Režisierė Akvilė Gelažiūtė: ne apie akluosius, o su jais

Netrukus Europos šalių kino forume „Scanorama“ įvyks antrojo Akvilės Gelažiūtės dokumentinio filmo „Neregėta Europa“ premjera. Regos negalią turinti Irma ir jos geriausia draugė silpnaregė Žydrūnė kartu gyvena daugiau nei dešimt metų. Žydrūnei ištekėjus, jos naujasis vyras, Irma ir keli jų draugai išsiruošia į kelionę ant ratų po Vidurio Europą. Apie tragikomišką kelio filmą kalbamės su režisiere Akvile Gelažiūte.

-- Viename interviu skaičiau, kad prieš stojantį į režisūrą „Google“ paieškoje ieškojai, ką daro režisierius. Kaip dabar jautiesi režisierės kėdėje?

-- Turiu daugiau žinių apie šią specialybę, bet vis tiek ji man yra misterija. Kiekvienas vaidybinis ar dokumentinis filmas yra atskira mokykla, kurią praeini. Net nebežinau, ar įmanoma pasidaryti tokiu amatininku, kad viską žinotum pradėdamas daryti naują filmą.

-- Studijų laikais kūrei vaidybinius trumpametražius filmus. Kas pastūmėjo į dokumentikos žanrą?

-- Konkreti istorija. Filmuodama „Deminas: dvi tvirtovės“ aš net neįsivaizdavau, kad tai bus filmas. Tai atrodė kaip įvykis, kurį tiesiog būtų smagu įamžinti. O kad jau nufilmavome, tai ir sumontavome. Tik vėliau ši dokumentacija pavirto mano magistrinio darbu ir filmu, kuris pelnė „Gervės kiaušinį“. Nei tuo metu, nei dabar negalvoju, kad režisieriui būtina pasirinkti vaidybinį ar dokumentinį kiną. Skirdamiesi darbo organizavimo prasme, jie abu yra apie tą patį – detalių pagaulumą ir istorijos pasakojimą.

-- Europos šalių kino forume „Scanorama“ įvyks tavo antrojo dokumentinio filmo „Neregėta Europa“ premjera. Kaip atradai savo herojes?

-- Filmo prodiuserė Kristina Ramanauskaitė kartu su Kristupu Saboliumi ir Ignu Jonynu dirbo prie vaidybinio filmo „Nematoma“ ir jie užmezgė ryšį su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS). Pasibaigus scenarijaus rašymo konsultacijoms, jų keliai išsiskyrė, tačiau Kristina vis manė, kad „čia galima kažką daugiau padaryti“, ir taip įtraukė mane. Susitikusios pašnekėjome, kad būtų šaunu sukurti dokumentinį filmą. Tai man pasirodė didžiulis iššūkis, nes pati aklumo tema netraukė, atrodė, jog kaip žmogus turiu mažai sąsajų su šia negalia. Tiek su prodiusere, tiek su LASS sutarėme, jog darysime filmą tik tada, jei rasime tam tinkamus personažus. Su operatoriumi jų ieškojome pusę metų ir, kai jau atrodė, kad tikrai nieko nebebus, susipažinome su pagrindine heroje Irma. Per patį pirmą susitikimą ji pusę lūpų užsiminė, jog jos gera draugė vasarą išteka ir jie visi drauge važiuoja į povestuvinę kelionę. Prisimenu, kaip mes su operatoriumi susižvalgėm, pakilnojom antakius, tapo aišku, kad tai ir bus mūsų filmas.

-- Tiek „Deminas: dvi tvirtovės“, tiek „Neregėta Europa“ nestokoja humoro. Kaip tau pavyko jį natūraliai pagauti?

-- Nežinau. Tikriausiai tai yra, ko aš dairausi. Man smagu, kai filmai yra juokingi ir pats humoras yra tarsi „padėtas“ ant temų, kurios iš pirmo žvilgsnio nėra pačios juokingiausios. Galbūt tai mano, kaip žmogaus, būdas su humoru žiūrėti į viską, net ir blogiausius dalykus.

-- Kaip priėmė jus filmo herojai į savo povestuvinę kelionę? Ar lengvai leidosi filmuojami?

-- Irma gavo ir gauna daug dėmesio Lietuvoje. Jai labai dažnai tenka atstovauti visą aklųjų ir silpnaregių bendruomenę. Irmos veidas matytas ir A.Tapino laidoje, ir „Žmonių“ žurnale, ir televizijoje realybės šou „Tamsoje“, ir dar daugelyje kitų projektų. Tad ir mūsų, filmavimo komandos, dėmesys Irmos netrikdė. Visai kita situacija su susituokusia pora ir jų povestuvine kelione. Jiems tai buvo asmeniškas gyvenimo įvykis, į kurį pradžioje jie tikrai nenorėjo mūsų įsileisti.

