksta „Kitos tylos pusės“ veiksmas, būtent Izabelei tenka likiminių vaidmenų brolių istorijoje dalia – ji ir šventasis Kristoferis, ir Minos antrininkė. 

A.Puipa taip plėtoja pasakojimą, o V. Kuodytė taip vaidina, kad vien jau herojės beveik siurrealistinis „nė iš šio, nė iš to“ sprendimas pasilikti ir karšinti du brolius filmo audinyje atrodo visiškai natūralus, savaime suprantamas. Potvynis yra racionalus paaiškinimas jos likimui saloje tik iš pradžių; vėliau Izabelė savo buvimą aiškina poreikiu baigti rašyti knygą, bet palaipsniui tampa Minos – Einaro ir Kasparo mylimosios – šešėliu, vaiduokliu, tai puikiai atspindi scena, kai ji apžiūrinėja save kreivinančiame atvaizdą vaidrodyje. Galų gale, ji tampa brolius išlaisvinančios mirties kaltininke. 

Talentas paversti filmą abstrakčiu, filosofiniu pasisakymu nuo pat pirmųjų kadrų, nuo to lietuviškame pamaryje pasirodančio banginio, yra didelė šio filmo prasmės ir sėkmės sąlyga. Prie jos ypatingai prisidėjo tapybiškas ir vienodai dėmesingas tiek peizažui, tiek ir personažų portretams operatorius Algimantas Mikutėnas, santūrūs dailininko Galiaus Kličiaus, kostiumų dailininkės Agnės Rimkutės, visų, kūrusių trijų vienatvių erdvę, darbai. Ir autoteminiai motyvai, kuriuos režisierius mėgsta, čia pasirodo subtiliai, neįkyriai (šokis laidotuvių epizode primena „Moterį ir keturis jos vyrus“, nuogų medžių eilės akimirkai nukelia į „Amžinąją šviesą“).

  Ironiška, bet šventiesiems, apie kuriuos pačioje filmo pradžioje pasakoja žmonėms Izabelė, būdinga tai, kad buvo būdinga geriausiems ir nebūtinai geriausiems lietuviškiems filmams (daliai klasikinių, kai kuriems ryškiems 90-ųjų kartos režisieriams): „labai aistringas domėjimasis būtimi, ir visiškas išsiblaškymas kasdieniniame gyvenime“. Kai kasdieninis gyvenimas tapo savaime suprantama šiuolaikinio kino aistra, A. Puipos domėjimas būtimi iš aktualiųjų kontekstų iškrenta, bet tuo įdomesnis. „Kitos tylos pusės“ personažai sklidini neapykantos, nepasitikėjimo, pavydo vienas kitam – tai dvokiantys, juos palaikantys „syvai“. A. Puipa negražindamas savo (personažų) sapnų, primena, kad jie irgi yra svarbi  būties dalis.