Visgi, manau, jog  labiausiai mums prieiti prie herojų padėjo tai, kad pirmąkart mums susitikus, Žydrūnė ir Irma iškart klausė, o koks yra šio filmo tikslas? Su Martynu (red. past. – operatoriumi Martynu Norvaišu) tada dar tiksliai nežinojome, apie ką bus šis filmas, bet sakėm, kad norim kurti istoriją ne apie akluosius, bet su aklaisiais. Merginoms tai patiko, nes kiek iš jų supratau, aklųjų ir siplnaregių bendruomenė yra pakankamai nusivylusi savo reprezentacija – tai dažniausiai daroma per gailestį ir atskirtį.

-- Filmo pradžioje dar matome Žydrūnės seserį, kuri taip pat vyko į kelionę, tačiau siužeto eigoje ji pradingsta. Ar ji pati nenorėjo filmuotis?

-- Taip buvo nuspręsta iš pat pradžių, nes apskritai norėjome, jog būtų kiek įmanoma mažiau pašalinių personažų. Štai jos dukra Milena irgi neturėjo būti filme, tačiau ji taip organiškai įsiliejo į visą siužetą, jog mergaitės niekaip nebuvo galima ištraukti iš scenų. O Rasą mes parodėme tik tiek, kad žiūrovams nebūtų keista, kas vairuoja kemperį, kai Algirdas nesėdi už vairo.

-- Kiek laiko truko filmavimas?

-- Pati kelionė truko dvi savaites. Tad mes su jais visą šį laiką ir praleidome drauge.

-- Kiek komandos narių leidosi į kelionę?

-- Važiavome mes trise: operatorius Martynas Norvaišas, antrasis operatorius Ugnius Tuleikis, mūsų vairuotojas ir aš.

-- Kaip kelionės metu sekėsi suvaldyti visą filmavimą? Ar buvo neplanuotų nutikimų?

-- Buvo, ir ne vienas! Pirmieji nesklandumai prasidėjo vos atvažiavus į Krokuvą. Mūsų filmavimo komandos automobilis paėmė ir „patrūko“. Tuo metu išpuolė kaip tik Žolinės – didžiulė šventė Lenkijoje. Tokia didelė, kad mieste neliko nei vieno žmogaus. Mūsų vestuvininkai kemperiu nuvažiavo toliau Slovakijos link, o mes simboliškai likome „Holivudo“ viešbutyje. Sėdėjome kiemely, bandėme mėgautis šituo netikėtu „day off‘u“ ir laukėme, kol mus per naktį pasieks nauja mašina iš Lietuvos.

-- O Martynas buvo kemperyje ir toliau filmavo ar liko su jumis?

-- Ne, nes nebuvo aišku, kuo tai baigsis. Visa laimė, jog „pavaduojantis“ automobilis pasiekė mus greitai ir filmo herojus pasivijome per mažiau nei parą.

Filmavimo metu įvyko daug nenumatytų ir savotiškai absurdiškų dalykų. Pavyzdžiui, mūsų vestuvininkai atvykdavo į kokį nors miestą ir turėdami neįgalumo ženklą savo kemperį pasistatydavo kone Rotušės aikštėje, tuo tarpu mes važinėdavom aplink miestą keturių kilometrų perimetru ir negalėdavom niekur rasti nei vietelės. Arba kiekvieną vakarą, baigus pamaimą, filmavimo komandai tapdavo dideliu iššūkiu surasti, kur nakvoti – filmo herojai užsidaro langines ir parpia kemperyje, o mes susikrauname techniką ir einame kartais valandomis nuo vieno hostelio prie kito klausdami, ar turi laisvą kambarį. Teko miegoti ir ant žemės, ir pašiūrėse, ir... kitame mieste nei mūsų herojai.

-- Beje, apie muziejus. Filme yra maketai, kuriuos apsičiupinėjus Irma galėdavo suprasti miesto erdvę ir vietą, kurioje ji yra.

-- Pradėkime nuo to, jog rodytas maketas nebuvo skirtas lytėjimui! Čia yra kitas, man asmeniškai gana juokingas dalykas, kad visuose muziejuose nuolat rašoma „Nieko neliesti“, o juk yra neregiai ir silpnaregiai, kuriems ši galimybė yra itin svarbi. Mūsų herojai daug negalvodami bei niekieno neklausdami ir plikomis rankomis paveikslus lietė, ir miesto maketą pajudino, pakeisdami jo mastelį... Ką darysi, turbūt jeigu aplinka nepasiūlo kaip ją pajusti, tai žmonės suranda savo kelią. 

-- Filmavote nemažai viešose erdvėse. Ar muziejai lengvai įsileisdavo su kameromis?

-- Dėl to nebuvo jokių problemų. Vienintelė problema buvo, kai ėjome į Drakulos pilį Transilvanijoje. Ten taisyklės neleidžia neštis didesnės kameros nei „muilinė“, tad turėjome pirkti specialų leidimą.

-- Ar po dviejų savaičių filmavimo teko atsisakyti daug medžiagos?

-- Kiekvieną kartą po pamainos su Martynu naktį pražiūrėdavome medžiagą ir nuspręsdavome, ką kitą dieną filmuosime. Šiam filmui turėjome gal apie 20–22 nufilmuotų valandų, o tai ilgametražiui filmui yra labai nedaug. Net, atrodė, jog nėra tikslo pastoviai būti prie tų žmonių. Nesinorėjo pradėti jų erzinti, sugadinti tarpusavio pasitikėjimą.

-- Jeigu Martynas sėdėdavo kemperyje, tu – kitoje mašinoje, kaip režisavai scenas? Ar susiskambindavote telefonu?

-- Ne. Režisuodama pirmiausia pasirenku, ką ir kada filmuoti, o toliau šį darbą tęsiu jau tik montaže. Kadangi su Martynu dirbame dešimt metų, jis gerai žino, ko aš noriu. Todėl ir būnant kemperyje palikau jam pačiam spręsti, kurios jo manymu vietos bus tinkamos mūsų filmui. Man atrodo, kad dokumentikoje operatorius smarkiai prisideda prie režisūros, todėl abu turite būti bendraminčiai.

Didžiausias mano šio filmo „parežisavimas“ buvo, kai herojai lyg ir norėjo vakaroti. Didžioji dalis nematančiųjų, jiems kaip ir nereikia laužo, o mums be laužo nėra kaip filmuoti. Tad aš nuėjau, „pamalkavau“ ir taip filme atsirado laužo scena. Tai buvo mano didžiausias įsikišimas į tai, kas vyko.

-- Filmo pabaigoje pagrindines veikėjas daugiau rodai atskirai. Irma daugiau laiko leidžia viena, o Žydrūnė su vyru Algirdu. Ar taip sąmoningai pasirinkai vaizduoti jų naujojo gyvenimo pradžią?

-- Visiškai taip. Man šis filmas yra savotiškas coming-of-age, apie būtinybę užaugti ir žengti žingsnį į kitą etapą. Nors Irmos ir Žydrūnės tarpusavio ryšys, man atrodo, yra ypatingas, toks, kurio gali pavydėti visi žmonės, tačiau būtent tai jas stabdo judėti tolyn. O kad galėtų tai padaryti, jos turi viena nuo kitos atsitraukti. Todėl neatsitiktinai filmą pradedame ištrauka iš „Piterio Peno“.

-- Ar po filmavimo palaikei kokį ryšį su savo herojėmis?

-- Bendraujame filmo klausimais. Prieš metus suorganizavome visiems herojams antrojo filmo montažo varianto peržiūrą, pasijuokėme iš jau kadaise (2016 m.) vykusios kelionės, pasikalbėjome, kaip sekasi. Žinau, kuo žmonės užsiima, nors jie netapo mano draugais.

-- Kaip jau pati minėjai, su Martynu dirbi 10 metų. Jis yra ir šio filmo scenarijaus bendraautorius. 

-- Aš be Martyno nieko negaliu pasidaryti. Pirmiausia, mes esame labai geri draugai, o kad tokiais būtume, tikriausiai, turime ir panašiai galvoti. Šie santykiai smagiai persikelia ir į darbinius. Kai nereikia kiekvienu klausimu tartis, nes žinai, kad taip pat galvojate, labai lengva eiti tolyn. Tai ypač svarbu dokumentikoje, kurioje negali pilnai viskam pasiruošti.

-- Minėjai, kad šiuo metu kuri vaidybinį filmą. Gal gali plačiau papasakoti, apie ką jis bus?

-- Su dramaturge Birute Kapustinskaite ir prodiusere Emilija Sluškonyte kuriame vaidybinį filmą apie trisdešimt kažkelių metų moterį, kurią apima desperacija dėl visuomenės spaudimo, jog ji dar neturi vyro ir jį reikia kuo greičiau susirasti. Tai yra drama-komedija apie tas paieškas.

-- Kokioje stadijoje yra šis filmas?

-- Ką tik grįžome iš MFI scenarijaus dirbuvių, iš kur parsivežėme antrąjį scenarijaus variantą. Artimiausi planai - nufilmuoti tyzerį ir žiemą teikti paraišką gamybai.

-- Operatorius bus Martynas?

-- Be abejo. Kaip norėjau, jog scenarijų rašytų mano visų vaidybinių filmų scenarijaus autorė Birutė Kapustinskaitė, taip ir Martynas komandoje atrodė raminantys sudedamieji prieš debiutinį ilgametražį vaidybinį filmą.

 

Martyno Norvaišo nuotrauka